Stalo žaidimai patiems mažiausiems. Loto

Jeigu man ryte kur nors prisireikia išeiti, žinau, kad teks atlaikyti Juliaus isterijos dozę. O juk tikrai pasitaiko žmogui karts nuo karto kur nors išeiti... Kadangi jis gerklę turi tikrai didelę (į mamą, į mamą:) ) ir nesiliauja rėkti tol, kol galutinai neįsitikina, kad aš TIKRAI išėjau, aš prisigalvoju visokių triukų, kad nors kiek sutrumpinti žviegimo laikotarpį. Pavyzdžiui, apsirengiu tais rūbais, kuriais planuoju kur nors eiti, jau iš karto atsikėlus ryte. Net batus, būna, kad pasiaunu. Jeigu iškeliauti turiu ne viena, o su Justuku, jį irgi suruošiu kaip įmanoma anksčiau. Ir JOKIAIS būdais nenaudoju jokių kodinių žodžių tokių, kaip: „Justai, važiuojam“, „Einam rengtis“ ir panašių. Nes jeigu po šių žodžių neseka kitas veiksmas – nėra atnešami Juliaus laukiniai rūbai – Julius rėks. Ir veršis ant rankų, taip neleisdamas rengtis.

Žinau, kad kai jau išeinu, jis iš karto nusiramina, todėl labai dėl to nepergyvenu, tačiau vakar, stebint, kiek daug energijos ir užsispyrimo jis turi, siekdamas savo tikslo, net graudu pasidarė. O buvo taip. Su Justu ruošėmės eiti į poliklinką, tad tikrai jokiu būdu neplanavau ten temptis ir Juliaus. Tačiau vos tik pradėjome mes ruoštis (nors ir ėmėmės visų saugumo priemonių), Julius iš karto suprato, kuo čia viskas kvepia ir pradėjo rėkti: "Aaaššš“ (čia jau, suprask, ir jis kartu eis). Ramiai pasakiau, kad šį kartą jis, deja, eiti negali, todėl liks namie ir žais su auklyte. Aišku, nesitikėjau, kad jis susitaikys su tokiu mano atsakymu, tad nei kiek nenustebau, kai jis nubėgo į kambarį ir pats iš lentynų atvilko visus savo daiktus: kelnes, megztinį ir batukus. Paprastai aš į tai tiesiog nekreipiu dėmesio, ir rengiu Justą toliau, bet šį kartą jis taip primygtinai reikalavo užmauti batukus, kad pagalvojau: "Et, na ir tegul užsimauna!". Ir apoviau. Tiesiai ant pižamos. Kad jūs matytumėt, kaip nušvito jo veidas... Čiupo Justuką už rankos ir linksmai žingsniuodamas uždainavo: „Ėėėėjam, ėėėjam“. Ech, vat šitoj vietoj ir suspaudė širdį: "Niekur tu, mažyli, iš tikrųjų neėėjsi... Netgi jeigu ir turi žieminius batukus ant kojų.".

O paskutiniu metu „ėėėjam“ mes su juo tikrai nedažnai kur. Na, į lauką ant kalno su rogėm einam, tačiau visas kitas vietas dėl nesibaigiančių ligų labai ribojam. Tačiau iš kitos pusės, kadangi daugiau sėdime namie, turime gerą progą išbandyti vis naujus ir naujus žaidimus. Ir vat būtent šitoje vietoje Julius mane tikrai nustebino - pasirodo, ir su pusantrų metukų vaiku galima jau kuo puikiausiai žaisti kai kuriuos, taip pasakysiu, rimtus žaidimus! Pagalvojau, kad visai ne pro šalį būtų pasidalinti tų žaidimų idėjomis ir su kitais. Šį kartą - apie LOTO.

Su Justu mes loto žaidimus pradėjome žaisti, kai jam suėjo šiek tiek daugiau nei du metukai, ir tuo metu man atrodė, kad tai be galo anksti. Kuomet pirmą kartą loto parodžiau Juliui, jam buvo ką tik suėję metai ir šeši mėnesiai. Aišku, turbūt didelę įtaką čia padarė tai, kad Julius stebėdavo, kaip loto žaidžia Justas, tačiau faktas yra tas, kad taisyklių ilgai aiškinti jam nereikėjo: aš parodydavau paveikslėlį - jis tokį patį paveikslėlį surasdavo tarp kitų paveiksliukų savo kortelėje.

Kaip gi tuos LOTO mes žaidžiame? Ne visai pagal taisykles, žinoma. Paprastai sistema yra tokia: vaikai atneša pasirinktą LOTO žaidimą ir pasidalina po dvi stambias korteles. Aš paimu į rankas visas mažąsias, ir po vieną atversdama klausiu: „Nagi, kas turite kortelę su pvz. "Kiškiais"?“. Vaikai pasižiūri į savo korteles, ir tuomet jau rėkia: „AAAAŠ!!!” arba “Pas mane!”. Kuomet užpildome visą kortelę, visi draugiškai šaukiam „BINGO!“ ir patraukiam ją į šalį.

Loto žaidimų mes turime du: su žuvytėm ir su "dėde". Pastarasis dar iš mano vaikystės laikų, nes paveiksliukai su Senosios Animacijos herojais (kažkodėl iš visų tų mielų herojų Julius išsirinko būtent klouną, kurį (ir pagal tai visą žaidimą) vadina „Dėde“.
Tame loto su žuvimis man patinka tai, kad gali ne tik dėlioti paveiksliukus, bet ir sužinoti konkrečios informacijos apie žuvis. Kartais žaidžiame būtent tą ilgąjį variantą: yra surandama kortelė, ir perskaitoma (supaprastinta kalba), kas parašyta toje kortelėje.
Šios serijos loto yra ir daugiau - kuomet mažas buvo Paulius, dar turėjome su grybais.

Kartais vaikai žaidžia šiuos žaidimus vieni. Man nieko nėra gražiau, kaip stebėti tą jų žaidimą. Pavyzdžiui, pasisodino Justas (3m) Julių (1.6m), padalino abiems po tris korteles, verčia kortelę ir sako: „Na, kas turi Ryklio kortelę? Tu, Juliuk, turi? Gerai, užversk. O dabar paklausyk, aš tau paskaitysiu: „Ryklys turi labai labai didelius dantis. Žinok, viską viską gali praryti. Ir tave galėtų tik am ir praryti! Kita kortelė: “Jūrų žvaigždė…”
Dar juokinga būna, kad kai žaidžia Justas su Paulyte (3m), tai korteles padalina į tris dalis (ir Juliaus nepamiršta, nors jis tuo metu ir nežaidža). Ir tuomet girdžiu: Justas: "Na, pas ką gi šita kortelė?". Paulytė (dar net nežiūrėjus į korteles): "Pas maneeee!". Justas, kaip tikras vedėjas, nužvelgia visas ant žemės gulinčias korteles ir sako: "Neee, Paulyte, nemeluok. Pas Julių" :)