Sutinkame vestuvininkus

Paskutiniu metu Justas labai pamėgo tokį žaidimą: užblokuoja kelią važiuojančiam su mašinėle Juliui ir sako: „Prašom stoti – važiuoti galėsite tik kai duosite saldainių!”. Ir Julius, atseit, duoda.

Tokį “žaidimą” išmokom beatostogaudami Kurtuvėnuose, vieną dieną sugalvoję pamedžioti vestuvininkus.

Jeigu dar žinote tokio miestelio, tai pasakysiu, kad Kurtuvėnai iš tiesų be galo gražus miestukas Šiaulių rajone. Net toks Kurtuvėnų regioninis parkas yra. Ir bažnyčia labai graži šiame miestelyje yra.

O gražioje bažnyčioje, aišku, visada smagu tuoktis. Tą ir daro daug porų.

Vieną šeštadienį, bežygiuodami su Juliuku ir Aušrine į parduotuvėlę, pamatėme, kad prie bažnyčios vietiniai gyventojai jau rengiasi blokuoti kelią vestuvininkams. Ir iš tikrųjų – neužilgo pamatėme ir pačią vestuvių procesiją, važiuojančią link bažnyčios. Ir taip mums beprasilenkiant su jais, viena ranka iš mašinos tik švyst saują saldainių tiesiai link mūsų. Kai grįžom namo su saldainiais, Justas baisiausiai susinervino, kad jo nebuvo kartu ir pradėjo reikalauti eiti atgalios – gal vėl kas nors su saldainiais važiuos ir juos mėtys. Aišku, nėjome. Nes, kaip rašė J. Erlickas viename iš savo sueiliavimų: “Jeigu kada matei krentantį lėktuvą, nesitikėk, kad dar kartą jį matysi – nedaug tokių atsitikimų būna, ir tik veltui dangun žvalgysies”.

Bet nors ir nėjome atgal į parduotuvę, iš tikrųjų sugalvojome kitą idėją – pabandyti irgi užtverti kelią baliauninkams.

Tiesą pasakius, mūsų namas Kurtuvėnuose yra nerealiai patogioj tokiam reikalui vietoje: praktiškai neįmanoma nuvažiuoti į bažnyčią, nepravažiuojant mūsų namo. Na, nebent labai jau norėtųsi žvyrkeliu važiuoti. Tačiau net ir gyvendami tokioje palankioje vietoje, dar nei karto nesame kelio užtvėrinėję. O be reikalo! Nes, pasirodo, ši pramoga visai verta dėmesio.

Aišku, kadangi šį kartą mintis į galvą šovė tik tuomet, kai jau išvydome kitame gatvės gale sustojusias šventines mašinas ir vykstančias derybas su vietiniais gyventojais, buvome absoliučiai nepasiruošę: neturėjome nei gražios virvės kelio užtverimui (pasinaudojome šuns pavadžiu - ajajai, kaip negražu!), nei krepšelių saldainiams (bet kibiriukai iš smėlio dėžės suveikė puikiai). Tačiau už tai turėjome nemirtingą komandą: Ineta su Aušrine laikė du virvės galus, aš užsiiminėjau kalbine dalimi (sveikinau jaunuosius, sakiau linkėjimus bei kviečiau dalintis šventės džiaugsmu su visais), Justo ir Juliaus užduotis buvo eiti nuo mašinos prie mašinos su savo kibiriukais ir pildyti juos saldainiais. Tiesiog TURBO komanda:).

Juliaus akys tiek spindėjo, kad paskui visą vakarą kibiriuko neišleido iš rankų. Teisybę pasakius, ir viso proceso metu turbūt sunkiausia būdavo įtikinti Julių, kad pilną saldainių kibiriuką jis turi atiduoti mums bei paimti tuščią – iš pradžių bandė kelti baisiausias isterijas. Bet kai pamatė, kad kibiriukas stebuklingai vėl prisipildo, įsikirto į sistemą, ir nebeprieštaravo. O Justui šį pramoga tiek patiko, kad ir vėliau vis stovėdavo prie vartelių ir stebėdavo kelią, o išvydęs tolumoj mašinas, šaukdavo mums: „Dar atvažiuoja!!! Einam tverti kelio!!!”.

Ir dar pasakysiu... Esu įsitikinus, kad ši pramoga patiko ne tik mums, bet ir jauniesiems bei jų svečiams: bent jau iš jų spindinčių veidų ir juoko galima buvo spręsti, kad tai tikrai paįvairino jų dieną :)