Loginiai-detektyviniai galvosūkiai. Dauguma žiaurūs, bet už tai intriguojantys:)

Per pastarąsias dienas visą Lietuvą (na, ir ne tik) pakraupinęs nusikaltimas, kuomet paauglys vaikinukas užmušė paauglę mergaitę, sukrėtė ir mane. Taip sukrėtė, kad ne tik dažniau nei įprastai užsukdavau į Pauliaus kambarį „tiesiog šnektelti“, bet net ir panaršiau internete bei susiradau ir perskaičiau keletą straipsnių apie tėvų-paauglių santykius, paauglystės laikotarpiui būdingą susvetimėjimą, nutolimą nuo tėvų ir t.t.

Na, gal ir natūralu, kad į šią istoriją sureagavau kiek jautriau nei galbūt kiti, neauginantys panašaus amžiaus vaikų - juk mano Paulius tik vos keleriais metais jaunesnis už šios istorijos dalyvius. Ir turbūt tikrai ne mane vieną ši istorija privertė šiek tiek stabtelti ir savęs paklausti, ar tikrai aš pati skiriu pakankamai dėmesio jam, ar tikrai žinau, kuom jis gyvena, kokia jo draugų aplinka ir t.t.

O iš tikrųjų su tais paaugliais ir kokybišku laiku jiems turbūt ne visada išeina taip, kaip planuoji. Su mažyliais tai viskas paprasta: galima tiesiog ištisas dienas leisti laiką žaidžiant stalo žaidimus, skaitant, plepant, piešiant ar šokant – viskas jiems tinka, mama/tėtis yra autoritetų autoritetas, žodžiu, tik imkis veiklos ir matysi, kaip šviečia jų veidai. O vat su paaugliais to gali visiškai nepakakti. Jau ne kiekvienas užsiėmimas gali juos sudominti, ir tikrai ne visada susižavėjusiais veidais jie gali priimti jūsų kompaniją. Na ir, tiesą pasakius, ne tiek jau daug žaidimų yra skirta dviems asmenims. Todėl šis įrašas skiriamas tiems, kas augina paauglius vaikus ir kas ieško idėjų smagaus laiko praleidimui būtent su jais.

Kuomet mes su Paulium gyvenom dviese, mes tikrai begalę laiko praleisdavom žaisdami. Gimus mažyliams situacija kiek pasikeitė, tačiau net ir šiandien karts nuo karto mes susiorganizuojame „žaidimų vakarones“. Paprastai žaidžiame kokį kortų žaidimą arba „Generolą“, tačiau paskutiniu metu esame „atradę“ ir dar vieną pramogą: loginių-detektyvių istorijų spėliojimą.

Kaip ir daugumą žaidimų, taip ir šias istorijas smagiausia yra spėlioti kompanijoje (kuo daugiau spėliotojų, tuo greičiau atkapstoma tiesa), tačiau tikrai kuo puikiausiai galima žaisti ir dviese.

Kokia gi tų loginių-detektyvinių galvosūkių esmė? Dalyviams yra pasakomos tam tikros istorijos nuotrupos ir tuomet visi dalyvaujantys pateikinėja klausimus, į kuriuos galima atsakyti tik Taip/Ne/Nėra svarbu. Tikslas: atkurti visą istoriją.

Klasikinis pavyzdys būtų toks: „Dykumoje randamas nuogos moters lavonas. Rankoje ji laiko perlaužtą degtuką“. Na, ši istorija yra viena populiariausių, tačiau jeigu vis dėl to jūs niekada su tokiomis istorijomis nesusidūrėte ir atsakymo nežinote, jis yra toks: „Oro balionu virš dykumos skrido grupelė žmonių. Oro balionui ėmė stigti kuro, jis ėmė leistis vis žemiau ir žemiau. Bijodami nukristi į dykumą, žmonės ėmė atsikratinėti visko, ką turėjo su savim: pirmiausia išmetė visus daiktus, vėliau nusirengė ir nusimetė visus drabužius. Tačiau pamatę, kad ir tai negelbėja, nusprendė, kad kažkuris vienas turi aukotis ir iššokti iš baliono, idant visi likusieji išsigelbėtų. Buvo traukiami burtai – kam atiteks nulaužtas degtukas. Likimas jį lėmė ištraukti merginai, kurios lavoną keliautojai ir rado dykumoje“.

Tokie loginiai-detektyviniai žaidimai ne tik ideali laiko praleidimo priemonė keliaujant – iš tiesų, jie yra ir labai gera mankšta smegenims, skatinanti vaikus ieškoti loginės sąsajos tarp dalykų, kurių jų protas dar niekuomet anksčiau nebuvo tarpusavyje susiejęs. Spėliodami vaikai ne tik pratinasi logiškai mąstyti, bet ir kūrybiškai pateikti klausimą, mąstyti „išeinant už dėžutės ribų“ („Out of the box thinking“).

Kuomet šiame įraše miniu „vaikai“, iš tiesų galvoje turiu tokius jau šiek tiek paaugusius vaikus arba net suaugusius žmones (kiek man teko susidurti, suaugę irgi ne ką mažiau smagiai šias istorijas narplioja). Mažiems vaikams šie galvosūkiai nėra tinkami ne tiek dėl jų sudėtingumo, kiek jų smurtinio pobūdžio (tikrai, daugumoje istorijų kažkas kažką nužudė, nusižudė, įvyko nelaimingas atsitikimas ir t.t.). O kas yra tie „paauginti vaikai“, paliksiu nuspręsti patiems tėveliams – čia jau kalba eina apie vertybinius klausimus. Pavyzdžiui, aš esu iš tų tėvų, kurie žaidimuose nei smurtinių akcentų, nei azarto nesibijo – viena mėgstamiausių Pauliaus pasakų buvo pasaka apie juodą ranką, o mėgstamiausių žaidimų - pokeris ir „Mafija“. Tiesa, mūsiškų kriminalinių laidų negaliu nei pakęsti, nei toleruoti.

Na, o dabar priartėjome prie sunkiausios man dalies: kaip pristatyti pačias istorijas. Jeigu tiesiog parašysiu istoriją ir jos atsakymą, visas istorijos smagumas neatsiskleis. Istorijos yra tam, kad būtų spėliojamos, kad iki jų būtų prisikasama. O iš karto pateikdama atsakymą, kaip ir visą tai sugadinčiau. Todėl sugalvojau taip (dar nežinau, ar tikrai čia geriausias sprendimas, bet tebūnie). Žemiau pateikiu labiausiai įstrigusias istorijas. Pasukit galvas, nuo ko jūs imtumėtės jas narplioti, į kokią pusę judėti ir t.t. O aš kada nors pateiksiu atsakymus:).
Arba, jeigu tikrai ką nors labai labai užkabins ir norėsite gauti atsakymus greičiau (arba tiesiog norite paspėlioti), siųskit klausimus – galėsim pažaisti :).

Taigi pradedam:
1. Traukiniu namo iš Šveicarijos grįžta žmogus. Jeigu jis būtų sėdėjęs nerūkančių žmonių kupe, jis būtų miręs. Kodėl?
2. Moteris nusiperka naujus batus, išeina į darbą ir miršta.
3. Į barą įžengia vyras ir paprašo stiklinės vandens. Barmenas staigiai išsitraukia ginklą ir nutaiko jį į įžengusį vyrą. Vyras padėkoja ir išeina.
4. Žmogus įsėda į mašiną, įsijungia radiją, ir neužilgo nusižudo. Kodėl?
5. Vyras užsisako restorane keptą žuvėdrą. Suvalgo vieną kąsnį, išeina iš restorano ir nusišauna. Kodėl?

Na, gal pradžiai užteks. Jeigu sudomins, galėsiu ir daugiau pateikti. Kita vertus – interneto platybėse jų tikrai sočiai.

Apie tokias istorijas aš pirmą kartą išgirdau būdama dvyliktokė – vieną jų mūsų klasei išnarplioti pateikė anglų kalbos mokytoja. Parėjusi iš mokyklos ir davusi šią istoriją išpręsti mamai, šioji man pateikė savo istoriją. Vėliau buvęs vyras papasakojo dar dvi, kažkokios kelionės metu vienas iš keleivių pridėjo dar vieną vieną, ir taip aš ilgą laiką savo kolekcijoje turėjau kokias penkias istorijas. Kurias be galo vertinau ir tausojau.

Tačiau šią vasarą, pamačiusi, su kokiu entuziazmu šias istorijas gliaudo Paulius (12m) ir Aušrinė (11m), nusprendžiau kolekciją papildyti. O greitai pasitaikė ir proga: suorganizavo mano tėtis kelionę į Latviją, į Tervetės parką (vis ruošiausi apie jį parašyti, bet turbūt tuoj ir kitos vasaros sulauksim, kol tai padarysiu). O aš buvau įpareigota „pririnkti“ tų galvosūkių, kad kelionė neprailgtų. Panaršiau internete ir, baisiausiai apsidžiaugiau, radusi galybę jų. Nors tėtis dar bandė atsargiai teirautis, ar tikrai ne geriau būtų tas istorijas užsirašyti, patikinau, kad tiek, jog užtektų visiems spėlioti iki Latvijos sienos, tikrai prisiminsiu. Ir ką jūs sau manot? Mums dar neišvažiavus iš Šiaulių (o pradėjom mes kelionę nuo Kurtuvėnų, kurie yra gal 16km už Šiaulių), mano kompanionai išnarpliojo tris istorijas, o paskui – basta. Negaliu prisiminti nei vienos daugiau. Visų pasipiktinimas nežmoniškas, aš karštligiškai iš atminties gelmių bandau sukrapštyti nors ką nors, kuo labiau stengiuosi, tuo sunkiau tai padaryti.
Vėliau kelionės metu vis tik atgamindavau tai vieną, tai kitą istoriją, tačiau vis dėlto moralas būtų toks: jeigu jūs, kaip ir aš, negalite atsiminti anekdotų, nepaisant, kiek jų perskaitote, geriau jau, jeigu planuojate kam nors šias istorijas vėliau užduoti, kur nors jas užsirašykite.