Julius Mėlynuoju Autobusiuku įvažiuoja į trečiuosius metus

Cha, galvojot, kad ir vėl bus apie kelionių įspūdžius? Vat ir ne. Aišku, artimiausiu metu būtinai papasakosiu apie tai, kaip mums sekėsi Heide Parke ir Legolende, bet kadangi savaitgalį visus kelionės įspūdžius nustelbė Juliaus gimtadienis, kol emocijos dar visai neišgvėso, papasakosiu apie jį.

Juliaus tikroji gimtadienio diena - liepos 1-oji. Tą dieną vos akis pramerkusiam Juliukui sakau: „Tai ar žinai, kiek dabar tau metų?“. O jis, tiesiai į akis man žvelgdamas, tvirtai atsako: „Tys“. Ir tada dar, kad labiau mane įtikintų, priduria: „A Justas“. „Kaip Justui?“. „Teip!”.

Oi, tas begalinis noras neatsilikti nuo vos pusantrų metų vyresnio Justo... Iš tikrųjų, Juliui suėjo du, ir dienos bėgyje pagaliau pavyko jį tuo įtikinti.

Visus metus buvau planavusi, kad Juliaus gimtadienio šventei parinksiu temą „Kirmėlytės, sraigės, gyvatės ir kiti šliužai“ (tiesiog labai magėjo pagaminti internete matytą įspūdingai atrodantį ir nepaprastai lengvai pagaminamą tortą "Kirmėlytė". Be to, Julių be galo traukia prie šių gyvių), bet paskutinį mėnesį persigalvojau. Julius yra tiek pakvaišęs dėl Keistuolių Teatro dainos apie Mėlynąjį Autobiusiuką, kad nusprendžiau, jog linksmiausias gimtadienis jam turėtų būti būtent Mėlynojo Autobusiuko.

O su gimtadienio organizavimu šį kartą visiškai apsileidau. Nu tiesiog totaliai. Paprastai aš viskuo mėgstu pasirūpinti iš anksto, tačiau šį kartą elgiausi tiesiog kaip paskutinės minutės fėja: visas užduotis ir linksmybes sumąsčiau tik likus porai dienų iki gimtadienio ir gimtadienio išvakarėse iki pat antros valandos ryto su Aušrine ir Pauliumi jas ruošėme (tai buvo pirmas kartas, kai organizuojant gimtadienį man kažkas realiai pagelbėjo – buvo tiesiog pasakiška taip vakaroti su vaikais ir karpyti visokias gėlytes). Ai, tiesa, kai kurių užduočių vis tiek nespėjome iš vakaro pasiruošti, tad dirbome prie jų jau tada, kai rinkosi svečiai. Gražu, nieko nepasakysi.

Aišku, turiu tam ir objektyvių paaiškinimų. Visų pirma, labai iš vėžių išmušė mūsų kelionė – juk mes grįžome tik likus savaitei iki gimtadienio, visi nusiplūkę ir pilni įspūdžių. Visų antra, tik savaitės vidury sugalvojom, kad nesąmonė per karščius tūnoti Vilniuje ir gimtadienį švęsti kokioj nors vaikų žaidimų šaly, kuomet turime tokią idealią vietą šventimui kaip Kurtuvėnai, o taip nusprendus aš jau sekančią dieną su vaikais nusibaladojau ten. Kurtuvėnai iš tikrųjų yra ideali vieta šventimui, bet ne organizavimui, taigi nusigrūdusi ten susidūriau su tam tikrais organizaciniais keblumais (pvz. neturėjau galybės priemonių).

Bet užteks zysti, papasakosiu apie šį gimtadienį, kuris iš esmės buvo puikus.

Mano vaikams gimtadienio pramogos prasidėjo jau nuo pat ryto: sėdome prie stalo puošti gimtadienio torto. Turiu aš įsigijusi tokį konditerinį pieštuką (kuris nė velnio nepiešia arba, tiksliau pasakius, piešia tik pirmas sekundes), tad vaikai čiupo tą pieštuką ir sėdo sodinti keleivių į Tortą-Autobusą. Visiems baisiai magėjo išmėginti tokį piešimo būdą. Pabaigę puošti tortą, jį vėl saugiai įtaisėme šaldytuve (kur niekas daugiau ir netilpo apart mano dviejų gimtadieninių tortų), o patys pradėjome laukti svečių bei traukti gimtadienio dovanas. Tiksliau, vieną jų.

Tai buvo vaikiška virtuvėlė, kurią aš įsigijau per supermamas, ir kurią vėliau iš manęs perpirko Ineta su Laima. Buvo gana juokinga situacija: kuomet jau pradėjau klausinėtis apie šią parduodamą virtuvėlę, moteris man parašė: „Nepatikėsit, bet ją pirkau savo sūnui“. Parašiau atgal: „Nematau, kuo čia stebėtis ir ko čia netikėti – aš ją irgi perku sūnui:)“.

Tačiau iš įvairių aplinkinių reakcijų, vėliau supratau, kad tokia dovana iš tikrųjų mūsuose nėra laikoma tradicine dovana berniukui. Tikrai nesuprantu, kodėl, nes pas mus gaminti maisto vienodai veržėsi tiek berniukai, tiek mergaitėsMan dar ypatingai gražu būdavo žiūrėti, kad jie ne tik draugiškai kartu kepė visokius blynus, bet ir draugiškai susiplaudavo lėkštes.Aš tikrai įsitikinus, kad jeigu vaikai nuo mažens neskirstytų darbų į vyriškus / moteriškus, tai ir suaugę jie to nedarytų.

Kuomet vaikai jau šiek tiek pasilakstė, prisižaidė ir pradėjo nekantrauti, į kiemą buvo išneštas audio grotuvas ir visi buvo pakviesti į ratelį. Kai daina baigėsi, paklausiau visų, apie ką gi buvo šį daina. Aišku, kad tai buvo Mėlyno Autobiusiuko daina! Tik tuomet vaikai ir sužinojo, kad jie atvyko į ne bet kokią, o Mėlynojo Autobiusiuko šventę.

Ištraukiau didelį kartono lapą, ant kurio Aušrinė išvakarėse buvo nupiešusi gražų Mėlyną Autobusą. Gaila, neturėjome jokių kitų dažų, išskyrus pieštukus, tad mūsų autobusas buvo ne toks ryškus, bet situacijai tai nekliudė. Pasakiau vaikams, kad šis stebuklingas autobusas nuveš juos prie gimtadienio lobio ir paklausiau, ko gi trūksta autobusui, kad jis galėtų važiuoti? Iš karto gavau atsakymą, kad ratų bei keleivių. Bingo!

Ir vat čia susidūriau su pirmąja savo klaida. Tiesa, negaliu sakyti, kad nebuvau apie tai pagalvojusi ar numačiusi. Vaikų gimtadienyje buvo 8, o gimtadienio ratai tik 2. Giliai širdy aš tikrai žinojau, kad negalima duoti užduočių, kuriuose negalėtų pasireikšti visi vaikai, bet kadangi ant autobuso dar turėjo būti klijuojami ir keleiviai, galvojau, kad kaip nors išsisuksiu su tais dviem ratais. Kur jau ten! Ratus klijuoti būtinai norėjo VISI. Tad kad nedaryti iš to tragedijos ir negadinti linksmumo, greitai persiorientavau, ir nuspredžiau ir duoti tuos ratus klijuoti visiems. Jeigu būčiau turėjusi prisikarpiusi daugiau ratų (o būtent tą iš tikrųjų ir reikėjo padaryti iš anksto), būčiau davusi suklijuoti autobusui aštuonis ratus, tačiau kadangi tiek ratų neturėjau, tiesiog klijavome tuos pačius du ratus: vienas ratą prilipdo, vėliau jis yra vėl nuimamas ir duodamas užklijuoti kitam. Tol, kol prie autobuso ratų prisilietė absoliučiai kiekvienas vaikas.
Suklijavus ratus, buvo ištrauktos ir keleivių figūrėlės: siluetai su gimtadienio dalyvių veidukais. Pirmasis, aišku, savo figūrėlę gavo gimtadienio jubilijatas Juliukas. Ir iš karto pasirinko ją užklijuoti vairuotojo vietoj. Va čia ir iškilo antrasis gimtadienio nesklandumas. Kaip ir apie ankstesnįjį, aš apie jį irgi buvau pagalvojusi ir numačiusi, tačiau tikrai negalvojau, kad viskas bus TAIP blogai. Apie tai net verta pakalbėti plačiau.

Po gimtadienio visi juokavome, kad jeigu ateity Justui teks lankytis pas kokius psichologus ir įvardinti baisiausią savo gimtadienio dieną, tai turbūt bus brolio antrojo gimtadienio diena. Nes iš tikrųjų, Justui visa ši diena buvo vien STRESAS. Dėl to, kad jis niekaip negalėjo susitaikyti, kad šiandien viskas yra skiriama Juliukui. Jis yra tiek įpratęs būti aukščiau brolio (visada greitesnis, stipresnis, viršesnis ir t.t.), kad dabar niekaip negalėjo suprasti, kodėl staiga pirmesnis ir svarbesnis nėra jis. Namie buitinėse situacijose mes jau esame pasiekę susitarimą, kad abu vaikai „pirmi“ būna po lygiai (vienas duris atrakina vieną kartą, kitas kitą; vienas pirmas į mašiną sėda vieną kartą, kitas – kitą ir t.t.), tačiau va tokių netradicinių situacijų pasitaiko ne taip jau dažnai. Aš tai numačiau, apie tai su Justu kalbėjome, bet matomai nepakankamai. Todėl bemaž visose situacijose gimtadienio metu Justas atrodė daugmaž taip:
(Tiesa, kai vėliau, jau po gimtadienio, žiūrėjom gimtadienio nuotraukas ir aš Justo paklausiau: „Na kaip tau patinka ši nuotrauka? Labai gražiai čia atrodai?“, jis man tvirtai atsakė: „Taip. Labai gražiai. Aš čia taip šypsausi“). :)

Grįžtam prie pirmosios situacijos. Žodžiu, Julius užklijuoja savo figūrėlę vairuotojo vietoj.
Po Juliaus figūrėlę norėjau duoti kitam pagal mažumą vaikui, bet supratusi, kad Justo žviegimas tikrai nesiliaus, duodu figūrėlę jam. Justas staigiai nuplėšia vairuotojo vietoj sėdintį Julių, priklijuoja ten save, o Julių pasodina į autobuso galą. Va taip. Kadangi Julius šioje vietoje nerodė jokio nepasitenkinimo ir nei kiek nesusierzino (ačiū dievui, kad bent jis šią dieną buvo toks „pankuojantis“ ir atsipūtęs), taip ir viską ir palikau.

Toliau viskas vyko be trikdžių: visi vaikai kantriai laukė savo eilės, ir autobusas prisipildė keleiviais.
Važiuojam toliau!!! Vėl kuris nors DJ užleidžia muziką (aišku, tą pačią autobusiuko dainelę) ir važiuojam į kitą stotelę.Kol mes klijavome keleivius, Paulius su Aušrine už palapinės (jeigu kam kils klausimas, kodėl pas mus kieme stovi palapinė, tai pasakysiu, kad ten šiuo metu išsikraustė gyventi Paulius su Aušrine) prismaigstė stebuklingų žiedų, kurie atrodė va šitaip: gėlytė su skirtingu skaičiumi žiedų, vidury įsmeigtas čiulpinukas ir šalia prikabintas balionas. Užduotis buvo tokia (beje, nusižiūrėta nuo Renatos): reikėjo išsitraukti širdutę, kurioje buvo nurodytas skaičius (skaičius surašiau tik nuo vieno iki šešių, nes labai jau jauni tie mūsų gimtadienio dalyviai), tuomet surasti gėlytę su tokiu pačiu lapelių kiekiu, susprogdinti prie šios gėlytės prikabintą balioną bei įvykdyti jame esančią užduotį. Po įvykdytos užduoties, kiekvienam dalyviui liko gėlytė su čiulpinuku.

Nepaisant visų nesklandumų (buvo vaikų, kurie iš karto nuskuodė išsitraukti čiulpinukų, balionai buvo nekokybiški ir sprogdavo dar prieš laiką ir t.t.), užduotis praėjo labai smagiai. Mane asmeniškai sužavėjo tai, kaip entuziastingai vaikai puolė vykdyti užduočių ir kaip jie džiaugėsi, už įvykdytas užduotis sulaukę atpildo.



O Justas vėl rėkė. Šį kartą dėl to, kad ne jis pirmas gavo traukti širdutę su skaičiumi bei ieškoti gėlytės. Tas jo rėkimas mane taip išmušė iš vėžių, kad net pamiršau sekančią užduotį, ir, sušokus visiems Mėlynojo Autobusiuko šokį, pasakiau, kad tai buvo jau mūsų paskutinė stotelė – Autobusas jau atvežė mus prie lobio, kuris yra paslėptas, kur žalia. Visi nubėgo link sodelio pusės. Paulius (ne mūsų, Martyno Paulius – taip vadina jį Justas) nepasidavė minios impulsui, ir patraukė ieškoti į kitą nei visi pusę. Ir nesuklydo!Ištraukėm dovanų maišelį su įvairiais prizais, ir vėl visi gavom atlaikyti Justo isterijos priepolį. Iš pradžių dėl to, kad ne pirmas rinkosi prizą. Vėliau dėl to, kad nori Juliaus išsirinktos mašinėlės. Ir galiausiai dėl to, kad keistis mašinėlėmis jis nenori, nes jis nori ABIEJŲ! Ohhh.... Žinojau, kad suvaldyti Justą bus iššūkis, bet kad jis bus TOKS didelis, tai nenumačiau.

Tačiau galiausiai prizus išsidalinome ir bent jau kurį laiką visi buvo linksmi ir laimingi:
Ir vat tik tada prisiminiau tą praleistą užduotį. Na, tokios situacijos nėra blogiausia, kas gali nutikti, juo labiau turint omeny, kad mūsų žaidėjai dar tokio amžiaus, kad tik duok žaisti – viskas tiks, tad per daug nesukdama galvos vėl tiesiog sukviečiau visus į ratelį, ir pasakiau, kad Autobusas tęsia kelionę toliau – pas alkanus žvėrelius.
Šioje vietoje mums pasitarnavo tėčio „išskaptuota“ fanera, kurią jau naudojom Aušrinės gimtadienyje. Aušrinė kiekvieną skylę pavertė mistinio gyvūno pražiota burna (vėlgi, gaila, kad neturėjome gerų dažų, ir turėjome tenkintis tik paprastais pieštukais), o visi vaikai buvo paprašyti juos pamaitinti. Tiesa, gyvūnėliai irgi nelikdavo skolingi: kuo „aukštesnį“ gyvūną pašeri (t.y. pataikai įmesti kamuoliuką), tuo daugiau saldainių jis padovanoja (šalia gyvūno yra nurodytas salainių kiekis, kurį gali laimėti).

Spėkit, ar šį kartą Justas leido mums pailsėti? Aišku, kad ne. O aš turėjau progą pažinti dar vieną Justo bruožą, kurio anksčiau kaip ir nebuvau užfiksavusi: maksimalaus tikslo siekimas. Greitai sumetęs, kad daugiausia saldainių (o skaičius, bent jau iki keturių, tai jis tikrai pažįsta) jis gaus tik pataikęs į pačią aukščiausią burną, jis užsispyrė pataikyti būtent į ją. Ir neišeina. Vieną kartą bando, antrą, trečią... Vis nieko. Nervai vis labiau kyla, nuo to sektis labiau nepradeda... Tačiau į žemesnius gyvūnus net nebando taikyti. Galiausiai visai netyčia kamuoliukas įkrito į trijų saldainių vertės burną, kas nei kiek neprisidėjo prie geresnės Justo nuotaikos – jam reikia KETURIŲ!!!

Taaip... Justui gimtadienis buvo vienas stresas. Bet dienos pabaigoj jis vis tiek sakė, kad gimtadienis jam labai patiko, ir jau pradėjo planuoti, kokio gimtadienio jis norėtų SAU (šiandien sako, kad Varlyčių).

Už tai Juliui buvo smagu. Bent jau aš taip manau. Nes kategoriškai tą teigti būtų neįmanoma – Julius toks... su charakteriu pas mus. Ir tikrai jau jo saldainiais ar kažkokiais pigiais triukais nesuviliosi ir nesužavėsi. Pavyzdžiui, čia mes Julių gimtadienio proga kilojam (du kartus, tiek kiek metų sueina). Bet koks kitas mano matytas vaikas tokioj situacijoj trykšdavo džiaugsmu. O Julius? Patys matot. Visa išraiška tiesiog byloja: „Jeigu jums taip labai reikia, tai kilnokit, man tai tikrai vis vien. Ir tikrai nesitikėkit, kad paskui jausiuos skolingas“.

Šį savaitgalį buvo žadėtas lietus su perkūnija, bet gerai, kad neišsigandom prognozių: lietaus Kurtuvėnuose nebuvo nei lašo (tuo tarpu girdėjom, kad Vilniuje pylė kaip reikalas ištisą savaitgalį). Be galo tuo džiaugėmės, nes tai reiškė, kad gimtadieninius tortus (ir tik juos, aišku) galėjome valgyti lauko pavėsinėje.O tortai, jau užsiminiau prieš tai, šį kartą pas mus buvo du: tradicinis „teminis“ bei labai vasariškas tortas su avietėmis, kurį buvau planavusi išbandyti dar per praeitą Juliuko gimtadienį, bet nesugebėjau nusipirkti aviečių, tad atidėjau idėją kitiems metams. Na, tiesą pasakius, ne tik dėl aviečių torto kepimą atidėjau net metams. Receptai, kurie prasideda sakiniu, skambančiu maždaug taip „Šis tortas nėra toks sudėtingas, koks iš pirmo žvilgsnio atrodo“, man iš karto kelia įtarimą. O jeigu dar parašyta, kad „Jums tereikės visos dienos arba nakties“, tai jau šakės – įsijungia visi pavojaus varpai. Nes neturiu aš tos dienos nei nakties torto gaminimui... Ir žinot, labai džiaugiuosi, kad šiais metais vis dėl to ryžausi įsiskaityti į torto gamybos procesą detaliau: pasirodo, aš ne taip viską supratau! Visa diena arba naktis reikalinga ne tam, kad neiškeldama kojos iš virtuvės plušėtum, o tiesiog tam, kad tortas galėtų sustingti… Vat ką reiškia “gerai įsiskaityti į sąlygą”.
Tas lengvasis vasariškasis tortas susilaukė tikrai daug liaupsių, tad labai rekomenduoju. Kaip, beje, ir pavlova.

Kad jau negavome lietaus šeštadienį, buvome nusiteikę, kad savo dozę atsiimsim sekmadienį. Ir vėl prognozės prašovė! Lietus tą dieną pylė, bet tik vėlai vėlai vakare. O tai reiškė, kad galėjome leistis į apžvalginę ekskursiją po Kurtuvėnų miestelį. Su karieta – kaip Justas sako. Arba su prieaa (priekaba) kaip Julius Nors tikiu, kad iš pateikto aprašymo gali susidaryti įspūdis, kad gimtadienis buvo visiškas nesusipratimas, iš tiesų turiu pasakyti, tai buvo labai labai linksmas gimtadienis. Tam pačiam Justui irgi. O mes, visi tėveliai, įsitikinome, kad vaikai nei kiek ne per maži įvairiausioms užduotims – nereikėjo dėti jokių pastangų, stengiantis suburti visus vaikus į bendrą veiklą ar bandyti įkalbinėti vykdyti užduotis.

Ech, aš taip noriu tikėti, kad būtent tokie teminiai gimtadieniai, aktyvi veikla ir šimtaprocentinis dėmesys vaikams jų šventės metu padės jiems užaugti žmonėmis, kurie nesitenkins vien pasisėdėjimu prie stalo per šventes...
***
Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:
Juliaus 3-jų metų Gyvačių gimtadienis
Justo 4-ių metų Varliukų ir Gandro šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Juliaus 1-asis gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"