Turnė po atrakcionų parkus Vokietijoje ir Danijoje. I dalis: Įvadas

Ar jūs renkate visokius ala prisiminimus keliančius daiktus? Velnias, kaip aš negaliu jiems atsispirti... Mūsų namai yra tiesiog perkrauti daiktais (na, žmonių tame mažame butuke irgi netrūksta, bet čia jau kita tema), o kuomet atvažiuoja mano gera draugė Jurga, tai Nerijus su ja turi tokią pramogą: jie vis žvalgosi aplink namus, ir vardina daiktus, kuriuos, anot jų, reiktų išmesti. Dar pagalvojau, kad ir mūsų auklė prie jų kompanijos kuo puikiausiai pritaptų, nes ji irgi labai jau mėgsta vadovauti, kurie daiktai verti būti namuose, o kurie – ne.

Tai vat prieš kurį laiką, atvarius pas mus Jurgai, vėl jie abu žvalgėsi žvalgėsi, ir galiausiai prisikabino prie mano melsvųjų akmenukų, pastatytų vazelėje ant gartraukio. Jau šituos tai jau pirmoj eilėj reikia mesti į šiukšlinę - čia jau jie taip pareiškė.
Nu ar gali daiktas, kuris stovi matomiausioje vietoje, neturėti istorijos? Tai be jokios abejonės, kad negali! Čia ir arkliui aišku.

O tų akmenukų istorija yra tokia.
Aš esu šiek tiek nukvakusi dėl atrakcionų parkų - na, tokių kaip Disneilendas (beje, jame nesu buvusi). Ne dėl karuselių ar adrenalino, o dėl pačių gerai įrengtų atrakcionų parkų, kuriuose gali visiškai atsiriboti nuo pasaulio ir visą dieną jaustis tarsi pasakoje. Kai nuvažiavau į pirmą jų su ketverių metų Pauliumi, taip ir važiuoju iki šiol. Praktiškai kasmet. Esu jau pabuvojusi galybėje jų, kai kuriuose jau net ne po vieną kartą. Iš pradžių važiuodavau su Pauliumi ir Laima. Vėliau Laima, atseit, jau užaugo, tai aš ėmiau važinėti su Pauliumi ir Aušrine.

Paprastai į šias ekskursijas vykdavau kartu su „Excursus“ kelionių agentūra, kuri specializuojasi būtent vaikiškose ekskursijose. Teisybę pasakius, kol nebuvau išbandžiusi šios agentūros, labai baimindavausi keliauti su vaikais autobusu. Tačiau dėkui likimui, lėmusiam, kad į pirmą kelionę iškeliavau būtent su šia agentūra – daugiau net tokios minties nesu turėjusi, kad galėčiau keliauti su kokia nors kita. Šios agentūros organizuojamos kelionės yra tiesiog tobulos: vadovai nuostabūs, visos kelionės metu vaikai yra užiminėjami aibe žaidimų, pailsėti stojama dažniausiai tose vietose, kuriose yra įrengtos žaidimų aikštelės vaikams – na, žodžiu, tikrai apie viską pagalvota.

Man patiko absoliučiai visi „Excursus“ vadovai, su kuriais teko keliauti, bet užvis nuostabiausia buvo Rita, su kuria pasisekė važiuoti net du kartus. Rita savo žaidimams ir užduotims naudodavo tokius melsvus akmenukus (tarsi pinigėlius). „Excursus“ turi tokią tarsi tradiciją paskutinės kelionės dienos metu apdovanoti kuom nors nusipelniusius ar pasižymėjusius kelionės dalyvius. Tos pirmosios su Rita kelionės metu (beje, tai buvo pirmoji kelionė, į kurią pasiėmiau ir Paulių, ir Aušrinę) aš neturėjau gauti jokios nominacijos, tačiau Ritą taip sužavėjo mūsų trijulė, kad man paskyrė specialą – Motinos Teresės – nominaciją. O kaip prizą šiai nominacijai padovanojo pusę savo melsvųjų akmenėlių, tų pačių, kuriuos lietė tiek daug vaikiškų rankučių. Va tie akmenėliai ir stovi pas mane matomiausioje vietoje, virtuvėje ant gartraukio.

Tie akmenukai visada man primindavo mūsų keliones, linksmiausias, tiesą pasakius. Ir įdomiausia, kad Nerijus su Jurga prie jų prisikabino būtent tuo metu, kuomet mes tik tik pradėjome planuoti savo savarankišką kelionę po Vokietijos-Danijos atrakcionų parkus. Nerijus akmenukų istorijos nežino, todėl aš nusprendžiau, kad tai yra pats geriausias ženklas, jog turiu parašyti Ritai – maža kas, gal prisimins mane ir sutiks patarti kai kuriais organizaciniais klausimais.

Parašiau Ritai pernelyg daug nieko nesitikėdama (juk jai tenka susidurti su šimtais keliautojų!!!), tad nemoku apsakyt, kokia buvau abstulbusi, gavusi ypatingai šiltą Ritos laišką. Ji rašė, kad be jokios abejonės, jog mane prisimena – juk aš esu toji, kuriai ji padovanojo savo brangiuosius akmenukus - tuos, kurių net kitiems vadovams į ekskursijas neleisdavo pasiimti!

Beskaitydama Ritos laišką net nepastebėjau ir kaip apsižliumbiau, ir kaip mintimis nusikėliau į kelionių prisiminimus. Ypatingai man ir yra užstrigusi ta kelionė, kurios metu gavau tuos akmenėlius, ir kurios metu pirmą kartą vežiausi abu savo „vaikus“: Paulių (jam tuomet buvo devyneri) ir Aušrinę (septynerių). Aušrinei tai buvo pirmoji kelionė už Lietuvos ribų. Prisiminiau, kaip ji niekaip negalėjo užmigti ir į autobusą sėdo praktiškai nemiegojusi. Nes jai vis atrodė, kad žadintuvo ji negirdės, o mes jos nepažadinsim ir paliksim. Prisiminiau anketą, kurią pildė visi ekskursijos dalyviai ir kuriame Aušrinė įvardino, kad rūpestingiausia kelionės dalyvė yra Inga, o Paulius parašė, kad jam labiausiai įstrigo tai, kad Italijos kavinėse negalima prašyti, kad atneštų ketčupo, nes taip gali įžeisti italus.

Ne viskas, be abejo, vyko sklandžiai ir gražiai – pasitaikydavo visko: ir susipykimų, ir ginčų, ir kivirčų. O vienas geriausių to įrodymų – raštelis, kurį iki šiol esu išsaugojusi, ir tik visai neseniai Aušrinei parodžiusi. Šiame mažame popieriaus lapelyje Aušrinė, tada dar tik pramokusi rašyti (tai paaiškina klaidų kiekį) žymėjosi visas Pauliaus nuodėmes, kad vėliau galėtų paskųsti jį savo mamai: „Durnė – 2k, Tikra kiaulė – 2k, Užsispyrusi ožka).Bet nepaisant visų susipykimų/susitaikymų, kelionės vis tiek būdavo puikios. O dabar mes vėl planuojame tokio pobūdžio kelionę. Po gan ilgos – net keturių metų – pertraukos. Tik mūsų jau daug daugiau. Bet važiuosime visi. Ir, aišku, Aušrinė.

Daug kas nesupranta, kodėl aš, keliaudama su tiek savų vaikų, vis dar imu ir Aušrinę: juk šeštas žmogus kainuoja labai brangiai (apskritai paėmus, tai tikrai tiesa: šeštas žmogus labai keičia visą situaciją – jau vien faktas, kad yra netelpama į lengvąją mašiną, daug ką reiškia). Ir rūpesčių juk daugiau. Bet esmė yra ta, kad aš tiesiog neįsivaizduoju, kaip galėčiau jos neimti.

Su Ritos pagalba susidarėm kelionės maršrutą, kurios galutinis variantas buvo toks: SeaLife-Serengetis-HeideParkas-Legolendas. Oi, spirgu, spirgu, kad tik viskas būtų gerai, ir kad tik ta mūsų kelionė įvyktų! Bijodama sėkmę nuvyti į šalį net ir šį įrašą, nors parašytą gerokai anksčiau, publikuosiu tik tuomet, kai jau bus visiškai aišku, kad situacija pasikeisti nebegali. Arba dar geriau: publikuosiu tik po to, kai jau grįšime iš kelionės:).

O kol kas ženklai visiškai nėra geri…
Visų pirma, Nerijui atsitiko kritinė situacija darbe. Faktas, kad jeigu jis negalės važiuoti, tai mes vieni tikrai neišvažiuosime.
Tuomet mus užpuolė ligos: pirmiausia, likus trim savaitėm iki kelionės, kažkoks virusas prisikabino prie Justo su Juliumi. Julius išsikapanojo gan lengvai, o vat Justui baigėsi plaučių uždegimu (na, beveik – tokiu ant ribos tarp bronchito ir plaučių uždegimo). Tas pats virusas vėliau pakirto ir mane, ir aš savaitę laiko kankinausi su sinusitu.
Susiruošėm važiuoti į Kurtuvėnus, kad galėtumėm savaitę pabūti ramiai nuo visų žmonių ir užkratų, tačiau ir tai nepagelbėjo pabėgti nuo nelaimių. Tiek vienam, tiek kitam vaikui. Julius užsimetė lėkštę ant kojos, ir prakirto nykštį. Po kelių dienų tas nykštys jau ėmė pūliuoti, tad išsigandę prisistatėm į ligoninę, kur mus baisiausiai prigąsdino kojytę stebėti, nes įsimetus infekcijai gali tektis ir ligoninėje ir pagulėti. Justui likus savaitei iki kelionės pakilo temperatūra. Nei iš šio, nei iš to. Išsigandau, kad atsinaujino plaučių uždegimas, tačiau poliklinikoj tyrimai parodė, kad jam… trūksta skysčių. Todėl puoliau į Justą pumpuoti visokiausias arbatas. Bet temperatūra vis karts nuo karto sukildavo. Kad dar nepasirodytų maža, likus penkioms dienoms iki kelionės, abiem mažiukams į akis įsimetė kažkokia infekcija. Jau esam panašią turėję, tai buvo labai bjauru, o Juliui tąkart ji vos nesibaigė plaučių uždegimu.

Taigi, ženklai tikrai nėra geri. Bet tik vat gerai, kad nėra vieningos teorijos, kaip reiktų tuos ženklus šifruoti. Pavyzdžiui, viena teorija teigia, kad didelė gausybė nelaimių signalizuoja, jog eini ne tuo keliu, ir turėtum liautis juo ėjęs. Kita vertus, kita teorija teigia (o aš esu daugiau šios teorijos šalininkė), kad visokių nelaimių pavidalu tesi tikrinamas, ar tikrai pakankamai kažko trokšti ar nori - kartais žmogus nuleidžia rankas jau kuomet iki tikslo būna likę tik labai labai nedaug… Na, aš dažniausiai noriu tikėti, kad esu tik tikrinama, ir stengiuos nenuleisti rankų.

Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, su šia kelione turbūt iki paskutinės dienos nebus aišku, išvažiuojame, ar ne. Nu bet jeigu neišvažiuosim, tai verksiu. Krokodilo ašarom.

Gal ir Jūs planuojat vykti į tokio pobūdžio kelionę? Jeigu reiktų kokios informacijos ar pagalbos - būtinai duokite žinoti!