Turnė po atrakcionų parkus Vokietijoje ir Danijoje. III dalis. Sea Life ir Serengečio Parkas

Na štai, pagaliau - lėtai, bet užtikrintai – priartėjau ir prie pačių kelionės įspūdžių. Na, galvoju, čia jau bus paskutinė dalis. O gal ir ne, pažiūrėsim.

Kadangi mūsų siekis buvo išvengti savaitgalinių dienų pramogų parkuose, pagal planą iš Lietuvos turėjom išjudėti anksti ryte penktadienį. Kad vaikai kuo ilgiau miegotų ir nebūtų aktyvūs mašinoje, planavom pradėti kelionę 3 val ryte. Bet žadintuvo pažadinti dėl kažkokių neaiškių priežasčių (na, iš tikrųjų, tai ne dėl neaiškių priežasčių, o dėl to, kad Nerijus taip pasakė) nusprendėm dar porą valandų pamiegoti.

Vos įsidome į mašiną, palaimingai sakau Nerijui: “Negaliu patikėti, kad kažkur važiuoju – šimtas metų nebuvau kelionėje!”. O jis tik pažiūrėjo į mane tarsi visai būčiau nušokus nuo proto ir sako: „O Graikija?“.
Net pati nustėrau. Ir tada supratau, kad kelionėmis aš turbūt pasąmoningai laikau tik tas keliones, kuriomis yra važiuojama t.y. kuomet sėdi ir spoksai pro langą į besikeičiančius vaizdus bei pravažiuojančius miestus.

Mūsų pirmos dienos tikslas buvo vienas: pervažiuoti Lenkiją.
Lenkija man visada asociuojasi su jų nacionaline (turbūt?) fliaki sriuba. O Nerijus niekada nepamiršta primenti mano nemirtingos frazės: “Fliaki! Visiems!”.

O buvo taip. Seniai seniai (gal net prieš visą dešimt metų) vienos pirmųjų kelionių su Pauliumi metu Lenkijos pakelinėje kavinėje rinkomės sriubą. Gražiausias iš visų pavadinimų man pasirodė „Fliaki“, tad šią sriubą ir užsisakiau. Ir, vos pamačius tuos plaukiojančius skrandžius, supratau, kad netgi jeigu mane viliotų stebuklingomis šios sriubos galiomis, prie jos tikrai neprisiliesiu. Po gero pusmečio važiavom su Nerijum ir draugais slidinėti – vėl per tą pačią Lenkiją, ir vėl iškilo ta pati situacija: stovim priešais meniu, ir svarstome, kokią sriubą imti. Aš, kaip neseniai buvusi Lenkijoje, jaučiausi tikra profesionalė, bet, kas blogiausia, niekaip negalėjau prisiminti tos keistos sriubos pavadinimo. Šiek tiek pasvarsčiau, ir nusprendžiau, kad sriuba su tokiu gražiu pavadinimu kaip „Fliaki“ tikrai negali būti toji, kurią užsakinėjau praeitą kartą. Dar daugiau: ne tik pati šią sriubą užsakiau, bet dar ir visus kitus įtikinau! Iki šiol visi mane traukia per dantį, prisiminę, kaip žvaliai pateikiau užsakymą priėjusiai padavėjai: „Fliaki! Visiems!”.
Iš tikrųjų, tikrai nieko nenoriu įžeisti – tikiu, kad yra daug žmonių, dievinančią čią sriubą, bet aš tikrai nesu ir nebūsiu viena iš jų. Nes dabar jau ir jos pavadinimą amžiams įsiminiau.

Pirmą dieną turėjom įveikti net 930 km – tiek dar niekada nesame nuvažiavę nei su vienu iš mažiukų. Nekeista, kad ir baiminausi šios dienos labiausiai. Tačiau viskas ėjosi tiesiog puikiai – taip, kaip net svajoti apie tai nebūčiau galėjusi: išvažiavę penkto ryto, jau 6 valandą vakaro buvome savo viešbutuke Lenkijoje (čia reikia būtinai pasakyti, kad keliai buvo tiesiog TRAGIŠKI, vyksta be galo daug remonto darbų – nežinau, ar norėčiau vėl kada artimiausiu metu tai kartoti). Visą atstumą įveikėme tik su keliais trumpais stabtelėjimais – kol subėgiojama į tualetą ir atgal. Skamba kraupiai, tiesa? Iš tiesų, taip neplanavom. Planavom, kad važiuosim ramiai bei daug kartų stosim, kad vaikai galėtų paminkštinti kojas. Tačiau važiavom labai komfortiškai (šešiese devynvietėje mašinoje), vaikai visą laiką miegojo – arba vieni, arba kiti, tad kažkaip ir riedėjom keliu, kad jau taip smagiai važiavosi.

Už tai buvome labai laimingi, gavę ramų vakarą, nes atvažiavaę 6 val vakare (5 val Lenkijos laiku) galėjome ramiai pavakarieniauti, pavaikštinėti po miestelį, ir net užsukti į vietinę žaidimų aikštelę, kad vaikai išsidūktų.

Antra diena – Sea Life
Antrą dieną turėjom nusigauti iki Hanoverio, į kurį mus, nelabai planuotai, nubloškė pats likimas.
Visų pirma, nameliai Serengetyje, kuriuose planavome gyventi, būtent naktį iš šeštadienio į sekmadienį buvo užimti, tad teko ieškotis naujos vietos apsigyvenimui. Tai gerokai sujaukė mano planus – nėra pats smagiausias užsiėmimas tampytis lagaminus pirmyn/atgal, ir aš taip jau džiaugiausi mūsų planu net tris paras gyventi vienoje vietoje. Visų antra, paskaičiavome, kad netgi jeigu planuojame pasinaudoti Merlin metiniu abonementu tik savaitę, mūsų šeimai vis tiek finansiškai yra naudinga ją įsigyti. Į šios kortelės siūlomų pramogų sąrašą yra įtrauktas ir SeaLife, kurį, pabrowsinus internete paaiškėjo, galima aplankyti ir mums pakeliui esančiame Hanoveryje – o tai jau buvo antra priežastis apsistoti būtent čia.

Eglė iš Oranžinių namučių man buvo rašiusi, kad Hanoverio SeaLife‘as nėra didelis – galima labai greitai jį visą po kelis kartus apeiti. Turėdami tai omeny, taip ir suplanavome savo dieną: iš ryto kada jau išsimiegojomo, tada ir išvažiavome (važiuoti santykinai nereikėjo daug - apie 350 km).

Bet ojojoj, kaip tie trys šimtai penkiasdešimt kilometrų mums atsiėjo... Vaikai turbūt nusprendė, kad jau užtektinai atsisėdėjo mašinoj, todėl visą laiką kėlė cirkus: noriu to / noriu ano; noriu sisiu / noriu kaku... Stojom gal kas penkiolika minučių, ir kad viso to nepasirodytų per mažai, dar patekom į tokį kamštį, kokio net Lenkijoj neregėjom. Sea Life‘ą pasiekėm pavargę ir išsekę (turbūt labiausiai dėl to, kad tiesiog morališkai tam nebuvom pasiruošę - tikėjomės, kad važiuosime taip pat drausmingai ir tvarkingai, kaip ir pirmą dieną), bet nuo to momento, kai jau atsiradome Hanoveryje, viskas ėjosi tiesiog idealiai.

SeaLife‘as mane sudomino ne tik todėl, kad šis parkas yra įtrauktas į Merlin pramogų sąrašą. Antra priežastis, privertusi juo susidomėti ir jį įtraukti į mūsų kelionės maršrutą buvo ta, kad Justas jau seniai klausinėja, kada galės pamatyti ryklius. Namuose mes turime daug knygučių apie jūros gyventojus, labai dažnai žaidžiame žuviuko Nemo „Atminties“ žaidimą bei jūros gyvūnų Loto. Nors ryklys ir Justo mėgstamiausias, tačiau gerai esame susipažinę ir su kitais jūros gyviais, tad pagalvojau, kad ši kelionė bus gera proga surengti ekskursiją į Jūrų Muziejų, ir juos pamatyti iš arti.

Kaip Eglė ir buvo rašiusi, SeaLife‘as tikrai nėra didelis. Bet mums labai patiko. Ypatingai patiko vaikščioti didžiuliu tuneliu, ir iš arti stebėti tiek ryklių, tiek rajų, tiek milžiniškų vėžlių alsavimą (na, čia vaizdžiai kalbant, aišku :) ).

Dar labai patiko, kad kai kuriose vietose buvo galima įlįsti į specialiai tam padarytą išgaubimą, ir taip tarsi atsidurti pačiame akvariume: Tačiau kažkaip aš taip jaučiu, kad didžiausią įspūdį Justui padarė vis tik jūrų arkliukai - kur buvęs, kur nebuvęs, jis vis prie jų grįždavo.
Kita vertus, jeigu į maršrutą yra įtrauktas Legolendas, reikia labai smarkiai pasvarstyti, ar tikrai verta atskirai važiuoti į SeaLife‘ą. Aš nežinojau (prieš dešimt metų, kuomet lankiausi ten su Pauliumi, to dar nebuvo), bet Legolende SeaLife‘as turi įrengęs savo erdvę, tad daugumą jūros gyvūnų galima pamatyti ten. Tiesa, ryklių ten lyg tai nemačiau.

Kaip jau minėjau, jau pasiekus Hanoverį, viskas klostėsi kaip iš pypkės. „Etap“ viešbutis buvo pačiame centre (na, bent jau mums pasirodė, kad tai pats centras), tad vos įsikūrę, iškeliavom į miestą pasižvalgyti t.y. labiausiai pavakarieniauti. Na, ir aš „pasishopinti“, bet viskas, ką pavyko išsirinkti buvo šortai Pauliui.

Hanoveryje pirmą ir paskutinį kartą kelionės metu apsilankėme McDonalds‘e. Vaikai užsisakė hamburgerių, aš – vištienos kepsnelių. Ir čia dičkiai padarė didįjį kelionės atradimą: vištienos kepsneliai „perspjauna“ visus hamburgerius!!! Taip aš likau be vakarienės, o jie nuo tos dienos kelionės metu šveitė vien Chicken McNuggets su bulvėm fri. Į ketvirtą kelionės dieną nusprendžiau, kad jau laikas jų racioną paįvairinti, ir nusivedžiau juos normalios vakarienės, kur buvo paruoštas švediškas stalas. Tačiau per anksti širdy pasidžiaugiau, kad vaikai pagaliau gaus šilto normalaus maisto: kol aš kuičiausi su mažyliais, dičkiai nuvarė krautis patiekalų į lėkštes, o aš, visiškai užsimiršusi, pavėlavau užriaumoti: „Ir kad nematyčiau jokių McNugget‘ų ir bulvių fri jūsų lėkštėse!!!“ – kaip tik tuo metu jie jau suko atgal prie mūsų stalo, su pilnomis lėkštėmis rankose. Aišku, pilnomis vištienos kepsnelių ir bulvių fri.

Trečia diena – Serengečio Parkas
Vos nubudusi puoliau tikrinti orų prognozių. Deja, padėtis ten buvo nepasikeitusi: visą dieną buvo numatytas lietus. Iš tikrųjų, taip ir buvo. Pliaupė. Beveik visą dieną. Ir tai gerokai apkartino dieną. Bet nenumušė bendros kelionės nuotaikos. Bet apie viską nuo pradžios.

Šią dieną važiuoti reikėjo jau visai nedaug – apie 40 km. Kadangi kai atvažiavome dar nelijo (bet pasitikėjom prognozėm, kurios sakė, kad tikrai lis ir daug), vos įžengę į parką iš karto sėdome į parko autobusą ir leidomės į ekskursiją po safarį.

Tiesa, autobuso vairuotoja pasitaikė ypač jautri garsams: ji manęs, sustabdžiusi autobusą, ėjo tildyti gal tris kartus, nors tuo metu aš net nešnekėjau, o tik šnibždėjau! (Pagal mano skalę vertinant, žinoma). Tačiau stengėmės pernelyg nekreipti dėmesio į tokį "nepatogumą" ir tiesiog mėgautis ekskursija.

Na ar gali pro duris galvas į autobusą kišančios žirafos, raganosiai, stručiai ir t.t. nepalikti įspūdžio? Aišku, kad negali! Juolabiau, kad mes įsitaisėme pačiame autobuso priekyje, tad vaikai net turėjo galimybę patys pavaišinti užklystančius svečius bei susiremti su jais praktiškai nosis į nosį.

Tam tikrose vietose yra leidžiama išlipti iš autobuso (pavyzdžiui, pašerti ožkyčių ir stirnučių arba duoti kokią morką drambliui), važiuojant pro kitas autobuso durys ir langai yra aklinai uždaromos (pavyzdžiui, kuomet važiuojama pro liūtų ir tigrų zonų).

Ožkytes šerti yra be galo smagu – jos tokios mandros, kad tik ir žiūrėk, jog nebaksteltų tau į užpakalį, reikalaudamos daugiau ėdesio, tačiau čia mes su Nerijum buvom labai įsitempę: kai kurių ožkų ragučiai buvo grynai Juliuko akių lygyje.
Šis pasivažinėjimas truko bemaž valandą. O kai išlipom... pradėjo lyti. Baisingai. Bet kai jau atvažiuoji 1500 kilometrų, kad nueitum į parką, tai tikrai nesi nusiteikęs kažkokio ten lietaus išsigąsti, tegu ir labai stipraus.Kai kas net ir per lietų numigti moka...



Viena linksmiausių vietų parke - beždžionių narvai, į kuriuos gali ir pats įžengti. Tik jau saugotis tai reikia ten be galo... Paulius vos ne liko be kapišono dirželio, o Aušrinė dar kiek ir būtų grįžus be akinių.
Kadangi prie Serengečio Parko dar sugrįšiu (nusprendėme jame praleisti dar vieną dieną ir atsiimti tai, ką praradome dėl lietaus), apie kitas labiausiai įsimintinas Serengečio parko vietas papasakosiu, kuomet jau prieisiu tą dieną.

Na va, galvojau, kad sulyg šiuo įrašu savo „Kelionės įspūdžių“ ciklą baigsiu, o vat rašau rašau, o galo taip ir nematyt. Nu nieko, kitą kartą tai jau tikrai bus pabaiga :)