penktadienis, sausio 22, 2010

Pirštukų eilėraštukai

Kadangi visai neseniai rašiau apie pirštukų pasaką, pagalvojau, kad visai į temą būtų parašyti ir pirštukų eilėraštukus, kuriuos mes visada deklamuojame iš karto po to, kai pasekame pirštukų pasaką: vienas eilėraštukas vienai rankutei, kitas – kitai.

Kairės rankutės eilėraštukas:

"Pirmasis pirštukas vadinas Nykštys
Jis niekad nosytės daugiau nekrapštys
Antrasis pirštukas Smaližius vardu
Jis lenda ir sukas, kur būna saldu.
Trečiasis pirštukas didžiausias iš visų
Aš juo kibirėlį per kiemą nešu.
Ketvirtas – Bevardis, penktasis - Mažiukas .
O aš mažutis- šaunus aš vaikutis!"

Dešinės rankos eilėraštukas

"Šitas pirštukas nori miegelio,
Šitas – atsigulė jau į lovelę.
Šiam pirštukui akys merkias,
Šis pirštukas miega, knarkia,
Šss... tu, mažyli, būk tylus,
Nes gali pažadinti broliukus."

Pažiūrėjau į savo dainelių failą, kad ir daugiau eilėraštukų apie pirštukus yra, gal ir juos reiktų išmokt?

Trys pirštukai,
Du pirštukai,
Viens pirštukas –
Ir nebėr.

***
Penki maži nykštukai
Per laukus keliavo,
Penki maži nykštukai
Daineles dainavo
Lia lia lia lia lia 2k
Lia lia lia lia lia 2k
Dešimt mažų nykštukų
Per laukus keliavo,
Dešimt mažų nykštukų
Daineles dainavo
Lia lia lia lia lia 2k
Lia lia lia lia lia 2k
***
Mūs piršteliai greiti,
Skuba, bėga linksmi.
Susitinka draugus,
Apkabina visus
Čia nykščiukai ir smiliukai
Čia didieji ir bevardžiai,
Ir mažyliai kartu.
Štai kaip jiems visiems smagu

***
Kriaušių purtyt ėjo Nykščiukas,
Jas surinko brolis Smiliukas,
Didysis jas virtuvėn neša,
Bevardis supila į puodą gražų,
O Mažylis, tas padauža,
Jas visas visas sugraužia.

***
Dešimt paukščių tupi
Suskaičiuot mums rūpi;
Šitas paukštis – žvirbliukas,
Šitas paukštis – nykštukas,
Šitas paukštis – strazdelis,
Šis – perkūno oželis,
Šitas paukštis – gegutė,
Šitas paukštis – kukutis,
Šitas paukštis – dagilis,
Šitas paukštis – kikilis,
Šitas paukštis – kielė,
O šis – volungėlė.
Na o čia erelis piktas ir plėšrus,
Greit paukšteliai į namus!

"Kaimo" daina

Mano mama namie labai daug dainuodavo. Niekaip nesuprasdavau, ko ji visada sako, kad jai gaila, jog balso neturi – man atrodydavo, kad ji dainuoja be galo gražiai. Ir jos visos dainos būdavo tokios nemirtingos, tokiоs kaip „Aš pats Mykoliuks, mano kelnės konkoliuks“ (kaži, kas tas konkoliuks?) arba „Geriau buvo, geriau buvo nevažiuoti, geriau buvo, geriau buvo nemyluoti“. Tiesa, ne vien tik tokio tipo dainas dainuodavo. Buvo dar tokia graudi daina, kurią aš ypatingai mėgdavau „Burkuoja balandžiai pro langą“, apie tai, kaip atvažiuoja bernelis ir išsiveža mergelę vargo keliu... Šita daina ir dabar man yra "vargo" daina, kurią iš atminties archyvo išsitraukiu visada, kai yra sunku.

Tačiau turbūt pati „prikolniausia“ daina buvo apie naminius gyvūnus (na, ne tik apie juos, nes dar gale ir apie berną užsimenama). Labai ją mėgau, bet vat dabar kai sumaniau vieną dieną padainuoti, tai pamačiau, kad jau žodžių nebeprisimenu, tad teko prašyti mamos, kad primintų. Tai dabar ir traukiu ją vis prisiminus. Kartais vis dar susimaišau bedainuodama tarp tų visų gyvūnų bei gėdos ir juoko apturiu iš kitų, bet vis tiek ir toliau traukiu. Gaila, melodijos tikrai nemokėsiu užrašyt, bet jeigu daina patiks, gal patys kokią nors melodiją pritaikysit?

"Aš turėjau gaidį, dabar turiu vištą.
Visi nori sužinot, kaip tą vištą vadinu (2 k)
Mano višta šiurpa, šiurpa, šiurpa
O gaidelis giesmininkas labai gražiai giesta (2 k)

Aš turėjau vištą, dabar turiu žasį.
Visi nori sužinot, kaip tą žąsį vadinu (2 k)
Mano žąsis girgitonė,
Mano višta šiurpa, šiurpa, šiurpa
O gaidelis giesmininkas labai gražiai giesta (2 k)

Aš turėjau žąsį, dabar antį
Visi nori sužinot, kaip tą antį vadinu (2 k)
Mano antis lapatonė,
Mano žąsis girgitonė,
Mano višta šiurpa, šiurpa, šiurpa,
O gaidelis giesmininkas labai gražiai giesta (2 k)

Aš turėjau antį,
Dabar turiu avį,
Visi nori sužinot, kaip tą avį vadinu (2 k)
Mano avis šilko vilna,
Mano antis lapatonė,
Mano žąsis girgitonė,
Mano višta šiurpa, šiurpa, šiurpa (2 k)
O gaidelis giesmininkas labai gražiai giesta (2 k)

Aš turėjau avį,
Dabar turiu karvę.
Visi nori sužinot, kaip tą karvę vadinu (2 k)
Mano karvė balto pieno,
Mano avis šilko vilna,
Mano antis lapatonė,
Mano žąsis girgitonė,
Mano višta šiurpa, šiurpa, šiurpa (2 k)
O gaidelis giesmininkas labai gražiai giesta (2 k)

Aš turėjau karvę,
Dabar turiu arklį.
Visi nori sužinot, kaip tą arklį vadinu (2 k).
Mano arklys darbinyks,
Mano karvė balto pieno,
Mano avis šilko vilna,
Mano antis lapatonė,
Mano žąsis girgitonė,
Mano višta šiurpa, šiurpa, šiurpa (2 k)
O gaidelis giesmininkas labai gražiai giesta (2 k)

Aš turėjau arklį,
Dabar turiu berną.
Visi nori sužinot, kaip tą berną vadinu (2 k).
Mano bernas merginyks,
Mano arklys darbinyks,
Mano karvė balto pieno,
Mano avis šilko vilna,
Mano antis lapatonė,
Mano žąsis girgitonė,
Mano višta šiurpa, šiurpa, šiurpa (2 k)
O gaidelis giesmininkas labai gražiai giesta (2 k)"

Nu va kokia linksma dainelė. Aišku, tas bernas čia visai tarp tų gyvūnų neįsipaišo, bet ką jau padarysi – iš dainos juk žodžių neišmesi, taip sakant.
***
O čia tai bajeris... Pranešimus aš dažniausiai „ne vienu prisėdimu“ parašau – t.y. vieną pranešimą galiu rašyti ilgai: pradėti, numesti, vėl rašyti... Arba ištrinti, ir visai jo nebepatalpinti, čia kaip jau man susišviečia. Ir vat atsitiko toks dalykas, kad kol rašiau šį pranešimą (jau buvau baigus, tiesą pasakius) atvyko pas mus Laima. Parodė į vieną Justo knygutę, kurią ji jam ir dovanojo Kalėdų proga ir sako man: „O tu matei, kokia daina pirmame puslapyje įrašyta?“ Spėkite, kokia gi? Na, aišku, kad daina apie gaidį! Тruputį kitokiais žodžiais ji ten įdainuota, turi ir papildomų gyvūnų (bet neturi berno :)), tačiau iš esmės tikrai ta pati daina. Net ir su natom. Iš pradžių jau galvojau pranešimą ištrinti (aš gi norėjau tik apie mažai žinomas dainas rašyti, o ne apie tokias, kokios pirmuose vaikiškų knygų puslapiuose puikuojasi), bet paskui pagalvojau, kad jeigu jau parašiau, tai ir paliksiu. Dabar net ir natas galiu įdėti (gaila, nemoku patikrinti, ar tikrai melodija tokia pati):

trečiadienis, sausio 20, 2010

"Skruzdėlynas"

Jau buvau nusprendus netalpinti blog‘e receptų. Tačiau juk pasitaiko, kad ką nors nusprendi, o po to persigalvoji, ar ne? Man tai tikrai pasitaiko. Pavyzdžiui, visai neseniai jau buvau nusprendus daugiau negaminti saldumynų (arba bent jau gaminti gerokai mažiau), nes tipo tuomet gal mažiau valgyčiau, nes akis nematytų, bet neilgai ištvėriau. Tai vat ir su tuo sprendimu netalpinti receptų panašiai – iš pradžių galvojau, kad jie šiame blog‘e labai jau neįsipaišo į temą, bet vat dabar pradėjau galvoti, kad jeigu tai būtų receptai, skirti vaikams, gal būtų netgi labai į temą... Vienu žodžiu, jeigu nori ką nors daryti, svarbu atrasti pateisinamą priežastį tam.

Šiandien mūsų namuose puikuojasi „Skruzdėlynas“. Anksčiau jį gamindavau pakankamai dažnai, bet kadangi jo gamybos procesas užima gan nemažai laiko, jau šimtą metų tam nesiryžau. Bet vat dabar mano vyriausiasis vieną dieną prisiminė jį, ir užklausė, kaip čia yra, kad jau tiek seniai jo nedariau. Tai kaip čia dabar nedarysi, jeigu net vaikas ilgisi? Be to, ir pati turiu pripažinti, kad vis tik „Skruzdėlynas“ yra nerealus daiktas. Todėl vakar susikaupiau... ir visą „laisvalaikį“ paskyriau jam: per pirmą Juliuko miegą išsikepiau žagarėlius, per antrą – murkdžiau juos į medų ir formavau „kalną“.

Kuo šitas receptas susijęs su vaikais? O gi tuo, kad "Skruzdėlyną" yra labai smagu su vaikais gaminti: suaugęs verda žagarėlius, vaikas - apibarsto juos aguonomis bei lipdo ant žagarėlių riešutėlius. Toks labai gražus komandinis darbas gaunasi.

Taigi, žemiau receptukas, kurį gavau iš draugės Rasos prieš gerus dešimt metų. Nieko jame nekeičiu, tik užpilo visada darau dvigubą porciją, nes man šios neužtenka.

Tešlai:
- 5-6 kiaušiniai
- 5 šaukštai grietinės
- Žiups. druskos
- Miltų tiek, kad tešla neliptų prie pirštų ir gerai kočiotųsį( apie 4 stiklines)
- Aliejaus virimui

Užpilui:
- 1 stiklinė medaus
- 1 stiklinė cukraus
- 30 gr sviesto
- 2 šaukštai grietinės

Papuošimui:
- Kepintų žemės riešutų
- Aguonų

Eiga:
Pirmiausiai pasidarome tešlą. Iškočiojame kaip galima ploniau (aš iš pradžių kočioju plonai, paskui, kai jau matau, kad nieko nebespėju, tai nebesuku galvos dėl plonumo ir kočioju, kad tik greičiau viskas būtų). Supjaustome tešlą norimais gabaliukais, kuriuos metame į įkaitusį aliejų ir išverdame.
Pasiruošiame užpilą: ištirpiname medų, sviestą ir cukrų ant mažos ugnies, įdedame grietinę.
Merkiame išvirusius žagarėlius į užpilą, nuvarvinam medaus likučius bei gražiai guldome ant lėkštės. Ant kiekvieno gabaliuko patupdome riešutų, apibarstome aguonomis.

Skanaus tiems, kas susigundė!

šeštadienis, sausio 16, 2010

Žaidžiame "Gatvę"

Justo gimtadieniui buvau numačius vieną pramogą vaikams, kurios taip ir neištraukiau į viešumą (na, reikalo tam kaip ir nebuvo). Už tai kuo puikiausiai mes su Justu „papramogavom“ jau po gimtadienio.

Idėja gimė labai paprastai. Beslampinėdamos su Laima Šiauliuose po tenykštes „muges“, užtikom labai gražių iškilių lipdukų. Aišku, mano akis iškarto pagavo lipdukus su mašinom ir kelių eismo ženklais, nes visada galiu tiesiog aiškiai įsivaizduoti nušvintantį Justo veidą, kuomet jis pamato naują mašinėlę (nesvarbu, kokioje formoje). Dar nežinojau, ką su tais lipdukais veiksiu, bet nupirkau, nes tekainavo 2.5 lt (kokia neteisybė – mačiau, kad Vilniuje panašūs lipdukai apie 5 lt kainuoja!). Vėliau, vis dar atostogaujant Kurtuvėnuose, tėtis ištraukė didelius didelius lapus, kad Justas ir Paulytė galėtų piešti. Pradėjus jį klausinėti, paaiškėjo, kad tų lapų jis turi daug, tad nemažą pluoštą ir aš priglaudžiau. Ir vat taip, bepiešiant ant grindų (bo tie lapai labai jau dideli), gimė mintis, kad reiktų čia išpiešti gatves, ant kurių važiuotų lipdukinės mašinos, per perėjas eitų pėstieji, sankryžose degtų šviesoforai ir t.t.

Tai va taip mes ir padarėm.
Justas rodė, kurioje vietoje reikia gatvę piešti, o aš jas piešiau (taip, taip – šitie visi išraitymai popieriuje, nors iš tikrųjų ir nepanašūs į gatves, iš tiesų yra būtent gatvės). O tada jau lipinom lipdukus ir burzgėm.

Nors neatrodo, kad lipdukų yra daug, mums šitos pramogos užteko trims kartams: vienam kartui sunaudojam tik trečdalį mašinėlių bei kelių eismo ženklų, o tuomet jau keičiame šių mašinų poziciją lape priklijuodami/nuklijuodami.

Ūgio matuoklė

Ineta kažkur perskaitė, kad dviejų metų vaiko ūgis siekia pusę suaugusio žmogaus ūgio. Niekada apie tai nebuvau niekur skaičius, tad vos ji tai pasakė, iš karto puoliau skaityti užrašus apie Paulių, tikėdamasi atrasti, koks buvo jo ūgis, kai jam suėjo du metukai. Mano Paulius labai pergyvena, kad yra mažo ūgio (iš tikrųjų, jis yra visiškai normalaus ūgio, tik klasėje jis yra beveik metais už visus jaunesnis, nes pradėjo lankyti mokyklą šešių, o ne septynių metų), todėl tikėjausi, kad galėsiu jį nuraminti. Tačiau... bėda bėda, pasirodo, vėliausias mano padarytas įrašas apie jo ūgį kūdikio knygutėje yra kuomet jam buvo 1.7 mėn. Ech, ir šitoj situacijoj vėl pradėjau graužti save dėl mūsų seno buto durų. Ar jūs turit tokias duris, prie kurių karts nuo karto matuotumėt savo vaikus? T.y. pastatytumėt juos prie durų, uždėtumėt liniuotę ant galvos (čia kad tiksliau būtų) ir užbrauktumėt liniją ties jo ūgiu? Mano tėtis taip mus visus sustatęs prie durų matuodavo vaikystėje. Matuodavau aš ir Paulių. Tik vat, išsikraustėm mes, ir visai nepagalvojau, kad reiktų bent tų matavimų rezultatus užsirašyti... Ir liko durys sename bute, į kurį atsikraustė brolis Audrius, ir kuris jas be jokių skrupulų tiesiog išmetė. Ir nebežinom mes dabar, kokio ūgio buvo Paulius, kai jam buvo du metai.

Už tai Justo dviejų metų gimtadienio labai laukiau. Metų ir septynių mėnesių jo ūgis buvo toks pat kaip Pauliaus, tad tikėjaus, kad pagal jo dviejų metų ūgį galėsiu ne tik apie jo, bet ir apie suaugusio Pauliaus ūgį spėti. Net pasižadėjau sau, kad Justo gimimo dieną ne tik jį išmatuosiu, bet ir pagaliau pakabinsiu kur nors namuose ūgio matuoklę, kurią siuvinėjau Justui dar kai laukiausi jo (taigi, ji patalpinta aukštai ant spintos pragulėjo gerus du metus).

Šiaip, aš nesu iš to tipo žmonių, kurie yra labai linkę atidėlioti darbus – atvirkščiai, man reikia, kad viskas būtų greitai. Iš karto. Tačiau vat jau su dviem išsiuvinėtais darbais kažkaip užstrigau, ir su abiem dėl tos pačios priežasties: tiesiog niekaip nesugalvodavau, kur namuose juos būtų galima kabinti. Vat, jeigu turėtumėm vaikų kambarį, tuomet būtų be problemų. O dabar... Vis turiu kombinuot ką nors. Jeigu ne tas pažadas sau, turbūt dar ilgai matuoklė būtų ramiai sau gulėjusi ant spintos, bet kad jau taip pasižadėjau, iš karto po gimtadienio apsukau porą ratų aplink namus, ir... bedžiau ranka į koridorių: bus čia. Taip sakant, ateini į namus, nusimauni batus, pristumi prie sienos ir... pasimatuoji, ar nors kiek paaugai.

Justui matuoklė labai patinka. Vis visiems pasakoja, kad kai užaugs, bus sulyg tigru. Svarstot, kaip jis gali pasakoti, jei dar nekalba? O, visiškai paprastai. Nors Justas dar nekalba ta tokia įprasta žodine kalba, jis sugeba papasakoti viską, kas jam guli ant širdies. Vat, pavyzdžiui, užvakar buvo tokia situacija pas mus. Jau reikėjo ruoštis ir eiti miegoti, o Justas išmėtė savo mėgstamiausias knygeles ant žemės. Ne tik išmėtė, bet dar ir su mašina ėmė važinėtis ant jų. Pasakiau: „Justuk, knygutėms labai skauda. Surink, ir padėk jas gražiai į vietą“, į ką jis man labai paprastai atsakė: „Ne“. „Na, gerai, - sakau, - bet žinok, kad jeigu tu ir toliau taip elgsies, knygutės vieną gražią dieną supyks ant tavęs ir iškeliaus pas kitus vaikus, kurie mokės džiaugtis jomis“. Jis vėl pažiūrėjo į mane ir labai tvirtai pasakė: „Ne“. Palaukiau, kol jis užmigs, ir... paslėpiau tas knygeles. Koks skandalas buvo iš ryto: ašaros, rėkimas, burbuliavimas! Galų gale, jau nusiraminęs, greitai nuėjo ir visas mašinas nuo grindų surinko bei tvarkingai į vietą sustatė – maža kas, gal dar ir šios sugalvos išeiti?! O kai Nerijus grįžo vakare, jam Justas iš karto perdavė tokią žinią: „Knygutės (parodė į knygutes stovinčias lentynoje), tos, kurios mėtėsi ant grindų (parodė į grindis), padarė šiems namams ate-ate (pamojavo) ir iškeliavo pro duris (parodė į duris)“. Aiškiau nebūna! Тiesa, visą tą pasakojimą jis dar pildė išraiškingais burbuliavimais.
Тaip dabar ir su matuokle. Vos tik kas ateina pas mus (na, čia gal per drąsiai pasakiau, nes per tas porą dienų buvo atėjęs tik meistras klijuoti atšokusių vonios plytelių bei vyras, atvežęs karnizus Pauliaus kambario užuolaidoms), iš karto yra Justo vedami prie matuoklės, ir jiems yra papasakojama, kad vat dabar Justas yra lygus su Nulėpausiu, o kai užaugs – bus sulyg Tigru!

Тiesa, pamiršau paminėt, kad Justo ūgis gimimo dieną buvo 92cm. Taigi, jeigu tikėsime ta Inetos knyga, suaugęs turėtų siekti maždaug 184cm. Visai nieko. Bent jau man taip atrodo.

ketvirtadienis, sausio 14, 2010

Pasaka "Rankos piršteliai, kurie susipyko"

Justas vis dar nešneka. Nors metų jau turi visus du, kol kas jo žodyną sudaro tik keli pagrindiniai žodžiai: Mama, Tete, Dėdė, Teta, Liulius (Julius), Tutsia (tuščia)... Ir dar vos keletas žodžių. Iš dalies, suprantu jį: savo keliais firminiais garsais jis sugeba papasakoti/išsireikalauti viską, ko jam reikia, tai negi tokioj situacijoj verta vargintis ir bandyti kalbėti kažką daugiau?!

Bet burbuliuot sava kalba dar ir kaip burbuliuoja! Ir labai mėgsta pasakas bei eilėraštukus su judesiais. Kaip tik su Ineta dabar kalbėjom, kad iš tiesų, gana sunku yra atrasti pasakas, kurių smagu būtų klausytis dviejų metų vaikui (turiu omeny, tokias pasakas, kuriose būtų daug įvairiausių elementų, kuriuos galėtum pavaizduoti/parodyti tam tikrais judesiais). Gal kitiems irgi būtų įdomu, tad pristatysiu mylimiausias Justo pasakas.

Pirmose vietose ilgą laiką karaliavo „Trys paršiukai ir vilkas“ bei „Auksaplaukė ir trys meškinai“, bet kadangi šitos pasakos yra visiems gerai žinomos, apie jas nekalbėsiu. Čia pabandysiu pristatyti pasakas, kurios nėra tokios jau labai žinomos (bent jau aš niekur kitur, be savo namų, nesu su jom susidūrusi).

O šiandien – pasaka, apie rankos pirštelius, kurie susipyko. Tikrai nežinau, kas autorius, nes tai - mano vaikystės pasaka (jau net nežinau, „kieno“ čia pasaka buvo: Laima sako, kad mamos, aš – kad tėčio).

Taigi, pradedam. Paimam vaikučio rankytę į delną, ir sekame rodydami: „Gyveno kartą penki pirštukai: Nykštys, Smaližius, Didysis, Bevardis ir Mažylis“. Gražiai gyveno broliukai, visur kartu ėjo, kartu žaidė, kartu pramogavo. Tačiau vieną dieną, Mažylis norėjo žaisti vieną žaidimą, Didysis svajojo eiti pasivaikščioti, o Nykštys buvo linkęs dieną praleisti ilsėdamasis, ir niekaip pirštukai negalėjo susitarti – nei vienas nebuvo linkęs nusileisti. Ginčijosi pirštukai, ginčijosi, kol galų gale taip susipyko, kad nebenorėjo nei kartu žaisti, nei šnekėtis, nei matyti vieni kitų. Ir net gyventi kartu nebenorėjo – nusprendė atsiskirti, kad kiekvienas galėtų veikti tą, ką nori. Kaip tarė taip ir padarė – susipykę broliai atsiskyrė vieni nuo kitų ir nuėjo savais keliais.

Mažylis nusprendė nueiti pasivaikščioti į mišką – galvojo uogyčių pasirinkti. Ėjo ėjo sau mišku patenkintas, kol sutiko Vilką. Vilkas apsidžiaugė, pamatęs mažą pirštuką, apsilaižė ir sako: „Ūūūū, pirštuk, pirštuk, kaip gerai, kad tave sutikau! Esu labai alkanas, ir dabar tave Amm (čia reikia parodyti, kad norim nukąsti pirštuką) ir suvalgysiu!“. Pirštukas labai labai išsigando, pradėjo verkti ir sakyti Vilkui: „Vilke, tu gi pasižiūrėk, koks aš mažytis! Juk tu nieko net nepajusi, mane prarijęs! Geriau eime, paieškosim mano brolio – galėsi tada mus abu suvalgyti!”
Vilkas pagalvojo, kad tai labai gera mintis, ir nutipeno abu kartu ieškoti kitų brolių. Ėjo ėjo, žiūri – prie ežerėlio sėdi ir žuveles gaudo Bevardis pirštelis. Vilkas apsidžiaugė, seilę varvina ir sako: „Oi, kaip gerai, dabar aš jus abu Amm ir prarysiu!“. Tačiau piršteliai vėl puolė prašyti Vilką: „Na pakentėk dar truputį – juk tik ant vieno danties tau mūsų užteks! Einam, surasim dar broliukų, ir tada galėsi sočiai užkąsti“.
Vilkas nors ir labai norėjo iš karto suėsti broliukus, bet pagalvojo, kad tikrai gali dar palaukti, kad vakarienė sotesnė būtų. Todėl leidosi į kelią kitų brolių ieškoti. Ėjo ėjo visi trys ir priėjo pievelę. O ten Didysis pirštelis su drugeliais ir boružėlėm laksto. Oi, kaip Vilkui norėjosi iš karto visus tris broliukus praryti! Таčiau ir šį kartą piršteliai verkdami įkalbėjo Vilką dar pakentėti, ir kitų brolių dar paieškoti.
Vėl visi ėmė žygiuoti, ir tol ėjo, kol priėjo upelį. Žiūri, o ten Smaližius kad maudosi, kad teliuškuojasi patenkintas! Vilkas dar labiau apsidžiaugė, išsižiojo ir jau norėjo stverti visus keturis broliukus, bet vėl pirštukai pradėjo Vilko prašyti: „Vilke, tau tiek nebedaug liko laukti – eime, surasim mūsų paskutinį brolį!”. Vilkas labai nenorėjo sutikti, bet galop tarė: „Gerai, bet kai jau jį surasim, tai tikrai galit man nieko nebesakyti – daugiau nebelauksiu, ir iš karto jus visus prarysiu, nes labai jau išalkęs esu!“.
Vėl visi ėjo ėjo, kol priėjo sodą. O ten, po obelim, Nykštys sau besnaudžiąs. Apsidžiaugė broliai vėl visi kartu susitikę. Vilkas irgi apsidžiaugė: „Ot, skaniai pavakarieniausiu!”. Tačiau pirštukai greitai susikabino rankytėmis ir sušuko: „Ech, Vilke, Vilke! Kol mes buvo atskirai, mes buvom tik atskiri pirštukai, tuo tarpu visi kartu mes – Ranka! Тik pabandyk prie mūsų lįsti – taip tau duosim į kailį, kad daugiau prie mažų pirštukų tau niekada nekils noras dantis šiepti!” Išsigando Vilkas, pamatęs, kokie stiprūs staiga tapo piršteliai, ir greitai greitai atgal į mišką nubėjo“.

Kuomet pasaka sekama ir Vilkas kartu su piršteliais ieško brolių, reikia „tipenti“ su savo pirštais nuo vieno vaiko pirštuko iki kito. Be abejo, pirštelių pramogas galima keisti pagal nuotaiką (aš vis kokias naujas sukuriu, nes pamirštu, ką tie piršteliai turi veikti).
Labai labai smagi pasaka, kuri tikrai patinka visiems mažiems vaikučiams!

pirmadienis, sausio 04, 2010

Mašinų gimtadienis - Justui sukanka 2 (Du!) metai

Daugumai žmonių šventinis Kalėdų laikotarpis baigiasi sulyg Naujaisiais Metais t.y. baigiasi šventinis laikotarpis, ir prasideda pošventinė depresija. O mums šventinis periodas tęsiasi pora dienų ilgiau: sausio 2-ąją švenčiam Justo gimtadienį.

Šiemet Justas pūtė jau dvi žvakutes ant torto. Spėkit, kokia buvo gimtadienio tema? Aha, žinant Justo maniją mašinoms labai sunku atspėti. Be abejo, kad apturėjom „Mašinų“ gimtadienį.

Tiesą pasakius, tikrai nemanau kad dviejų metų gimtadieniui verta investuoti labai daug energijos – bent jau Justas ir jo „chebrytė“ kol kas kuo puikiausiai išsiverčia be ypatingų pramogų, tad labai galvos dėl to nesukau, tačiau norėjosi, kad vaikai jaustų, kad šiandien vis tik yra VAIKIŠKA šventė. Todėl...

Pirmiausia "papuošiau" namus: ištraukiau nežinau iš kur gautą filmo „Ratai“ girliandą, ir pakabinau ją ant sienos...
bei visi kartu pripūtėm balionų (na kaip gi be jų?). Bepučiant vienas balionas sprogo. Jau buvau bemetanti tą sproguolį į šiukšlių kibirą, kai staiga prisiminiau, kad man vaikystėje labai patikdavo „kandžioti“ mažus balionėlius – nežinau, kaip tai paaiškinti, tačiau esmė ta, kad kai koks balionas sprogdavo, mano tėtis iš to baliono skiautės dar susukdavo mažiuką balioniuką, o aš jį dėdavau tarp dantų ir taip susprogdindavau. Šiek tiek perštėdavo burnoje, tačiau smagu būdavo be galo. Pagalvojau, o gal ir Justui patiktų? Todėl išpučiau ir jam. Krimst!... Justas susiraukė... Ir - paprašė, kad dar išpūsčiau. Sprogo balionai ir gimtadienio šventės metu. O kuomet Paulytės tėtis iš sproguolių ėmė gaminti mažučius balionėlius ir duoti kąsti Paulytei, supratau, kad ši pramoga vaikystėje ne man vienai patiko :). Dar Paulytei nespėjus susivokti, ko čia iš jos norima, Justas prišoko, paprašė, kad leistų jam, perkando vieną balionėlį ir vaizdžiai pademonstravo, kaip tai yra daroma.

Šventėje labai pravertė ir mūsų gimtadienio dovana Justui. Kuomet atostogaujame Kurtuvėnuose, Justas labai mėgsta žiūrėti, kaip Paulius žaidžia krepšinį, ir vis bando įmesti pats. Tik kad tas krepšys labai aukštai pakabintas... Todėl gimtadienio proga padovanojome visiškai paprastutį krepšinio lanką, kurį nesunku prikabinti prie bet kokios sienos/durų namuose. Kol kas dar nenusprendėme, kur jį priklijuosime, tad šventės metu krepšinio lentą su krepšiu teko laikyti Nerijui.

Kamuoliukų namuose yra tikrai daug: ir didesnių, ir mažesnių. Žinojau, kad nereikia sukti galvos – visiems vaikams užteks. Bet vat, kad pritrūksim kastuvų, tai nepagalvojau. O pasirodo, šitame sporte be kastuvo – nė iš vietos. Nes į krepšį būtinai reikia mesti tik su kastuvu. O namuose jis – vienas. Todėl visi vaikai su kamuoliukais rankose gražiai sustojo į eilę: vienas paima kastuvą, į jį įdeda kamuoliuką, ir įridena tą kamuoliuką į krepšį. Tuomet kastuvas yra perduodamas kitam vaikui :). Gryna teisybė, kad tokio amžiaus vaikams pramogų galvoti nereikia – tereikia duoti priemones, viskuo kitu jie patys pasirūpins. Nuotraukoje apačioje Justas demonstruoja, kaip žaidžiamas šis žaidimas (gimtadienio metu šitą vietą praleidau ir nenufotografavau)
Beje, vaikai puikiai pakoregavo ir kitą mano pasiūlytą atrakciją – veidelių dažymą. Turiu aš tokią knygutę, kuri moko, kaip galima išdažyti vaikus ir paversti juos visokiausiais gyvūnėliais (labai smarkiai naudojama knygutė pas mus). Taigi, pamačiusi, kad vaikai jau iki valios prisidūko ir jau prašo uždėti „Teletabius“, ištraukiau specialius karnavalinius dažus, ir pasiūliau juos išdažyti. Vaikai iš karto pamiršo televizorių, čiupo dažus į rankus ir puolė... piešti ant manęs. Arba vienas ant kito. Arba ant lovos (bet čia aš, aišku, kalta, kad nenužiūrėjau). O kai jau mane išgražino ir patys buvo gražūs, nulapnojo dailinti savo tėvelių (t.y. tų, kurie leidosi dailinami).
Turėjau pasiruošusi ir dar vieną pramogą, kuri labai atitiko šventės temą, bet taip ir nebuvo panaudota (tiesiog mačiau, kad nėra reikalo). Žodžiu, nupirkau aš tokių gražių lipdukų su mašinomis ir kelių eismo ženklais. Planas buvo toks: esant būtinybei ištraukti didelius didelius piešimo lapus (mano tėtis kaip tik "sukombinavo" mums), nupiešti ten gatves bei leisti vaikams „pripildyti“ gatvę mašinomis, kelio ženklais, medžiais ir t.t. Tačiau kadangi vaikai ir taip visą laiką buvo užsiėmę, nusprendžiau šitą palikti kokiai kitai progai.

Tradiciškai, Justas buvo du kartus pakeltas į orą.
Ir dar, be abejo, buvo tortas. Toks įspūdingas, kad vos tik pradarius dėžutę Justas dantimis įsikibo į jį. Teko paprašyti nors šiek tiek palaukti, kad bent žvakutes galėtumėm uždegti.


Ir vat iš karto pasimatė tėvų apsileidimas – taip ir neišmokėme Justo užpūsti žvakutes. Justas bandė, bandė, kol supyko ir visai nebepūtė. O tuo greitai pasinaudojo pusseserė Paulytė – viens du, ir žvakutės jau buvo užpūstos! Ir vėl gavom uždegti, nes ir Pauliukas tada užsinorėjo užpūsti. Ir dar kartą, nes negi Martynui to neleisi? Įdomiausia, kad kitą dieną, jau be svečių šurmulio, uždegėm žvakutes dar kartą, ir Justas kui puikiausiai jas užpūtė. Na o šventę vainikavo galingas fejerverkas – čia jau tėvelio dovana. Sulyg šiuo fejerverku ir užbaigėm šių metų šventinį maratoną.



Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:Juliaus 3-jų metų Gyvačių gimtadienis
Justo 4-ių metų Varliukų ir Gandro šventė
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Juliaus 1-asis gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina" 

sekmadienis, sausio 03, 2010

Banalu, bet Kalėdos iš tiesų stebuklų metas!

Na ir pagaliau priėjau prie įrašo apie fotografiją, sujaukusią visą mūsų giminės ritmą. Ir leidžiusią patikėti, kad jeigu stebuklų ir būna, jų reikia tikėtis būtent Kalėdų laikotarpiu.

Jau rašiau, kad kai paskutinį kartą svečiavausi Šiauliuose, mama man atidavė pluoštą senų fotografijų, likusių po močiutės mirties. Tų fotografijų nebuvo daug, ir daugumoje jų figūravo tikrai artimi man žmonės: senelis, močiutė, proseneliai, tetos... Su kai kuriais jų likimas dar lėmė pabendrauti, kai kuriuos žinau tik iš pasakojimų. Fotografijų tarpe buvo viena, kuri man buvo iki kaulų smegenų pažįstama, nes jos kopija kabojo ir mūsų namų „Giminės sienoje“ (pagal fengšu filosofiją, tam tikra namų dalis turi būti skirta giminei, tai pas mus namuose viena siena buvo iškabinėta įvairių giminaičių nuotraukomis). Ir net keista, kad nors tas nuotraukas mes, vaikai, matydavom diena iš dienos, niekada taip ir nesugebėjom prisiminti, kas per žmonės jose įamžinti. O šitoje konkrečioje minimoje nuotraukoje buvo pavaizduota šeima: mano senelio brolis, jo žmona ir du visai mažučiai vaikai. Senelio brolis, dar prieš prasidedant trėmimams Lietuvoje, sugebėjo pabėgti į užsienį, ten vedė ir iš ten atsiuntė šią fotografiją. Jis mirė labai anksti, ir nuo to laiko niekas net neįsivaizdavo, kur gyvena jo šeima. Kurį laiką dar bandyta jo šeimos ieškoti, bet veltui. Kadangi iš esmės man ši nuotrauka nieko nepriminė (na, nusprendžiau, kad senelio brolis kaip ir „tolima“ giminė), iš pradžių aš norėjau ją palikti mamai, tačiau ši pasakė: „Paimk, juk čia mano tikri pusbrolis ir pusseserė. Maža kas, gal dar atsiras“. Tiesą pasakius, nelabai tikiu šiaip, iš niekur nieko atsirandančiais pusbroliais, tačiau kažkodėl tą akimirką pajutau, kad galbūt mamai yra SVARBU, kad jie atrastų, todėl fotografiją paėmiau, nusprendusi šiek tiek „pabrowsinti“.

Tiesą pasakius, jeigu aš ką nors sugalvoju, tai imuosi to iškart – man norisi greito rezultato. Nes nei aš kantrybės turiu, nei entuziazmo man ilgam užtenka. Tad tik grįžus į Vilnių, pradėjau judėti šia linkme. Kadangi visiškai neturėjau už ko užsikabinti (žinojau tik senelio brolio vardą ir pavardę), pirmiausia parašiau laiškutį tetai – gal ji žinanti vaikų, pavaizduotų fotografijoje, vardus? Ji nežinojo, tačiau patarė pasiklausinėti kitų giminaičių, gyvenančių Lietuvoje. Iš karto nepuoliau to daryti, o po kelių dienų paskambino mama: pasirodo, ji su teta vėl grįžo prie senų nuotraukų, vartė, ir pamatė, kad vienos jų antroje pusėje yra išvardinti visos šeimos vardai. Pasirodo, aš turėčiau ieškoti M. ir S.

Nevarginsiu aš jūsų pasakojimu apie tai, kaip aš verčiau vieną puslapį po kito, mėgindama užlipti ant pėdsakų. Pasakysiu tik tiek: galų gale, kai vis buvau nukreipiama į ispaniškus puslapius, pradėjau tikėti, kad čia ir turėčiau kastis giliau. Google translate yra nerealus dalykas, bandėte? Be jokių problemų išsiverčiau viską, ką man reikia, ir jau po poros valandų paieškų galėjau nusiųsti mamai ir tetai sms: „Ieškomi giminaičiai gyvena Venesueloje“. Įsivaizduojat? O visą tą laiką buvom įsitikinę, kad jie pasitraukė į JAV! Įdomiausia, kad interneto pagalba užtikau ne turimoje fotografijoje pavaizduotų vaikų M. ir S., o JŲ VAIKŲ pėdsakus t.y. suradau įrašus ne apie mamos pusbrolį ir pusseserę, o apie savo antros kartos pusbrolius ir pusseseres. Ir, tarsi jau negalėtų būti paprasčiau, jei taip pat naudojasi facebook’u!

Dabar man labai sunku įsijausti į tą chaotišką laikotarpį, kuris dėjosi pas mus prieš tris savaites...Tačiau buvo taip smagu/neįtikėtina/nerealistiška, kad nemoku net apsakyt. Pirmiausia išsiunčiau laiškus, su prašymu patikslinti, ar jie tikrai yra mūsų ieškomi giminaičiai (nors iš tiesų, buvom tikri, kad tai jie). Tuomet visi įsitempę laukėm atsakymo ir spėliojom, kaip jie sureaguos. Buvo visokiausių baimių ir abejonių: o jeigu jiems visai neįdomu? O jei jiems pasirodysim kaip kokie keistuoliai? O gal pagalvos, kad kažko norim? Ir taip toliau, ir panašiai.

Ir tada... va tada ir prasidėjo visa makalynė. Į mano žinutę buvo sureaguota daugybiniu „Vaauuuu!!!“. Iš karto buvau paprašyta parašyti skype‘us, telefono numerius, e-pašto adresus ir belekokius kitokius duomenis, ir nuo tos dienos gerą savaitę mes bendravom tiesiog iki visiško pamišimo: ankstyvais rytais, dieną, naktį (juk laiko juostos tai skiriasi!), žodžiu, visiškas chaosas buvo. Paaiškėjo, kad visus penkiasdešimt metų tiek M., tiek S. be galo stengėsi surasti nors kokį siūlo galą, atvesiantį juos į Lietuvą. Jų mama (mano senelio brolio žmona) buvo vokietė, tėtis mirė, kuomet vyriausiam buvo vos 9 metai (tikrai dar ne tas amžius, kuomet gali domėtis savo šeimos istorija ir giminės medžiu), todėl informacijos apie Lietuvą ir ten gyvenančius giminaičius jie neturėjo absoliučiai jokios. Jie net nežinojo, kodėl jų tėvas bėgo iš savo gimtosios šalies! Karts nuo karto, internete jie bandydavo ieškoti „bendrapavardžių“, tačiau kadangi jokios informacijos nerasdavo, buvo įsitikinę, kad nei vieno iš jų giminės nebėra gyvo likusio. O mes dar ir kaip gyvi!

Tuo chaotišku laikotarpiu aš eidavau miegoti plyštančia galva. Vis bandydavau įsivaizduoti, jausmą, apimantį žmogų, kuris ką tik gavo atsakymus į penkiasdešimt metų sau užduodamus klausimus: apie savo šeimą; apie šalį, iš kurios kilo; apie priežastis, dėl kurių jis atsirado kitame pasaulio krašte. Koks jausmas apima, jeigu staiga sužinai, kad turi ne tik sesę ir brolį, bet dar ir devynias galybes kiek tolimesnių giminaičių, kurie irgi tavęs visą laiką ieškojo? Koks jausmas apima, kuomet žmogus, iki tol tau net neegzistavęs, atsiunčia tau nuskanuotą penkiasdešimties metų senumo fotografiją, kurios tu nei karto gyvenime nesi regėjęs, tačiau matai, kad šioje fotografijoje esi nufotografuotas tu ir tavo tėvai, kurių jau seniai gyvų nėra? Sunku iš tiesų tai įsivaizduoti.

Mūsų šeima pildo taip vadinamą “giminės medį” internete. Viena medžio “atšaka” būdavo tuščia – mes nežinojome, koks šios atšakos likimas. Ir ta atšaka taip visada į akis krisdavo – tarsi dėlionėje trūktų tos vienos vienintelės detalės, be kurios negali užbaigti paveiksliuko. O dabar ta detalė buvo atrasta, ir ji kuo puikiausiai tiko. Smagu be galo. O dar smagiau, kad mūsų giminaičiai iš tos “rūke skendinčios” šakos ruošiasi atvykti į Lietuvą. Dar šių metų rudenį - smagumų smagumėlis!

Tačiau didžiausias netikėtumas laukė manęs tuomet, kuomet aš dar kartą į rankas paėmiau tą seną fotografiją – norėjau nuskanuoti ją ir nusiųsti į jiems. Kitoje man dovanotos fotografijos pusėje buvo užrašytas palinkėjimas seneliui bei data: 1959-ųjų metų kovo 12 diena – tai yra mano gimimo diena (aišku, metai tai ne tie). Sutapimas ar likimas, kad šią fotografiją gavau būtent aš, kuriai ir pavyko rasti tuos, kurių daug metų (net per ambasadas!) nesėkmingai ieškojo kiti mūsų plačios giminės žmonės? Oi, kaip sakant, nei patvirtinsi, nei paneigsi...

šeštadienis, sausio 02, 2010

Pirmas kąsnis

Vaikų pagal vadovėlius aš neauginu. Net neskaitau jokių vadovėlių. Tačiau vieną dalyką, kas parašyta vadovėliuose, žinau: iki pusės metų vaikams užtenka mamos pieno, ir jokio papildomo maisto nereikia. Aš šito punkto laikausi skrupulingai (na, bent jau su Justu ir Juliumi). Laikausi ne dėl to, kad taip rekomenduoja, o vėl iš to tingėjimo. Tą momentą, kuomet vėl reikia pradėti virti košes, jas trinti, vėliau po šaukštelį siūlyti vaikui, o paskui visą turinį tiesiog išpilti, nes jie vis tiek nieko nesuvalgo, aš bandau atitolinti iki begalybės. Juliukas gimė liepos 1-ą dieną, taigi, sausio 1-ą dieną jis pirmą kartą gavo paragauti bulvės.

Šiaip, logiška būtų manyti, kad jeigu pusę metų tu nieko kito daugiau nevalgei, išskyrus pieną, bet koks naujas skonis tau turėtų būti atrakcija. Taip, taip būtų logiška manyti, bet vaizdelis, deja, buvo toks pat, kaip ir su kitais dviem vaikais. Dar daugiau, įtariu, kad Juliukas dar ir Justą pralenks savo nevalgumu. Kuomet valgydindavau Justą, pagrindinis uždavinys buvo jį pražiodinti: jeigu jau išsižiodavo, tai paprastai ir nurydavo. O Juliukas jau nuo pirmos dienos yra labai gerai įvaldęs „išspjovimo“ techniką. Na, ką padarysi, valgyt vis tiek teks. Vienaip ar kitaip.






Kalėdos 2009

O jos atėjo ir praėjo. Šventės, turiu galvoje. Ir Kalėdos, ir Nauji Metai. Ir būtų tiesiog visiškai negražu, jei tokiam rimtam reikalui nepaskirčiau nei vieno įrašo.
Iš tikrųjų, tai planavau rašyti visai apie ką kitką. Bet žinau, kad jeigu stengsiuos judėti chronologine įvykių tvarka, tai apie Kalėdas gal tik per Valentino dieną parašysiu. Irgi nei šis, nei tas.

Taigi, Kalėdos. Didžiausia, mylimiausia, laukiamiausia šventė. Rašau va dabar ir susimąsčiau: sugebėjau aš šiemet pajusti Kalėdų dvasią, ar ne? Gal. O gal ir ne. Tikrai, dar nežinau. Aišku, nuo savęs dariau viską, kad Kalėdų laikotarpis būtų kuo tikresnis ir kuo kalėdiškesnis.

Visų pirma, ištraukiau savo didžiąją dėžę kalėdinių atributų. Vėluodama, kaip visada. Tada su Pauliumi ir Justuku puošėme namus. Žiūrint objektyviai, nelabai mums pavyko, bet tikrai stengėmės. Ir kur čia pavyks, kai namuose visada tvyro tokia maža anarchija ir bardakėlis. Ir dar, aišku, reikia turėti omeny faktą, kad dekoruoti galima tik tas aukščiausias – mažiesiems nepasiekiamas – vietas, tad namų išpuošimas tampa labai labai komplikuotas. Ir aš jau visai nekalbu apie tai, kad dėl kiekvieno besmegenio, kurį noriu patupdyti į ala „vartojamą" vietą, turiu susiderėti su Nerijum, kuriam visos tokios smulkmenos yra netinkamos, nepraktiškos, trukdo ir t.t. Oi, kiek energijos šiuo klausimu prarandama... Pagal jį, visi daiktai turi būti praktiški ir naudojami. Na, pagal mane, iš tiesų, irgi. Tik vat tas „naudojimo“ suvokimas pas mus skiriasi. Mano supratimu, jeigu daiktą ištrauki nors kartą per metus, reiškiasi, jis yra naudojamas. Jo supratimu - tokio daikto vieta šiukšlių dėžėje.

Tačiau kaip jau sugebėjom, namus papuošėm. Kaip ir eglutę. Su daaaug žaislų. Net nustebau, kad šiemet nesulaukiau jokių bambėjimų, jog ant eglutės žaislų per daug. Vėlgi, man gražu, o Nerijui „per žaislus eglutės nesimato“.

Anksčiau turėjau tokią tradiciją, kurią nuo šių metų vėl noriu atgaivinti. Kuomet dar laukiausi Pauliaus, buvau sugalvojus, kad per Kalėdas kiekvienam vaikui dovanosiu po kalėdinį eglutės žaisliuką, kuris simbolizuotų jo praėjusius metus (arba linkėtų ko nors ateinančiais). Tos tradicijos laikiausi gal tik kokius tris metus – ji nutrūko dėl labai paprastų priežasčių. Visų pirma, Lietuvoje prieš dešimt metų buvo labai sunku rasti nors kiek originalesnį eglutės žaisliuką (parduotuvėse mirgėjo vien burbulai. Na, gal dar kokį kankorėžį ar žvaigždutę galėjai rasti). O visų antra, jau po kelių metų aš suvokiau, jog negalėsiu prisiminti nei visų dovanotų žaisliukų, nei juo labiau metų, kuriais juos dovanojau. Pavyzdžiui, prisimenu, kad kai laukiausi Pauliaus pakabinau ant eglutės ta proga angeliuką, jo pirmų Kalėdų proga varpelį, dar kitais metais - saulutę. O vat toliau, viskas. Net neprisimenu, ar ką nors dovanojau. Ir net nesu labai jau tokia tikra dėl to, kuris angliukas, iš tų trijų esančių dėžėje, yra tas tikrasis. Tas pirmasis. Todėl šiemet jau esu gudri: padovanojau kiekvienam savo „bernui“ po žaisliuką, o apačioje su izoliacija priklijavau popierėlį su vaiko vardu bei metais.

O eglutę šiemet turėjom tikrą. Kaip ir anksčiau, jos atkeliavimu į namus rūpinosi Nerijus. Tik šiais metais kartu su savim pasiėmė ir Justą. Ir dar kartu važiuoti pasiūlė savo draugui, kuriam irgi eglės reikėjo. Ir padarė nedovanotiną klaidą: prie pat namų eglę į rankas įdavė draugui, o pats paėmė Justą. Ir kadangi į namus mums eglę atnešė būtent draugas, nuo šiol Justas vis rodo į eglę ir sako: „Dėdė“. Tipo, dėdė atnešė. Taip visi tėčio kreditai „dėdei“ ir nuplaukė.

Kiekvienais metais namuose pakabiname kalėdinių kepurėlių girliandą. Kuomet dar gyvenome dviese su Pauliuku, turėjome tokią tradiciją: vieną dieną siurprizą/palinkėjimą/užduotį į kepurėlę dedu aš, kitą – jis. Dabar, kai mūsų daugiau, šią tradiciją bandom koreguoti, tačiau bent jau šiais metais gavosi visiškas šnipštas. Iš pradžių aš įdėjau vaikams po palinkėjimą. Tada Paulius įdėjo savo kūrybos eilėraštį man. Tada... aš neįdėjau nieko, nes pamiršau. Kitą dieną kepurėlėje radau žiurkę, kuri ilgą laiką buvo stovėjusi virtuvėje ant lentynos (čia suvenyras dar nuo žiurkės metų), o vėliau paslapčia buvo pernešta į Pauliaus kambarį. Taigi, ji vėl grįžo. Kepurėlėje. Su kalėdiniu palinkėjimu. Tada aš pradėjau dėti tokius gražius kalėdinius saldainius. Justas jais labai džiaugėsi, o Paulius vieną dieną sako: „O ko tu vis dedi tuos saldainius, kuriuos aš ar taip, ar taip kiekvieną dieną valgau, pasiimdamas iš maišelio?“ Nuostabu. Iš TO maišelio, kurį aš buvau paslėpus. Na ir nuo tos dienos nei vienas nieko nebedėjom, tik pasibėdavodavom, kokie baisingi tinginiai šiais metais patapom.

Už tai šokoladiniai advento kalendoriai buvo naudojami absoliučiai pagal paskirtį. Vos tik Justas pabusdavo iš ryto, iš karto bėgdavo sėstis ant puoduko ir reikalaudavo, kad atneštumėm jam šokoladinių kvadratėlių dėžutę. Taip, taip – čia taip mes jį „papirkinėjam“, kad darytų ant puodo.

Labai patiko šiemet ruošti dovanas. Tie artimieji, kurie augina po gyvūnėlį, gavo maikutes su mylimo gyvūnėlio atvaizdu žvaigždėje (didelis ačiū pusseserei Justutei už sumaketavimą): Paulius su Skimerita, Aušrinė su Grikium, Ineta su Šinšia... O mano tėtis vėliau stebėjosi: „Ir kaip tas Senelis mokėjo rasti į mūsų gyvūnėlius panašias nuotraukas?“.
Paulius sakė, kad dabar tai bus jo mylimiausi marškinėliai.
Tokias vat dovanas paliko Kalėdų Senelis po eglute. O vat per Naujuosius Metus atėjo Senelis Šaltis. Tikras! Ir visiems vaikams, kurie šoko ir dainavo davė po dovanėlę. Justas iš pradžių šokti nenorėjo, ir tik įtariai žvairakiavo į Senelį, bet kai pamatė, kad kiekvienas, kuris pašoka, kažką gauna, iškart puolė strikinėti.
Na o šiaip... 2009-ieji buvo geri metai. Tikiuosi, kad ir kiti bus bent jau neprastesni. Ir Jums to linkiu!