Turnė po atrakcionų parkus Vokietijoje ir Danijoje. II dalis. Ruošiamės.

Na, kaip ir turbūt supratote, į kelionę mes vis tik išvažiavom. Tačiau nesėkmės vijosi vos ne iki paskutinės valandos. Tikrai, visiškai neperdedu, ir tuoj papasakosiu. Žodžiu, mūsų planas buvo išvažiuoti 3 val ryto (nesilaikėme plano, bet čia jau kita istorija). Nerijus su vaikais nuėjo miegoti, o aš iki vidurnakčio dar kuičiausi: dėjausi daiktus, kepiau sumuštinius ir ruošiau arbatos termosus kelionei. Kažkur aplink vidurnaktį jau buvau beveik susiruošusi, tad sugalvojau, kad, kol sumuštiniai kepa, galiu jau nusivalyti makijažą. Šiaip, viskas būtų buvę gerai, jeigu ne tie sumuštiniai skrudintuvėje: kadangi labai bijojau juos sudeginti, užuot nupraususi veidą vandeniu po to, kai jį nušveičiau valikliu, sugalvojau bėgti ištraukti sumuštinių. Jau po kelių minučių pajutau, kad veidas dega. Nesuprasdama, kas vyksta, nuėjau pasižiūrėti į veidrodį ir tiesiog negalėjau patikėti tuo, ką išvydau: visas veidas buvo nusėtas raudonom dėmėm. Tiksliai ten, kur buvo teptas valiklis. O veidas ir toliau be proto dega... Nu garbės žodis, tuoj įtikėsiu, kad vis tik esu kažkam alergiška - antras išbėrimas vos per mėnesį laiko! Blogas ženklas prieš kelionę? Gal. Bet įdomiausia tai, kad kaip tik tą dieną buvau visai neplanuotai įsigijus kremą (kurį laiką namie jo visai neturėjau), kuris suveikė stebuklingai ir į kelionę vis dėlto išvažiavau graži. Na, turiu omeny, bent jau ne raudona.

Šita kelionė drąsiai gali pretenduoti į mūsų drąsiausių kelionių sąrašą, ir bent jau šiai dienai ji tokiame sąraše stovėtų pačiame viršuje. Jau vien dėl to, kad tai pirmoji tokio pobūdžio kelionė mums, ir dar su šitiek vaikų. Todėl nenuostabu, kad ir ruošėmės jai atsakingai ir neprimestinai. Ir įspūdžių dabar turiu tiek, kad net netelpu savy :).

Iš pradžių galvojau tiesiog sėsti ir aprašyti savo įspūdžius, patyrimus, nuotaikas ir išgyvenimus, bet įrašas gavosi toks ilgas, kad nusprendžiau, jog daug patogiau bus, jei jį trumpinsiu. Šį kartą – apie tai, kaip mums sekėsi šią kelionę planuoti ir organizuoti.

O pradėjome planuoti dar pernai rudenį, kuomet neišdegė planai nuskristi pailsėti į Turkiją. Ką ten „neišdegė“: būtų tikrai išdegę, jei labai būtumėm norėję. Bet kuomet gavau kelionių agentūros paskaičiavimą, kad savaitės poilsis Turkijoje mūsų šeimai kainuotų dvylika tūkstančių litų (išprotėję jie ten visi, ne kitaip!!!), tas begalinis noras vykti kaip ir išgaravo. Todėl nusprendėm, kad geriau dar metukus palauksim, paauginsim vaikus, ir vyksim patys – kur tik norėsim! O norėjau aš, aišku, į atrakcionų parkus, kurių pasiilgus buvau jau be galo.

Mūsų šeima važiavome šešiese: aš, Nerijus ir keturi vaikai: Paulius (13m), mano sesuo Aušrinė (12m), Justas (3.5 m) ir Julius (beveik 2m). Kartu dar važiavo ir draugės Gražinutės šeima: ji su vyru Dainiumi bei du vaikai: Matas (8m) ir Saulė (4m). Tiesa, važiavome šiek tiek skirtingais maršrutais: mūsų šeima pasirinko važiuoti mašina iki pat Legolendo, o tuomet iš Kiel‘io keltis keltu į Klaipėdą, o Gražinos šeima pasirinko skristi lėktuvu iki Brėmeno, o ten išsinuomoti mašiną kelionei. Žodžiu, šiek tiek mūsų maršrutai skyrėsi, bet neypatingai – pravažiavę Lenkiją susitikome su jais, ir nuo to laiko laiką leidome kartu.

Taigi, pirmiausia, kelionės maršrutas. Paskutinis variantas, prie kurio ir apsistojome, buvo toks: pirmą dieną pravažiuojam Lenkiją, antrą lankomės SeaLife (Jūrų) muziejuje, visą trečią dieną praleidžiam Serengečio atvirame zoologijos sode, ketvirtą dūkstame Heide Parke, penktą dieną palikome laisvam apsisprendimui vietoje, o šeštą ir septintą nusprendėm leisti Legolende, ir tuomet jau namo. Šiandien, jau įveikusi šį maršrutą, galiu pasakyti, kad jis tikrai mums buvo puikus – antrą kartą planuodama gal ką nors ir keisčiau, bet tikrai neesminiai. Na, labai labai dar norėjau į maršrutą įtraukti ir Bremeno miestą bei apsilankyti jame esančiame mokslo muziejuje, bet, deja, šį kartą to padaryti mums nepavyko.

Be maršruto, dar svarbu ir dienos, kuriomis planuojate lankytis pramogų parke. Nes pavyzdžiui apsilankyti Heide Parke ar Legolende savaitgalį (o ypatingai liepos ir rugpjūčio mėnesiais) būtų tiesiog katorga, bent jau man. Todėl mes specialiai išvažinėjome iš Lietuvos penktadienį paryčiais, kad pirmadienį būtumėm Heide Parke, o trečiadienį-ketvirtadienį – Legolende.

Susidėliojus maršrutą, ėmiausi viešbučių paieškos. Teisybę pasakius, turbūt būtent ši dalis atėmė didžiausią dalį planavimo laiko. Kadangi šiame įraše pasakoju apie organizacinę kelionės dalį, papasakosiu ir apie viešbučius, kuriuose pasirinkome gyventi.

Pirmąją naktį miegojome pačiame Lenkijos-Vokietijos pasienyje, mažame miestelyje Slubice, Kaliski viešbutyje. Teisybę pasakius, tai buvo prasčiausias iš visų šios kelionės viešbučių: aptriušęs, turbūt kokį šimtą metų, jei ne daugiau, nematęs remonto - o tikrai jau reiktų. Negana to, tik keturios iš šešių lovų mūsų kambariuose buvo paklotos (nors užsakyme rašiau, kad atvyksime šešiese), tad be galo džiaugiausi tuo, jog turiu patalynės komplektų mašinoje. Tačiau į visus šituos niuansus aš visiškai nekreipiau dėmesio, nes be galo džiaugiausi, kad iš vis radau, kur gyventi Lenkijoje: absoliučiai į visas užklausas viešbučiams Slubice miestelyje gavau atsakymą, kad mūsų šeimai jie, deja, neturi, ką pasiulyti. Kita vertus, buvo nemažai dalykų, kurie man patiko: skanūs ir gausūs pusryčiai, patogi viešbučio vieta bei tai, kad netoli viešbučio buvo net kelios žaidimų aikštelės vaikams.
Ir kainavo šis viešbutis mums pigiausiai iš visų: už du kambarius su pusryčiais visiems sumokėjome 90 EUR.

Sekanti mūsų „stotelė“ buvo Hanoveris, kur pasirinkome apsistoti pigių viešbučių tinkle „Etap“. Na, Etap viešbučius aš gerai žinau – juos neretai užsakydavo ir Excursus agentūra, tad žinojau, ko iš jų tikėtis. Visi Etap siūlomi kambariai yra triviečiai – taigi, mūsų šešių asmenų šeimai jie tiko kaip tik. Nepatiko man tik tai, kad nors kambarys vadinosi trivietis, užklotų ir pagalvių kiekviename kambaryje buvo tik po dvi – mums jų trūko. Kainavo irgi pakenčiamai: už du kambarius sumokėjome 80 EUR, plius dar papildomai sumokėjome už pusryčius 6.5 EUR žmogui (mažyliams pusryčių pirkti nereikėjo).

Iš Hanoverio pasuko link Serengečio atviro zoologijos sodo, kur ir apsigyvenome – taip taip, pačiame parke! Šiuos namukus irgi buvo rekomendavusi Rita iš Excursus, ir tikrai nesigailiu, kad juose apsistojome – aišku, jeigu oras būtų buvęs bent jau pakenčiamas, tai juose gyventi išvis būtų buvę super, bet ir mūsų atveju buvo visai smagu. Ir gražu. Tiesa, gyvenant šiuose nameliuose reikia turėti omeny, kad papildomai reikia mokėti ir už parką. Taisyklės internete teigia, kad mokėti reikia už nemažiau nei dvi dienas (jeigu tiek gyveni), vėliau jau parke gali lankytis nemokamai, tačiau bent jau mūsų atveju registratūroje pasiteiravo, ar mes ruošiamės ir antrą dieną leisti parke ir, išgirdę, kad mūsų planas yra važiuoti į Heide Parką, mokėti neprašė.

Na ir galiausiai viešbučiams Danijoje pasirinkome Vorbase miestelyje įrengtus kotedžiukus (jeigu taip juos galima pavadinti). Iš tikrųjų, ieškodama viešbučių Danijoje koncentravausi tik į pačius pigiausius pasiūlymus – buvau nusiteikusi, kad Danijoje viskas tragiškai brangu, ir tenorėjau rasti pakenčiamą variantą mums, tačiau tai, ką susiradome, tiesiog su kaupu pranoko mūsų lūkesčius: viskas absoliučiai šviežiai įrengta (patys kotedžai įrengti tik 2010 m), viduje naujausia technika pradedant televizoriais, DVD, indaplovėmis ir baigiant rūbų plovimo/džiovinimo mašinomis ar griliais. Dar be galo patiko tai, kad viduje buvo net trys erdvės: du miegamieji kambariai, kuriuose buvo po dvigulę lovą kiekviename bei papildomas kambarys pusantriniame aukšte (ten miegojo Paulius ir Aušrinė.
Dar turėjome virtuvę ir didžiulį valgomąjį. Žodžiu, vietos daugiau nei butuke, kuriame dabar gyvename :). Vaikams, be abejo, labiausiai patiko tai, kad lauke buvo įrengta vieta vaikų žaidimams: batutai, smėlio dėžė bei čiuožyklos.
Tiesa, papildomai reikėjo vežtis savo patalynę. Arba, aišku, buvo galima nuomotis, bet sugalvojome pataupyti šio vietoje. Ir dar reikėjo patiems gamintis pusryčius, nes čia jie nebuvo įtraukti. Na, bet mums tai nebuvo bėda – dar Vokietijoje užsipirkome maisto tiek, kad Danijoje dėl to nereikėjo sukti galvos. Bent jau man, nes kelionių metu dažniausiai gamina Nerijus :).

Dar labai svarbu, vykstant į pramogų parkus, pasidomėti galiojančiais pasiūlymais ir nuolaidomos. Pavyzdžiui, mes paskaičiavome, kad mums yra verta įsigyti Merlin kortelę, su kuria galim metus laiko laisvai lankytis SeaLife, Heide Parke ir Legolende. Kortelė keturiems asmenims kainavo 225 EUR ir galios metus laiko ne tik į aukščiau išvardintus, bet ir dar galybę kitų parkų (maža ką, gal dar per metus laiko sugalvosime kur nors nulėkti). Dar turėjau kuponų 2 už 1 kainą, kuriuos man atsiuntė Eglė iš Oranžinių Namučių, ir kuriuos sėkmingai sunaudojo Gražinos šeima. Taip pat, į kai kuriuos parkus nuolaidą galima gauti vien atsispausdinus kuponą internete (vėl ta pati Egle mums tokią paslaptį išdavė apie Serengečio parką, ir tas jos patarimas per dvi mūsų šeimas sutaupė mums net 50EUR)

Keliaujant su vaikais labai svarbu pasirūpinti jų užimtumu mašinoje. Aš įsidėjau:
- Piešimo priemones ir flomasterius (nusiplaunumus);
- Pirštukinius gyvūnus;
- Vielutes rankdarbiams – nesu aš labai darbelių specialistė, bet nusižiūrėjau šią idėją iš Angelo mamos Eglės atsiųsto įsidėtino daiktų sąrašo;
- Gausybę knygų;
- Keletą žaislų – pvz. tokią medinę dėlionę, kuomet reikia sustumdyti daiktus į jų vietas;

- Kompaktų su vaikiškomis dainomis - šiuo metu pas mus einamiausios dvi dainos: Keistuolių "Mėlynas autobusiukas" ir Flinto "Burbuliukai". Tai ir esam priversti klausytis šių dviejų pakaitomis.
Taigi, veiklos kaip ir turėjau pakankamai, bet teisybės dėlei reikia pasakyti, kad labai mažą ką iš viso sąrašo panaudojome – kažkaip net nebuvo didelės būtinybės.

Turėjau pasidariusi ir daiktų, planuojamų imti į kelionę, sąrašą. Iš tokių specifinių daiktų, tinkamų konkrečiai tokiai kelionei, galėčiau išskirti šiuos:
- Pasimetimo kortelės vaikams – kuomet patalpinsiu daugiau nuotraukų, pastebėsite, kad Julius ir Justas vaikšto su tokiomis prisegtomis kortelėmis prie kelnių. Tose kortelėse parašyta: „Mano vardas Justas. Jeigu rastumėt mane pasimetusį, prašau, paskambinkit mano mamai tel...“. Aišku, angliškai parašyta. Šitą triuką nusižiūrėjau irgi iš Excursus.

- Lietpalčiai – būtinai būtinai būtinai įsigykite Senukuose ar kur kitur. Lietuvoje jie kainuoja gal 4 lt (bent jau aš tiek mokėjau), tuo tarpu jeigu tokio neturėsite ir užklups lietus, Legolende ar Heide parke galite sumokėti ir dešimt kartų daugiau (ot, reikės Gražinos paklausti, kiek jie mokėjo, nes mano atsiųstų rekomendacijų jie nesivargino paskaityti, ir pirkosi lietpalčius parke)
- Pagalvėlės į mašiną
- Puodeliai ir šaukšteliai (mums pravertė, kai prisipirkom jogurtų Vokietijoje)

- Termosas - na, gal keliaujantiems liepos-rupjūčio mėnesiais jis ir nepraverstų, bet mūsų atveju tai buvo tiesiog superinis dalykas
- Vežimėlis su apsauga nuo lietaus – mes parke būtumėm sunkiai išsivertę be vežimėlio. Jame važiuodavo pasikeisdami abu vaikai: tiek Justas, tiek Julius. O Julius tai dar ir numigdavo.
- Visada gerai yra turėti žaidimų. Aš dičkiams vaikams dar buvau paruošusi ir detektyvinių istorijų, kurias kuo puikiausiai patvarkėm.

Sunkiausia man visada yra susidėti rūbus. Iš esmės, man tikrai užteiktų kelių jų. Bet į kelionę įsidedu daug daugiau nei kad žinau, kad man realiai reiktų. Ir kai Nerijus klausia, kam man jų tiek, atsakau paprastai: „Kad nuotraukose nebūčiau su tais pačiais rūbais). Bet šį kartą, nepaisant to, kad dėjausi rūbų daug, nuotraukose vis tiek esu visur apsirėdžiusi vienodai. Kartą net Aušrinė paklausė: "Tu, Inga, turbūt labai mėgsti šį megztuką?“. Klausiu: „Kodėl taip manai?“. „Na, tu visada tik juo vilki“. O aš vilkiu juo ne todėl, kad labai mėgstu, o todėl, kad daugiau nei vieno megztinio nepasiėmiau... Vat ir pasikliauk, žmogus, tuo, kad dabar birželio galas ir tikrai turi būti bent jau pakenčiamai šilta!!!

Na, iš organizacinės pusės kaip ir viskas. Kaip Jūs planuojat savo keliones? Gal turit kokių triukų, kaip rasti pigių, bet padorių vietų nakvynei?

Susiję įrašai:

Turnė po atrakcionų parkus Vokietijoje ir Danijoje. I dalis. Įvadas