penktadienis, sausio 28, 2011

Stalo žaidimai patiems mažiausiems. Loto

Jeigu man ryte kur nors prisireikia išeiti, žinau, kad teks atlaikyti Juliaus isterijos dozę. O juk tikrai pasitaiko žmogui karts nuo karto kur nors išeiti... Kadangi jis gerklę turi tikrai didelę (į mamą, į mamą:) ) ir nesiliauja rėkti tol, kol galutinai neįsitikina, kad aš TIKRAI išėjau, aš prisigalvoju visokių triukų, kad nors kiek sutrumpinti žviegimo laikotarpį. Pavyzdžiui, apsirengiu tais rūbais, kuriais planuoju kur nors eiti, jau iš karto atsikėlus ryte. Net batus, būna, kad pasiaunu. Jeigu iškeliauti turiu ne viena, o su Justuku, jį irgi suruošiu kaip įmanoma anksčiau. Ir JOKIAIS būdais nenaudoju jokių kodinių žodžių tokių, kaip: „Justai, važiuojam“, „Einam rengtis“ ir panašių. Nes jeigu po šių žodžių neseka kitas veiksmas – nėra atnešami Juliaus laukiniai rūbai – Julius rėks. Ir veršis ant rankų, taip neleisdamas rengtis.

Žinau, kad kai jau išeinu, jis iš karto nusiramina, todėl labai dėl to nepergyvenu, tačiau vakar, stebint, kiek daug energijos ir užsispyrimo jis turi, siekdamas savo tikslo, net graudu pasidarė. O buvo taip. Su Justu ruošėmės eiti į poliklinką, tad tikrai jokiu būdu neplanavau ten temptis ir Juliaus. Tačiau vos tik pradėjome mes ruoštis (nors ir ėmėmės visų saugumo priemonių), Julius iš karto suprato, kuo čia viskas kvepia ir pradėjo rėkti: "Aaaššš“ (čia jau, suprask, ir jis kartu eis). Ramiai pasakiau, kad šį kartą jis, deja, eiti negali, todėl liks namie ir žais su auklyte. Aišku, nesitikėjau, kad jis susitaikys su tokiu mano atsakymu, tad nei kiek nenustebau, kai jis nubėgo į kambarį ir pats iš lentynų atvilko visus savo daiktus: kelnes, megztinį ir batukus. Paprastai aš į tai tiesiog nekreipiu dėmesio, ir rengiu Justą toliau, bet šį kartą jis taip primygtinai reikalavo užmauti batukus, kad pagalvojau: "Et, na ir tegul užsimauna!". Ir apoviau. Tiesiai ant pižamos. Kad jūs matytumėt, kaip nušvito jo veidas... Čiupo Justuką už rankos ir linksmai žingsniuodamas uždainavo: „Ėėėėjam, ėėėjam“. Ech, vat šitoj vietoj ir suspaudė širdį: "Niekur tu, mažyli, iš tikrųjų neėėjsi... Netgi jeigu ir turi žieminius batukus ant kojų.".

O paskutiniu metu „ėėėjam“ mes su juo tikrai nedažnai kur. Na, į lauką ant kalno su rogėm einam, tačiau visas kitas vietas dėl nesibaigiančių ligų labai ribojam. Tačiau iš kitos pusės, kadangi daugiau sėdime namie, turime gerą progą išbandyti vis naujus ir naujus žaidimus. Ir vat būtent šitoje vietoje Julius mane tikrai nustebino - pasirodo, ir su pusantrų metukų vaiku galima jau kuo puikiausiai žaisti kai kuriuos, taip pasakysiu, rimtus žaidimus! Pagalvojau, kad visai ne pro šalį būtų pasidalinti tų žaidimų idėjomis ir su kitais. Šį kartą - apie LOTO.

Su Justu mes loto žaidimus pradėjome žaisti, kai jam suėjo šiek tiek daugiau nei du metukai, ir tuo metu man atrodė, kad tai be galo anksti. Kuomet pirmą kartą loto parodžiau Juliui, jam buvo ką tik suėję metai ir šeši mėnesiai. Aišku, turbūt didelę įtaką čia padarė tai, kad Julius stebėdavo, kaip loto žaidžia Justas, tačiau faktas yra tas, kad taisyklių ilgai aiškinti jam nereikėjo: aš parodydavau paveikslėlį - jis tokį patį paveikslėlį surasdavo tarp kitų paveiksliukų savo kortelėje.

Kaip gi tuos LOTO mes žaidžiame? Ne visai pagal taisykles, žinoma. Paprastai sistema yra tokia: vaikai atneša pasirinktą LOTO žaidimą ir pasidalina po dvi stambias korteles. Aš paimu į rankas visas mažąsias, ir po vieną atversdama klausiu: „Nagi, kas turite kortelę su pvz. "Kiškiais"?“. Vaikai pasižiūri į savo korteles, ir tuomet jau rėkia: „AAAAŠ!!!” arba “Pas mane!”. Kuomet užpildome visą kortelę, visi draugiškai šaukiam „BINGO!“ ir patraukiam ją į šalį.

Loto žaidimų mes turime du: su žuvytėm ir su "dėde". Pastarasis dar iš mano vaikystės laikų, nes paveiksliukai su Senosios Animacijos herojais (kažkodėl iš visų tų mielų herojų Julius išsirinko būtent klouną, kurį (ir pagal tai visą žaidimą) vadina „Dėde“.
Tame loto su žuvimis man patinka tai, kad gali ne tik dėlioti paveiksliukus, bet ir sužinoti konkrečios informacijos apie žuvis. Kartais žaidžiame būtent tą ilgąjį variantą: yra surandama kortelė, ir perskaitoma (supaprastinta kalba), kas parašyta toje kortelėje.
Šios serijos loto yra ir daugiau - kuomet mažas buvo Paulius, dar turėjome su grybais.

Kartais vaikai žaidžia šiuos žaidimus vieni. Man nieko nėra gražiau, kaip stebėti tą jų žaidimą. Pavyzdžiui, pasisodino Justas (3m) Julių (1.6m), padalino abiems po tris korteles, verčia kortelę ir sako: „Na, kas turi Ryklio kortelę? Tu, Juliuk, turi? Gerai, užversk. O dabar paklausyk, aš tau paskaitysiu: „Ryklys turi labai labai didelius dantis. Žinok, viską viską gali praryti. Ir tave galėtų tik am ir praryti! Kita kortelė: “Jūrų žvaigždė…”
Dar juokinga būna, kad kai žaidžia Justas su Paulyte (3m), tai korteles padalina į tris dalis (ir Juliaus nepamiršta, nors jis tuo metu ir nežaidža). Ir tuomet girdžiu: Justas: "Na, pas ką gi šita kortelė?". Paulytė (dar net nežiūrėjus į korteles): "Pas maneeee!". Justas, kaip tikras vedėjas, nužvelgia visas ant žemės gulinčias korteles ir sako: "Neee, Paulyte, nemeluok. Pas Julių" :)

13 komentarų:

  1. Smagus įrašas, nors toj vietoj, kai Juliukas irgi kartu norėjo eiti su jumis, tai suspaudė man širdelę... Ką darysi, jei negalit kartu pasiimti, tai negalit.
    Dar labai patiko, kai Justukas Juliukui "skaitė" apie ryklį :)

    Angelino turi vieną žaidimą loto apie P.Ameriką (išmoko sąvoka majų piramidė ir t.t.) ir kelis domino žaidimus, reikės ir man kada prie progos juos aprašyti ir nufotografuoti :D

    AtsakytiPanaikinti
  2. Loto žaidimai iš tikrųjų labai naudingi - man viena daktarė labai rekomendavo juos žaisti, nes ir kalba vaikui labai gerai nuo jų vystosi (na, ypač tie loto, kurie iš žodžių susideda).
    Bet Lietuvoj neypatingas šių žaidimų pasirinkimas.
    Aprašyk, aišku, ir Angelino žaidžiantį - daugeliui mamų šiaip būna atradimas, kad jau su tokiais pypliukais galima žaisti visokius žaidimus! :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Labai smagu, kad sūneliai taip gražiai bendrauja. Man labai patiko jūsų žaidžiamas žaidimas, reikes ir man tokio paieškoti savo berniukui

    AtsakytiPanaikinti
  4. Niu vat domino, memory, jengos vaikišką variantą, spalvų žaidimus žaidžiam, o apie loto niekada nepagalvojau. Ryt iš pat ryto trauksiu paveiksliukų CD bei laminavimo aparatą, gaminsim pirmąjį loto žaidimą :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Oi, Agne, dėl to bendravimo, tai visko būna :). Bet šiaip, aš irgi labai labai džiaugiuosi, kad didžiąją laiko dalį jie draugauja gražiai :)

    AtsakytiPanaikinti
  6. Oi, Egle, na bet ir užmačios tave :). Aš vat guodžiuosi, kad Lietuvoj nelabai tų loto žaidimų yra, o tu, prašau, kaip lengvai tą problemą sprendi. Nors, bendriau, gal ir ne taip lengvai - man tektų nemažai prie tokio sumanymo pasėdėti...
    O kokius spalvų žaidimus žaidžiat?

    AtsakytiPanaikinti
  7. Na tokius, kur rideni kauliuką, tik ne su skaičiais, o spalvomis. Tuomet eini iki sekančio išridentos spalvos laukelio, arba veri tos spalvos rutuliuką ant medinio pagaliuko. Įvedėm jau taisykles ir su ėjimo praleidimu, ir grįžimu atgal per kelis laukelius. Savaitgalį atradom kortų žaidimą UNO, visai neblogai jį sekas mums žaisti.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Ai, tokį vieną su spalvom mes irgi turim. O Uno tai tik Paulius žaidžia, kažkaip dar net negalvojau jo bandyt su mažiukais :). Ar yra kažkoks "vaikiškas" Uno variantas?

    AtsakytiPanaikinti
  9. yra vaikiškų bent jau pas mus gan nemažas pasirinkimas. Mes turime štai šį varinatą, kuris rašo tinka vaikams nuo 5 metų
    http://www.amazon.de/Mattel-Spiele-R2751-0-Junior-Handy/dp/B002EWWTE2/ref=sr_1_13?s=toys&ie=UTF8&qid=1296474073&sr=1-13

    darželyje vaikai mačiau žaidžia su šiuo variantu, kuris pritaikytas vaikams nuo 3 metukų
    http://www.amazon.de/Mattel-P6740-0-Junior-Micky-Wunderhaus/dp/B001NG8JOY/ref=sr_1_10?s=toys&ie=UTF8&qid=1296474073&sr=1-10

    Na dar iki normalaus žaidimo mums toloka, nors Domas labai noriai bando ir stengiasi žaisti.

    AtsakytiPanaikinti
  10. Aš tokių Lietuvoj nemačiau. Labai sudominai - net norėjau iš ebay užsisakyt (dabar kaip tik komplektuoju užsakymą iš Anglijos), bet labai jau brangūs:). Gal truputį paaugsim, ir jau normalų Uno imsim žaisti. Arba gal kur išparduotuvėj rasim :)

    AtsakytiPanaikinti
  11. Oi, atsimenu pati vaikystėj turėjau tris: grybų, gėlių ir paukščių loto. Labai patikdavo žaisti. Gaila tik, kad nebežinau, kur jie galėtų būti. Matyt kažkam atidaviau kai "išaugau". O dabar šitą postą paskaičius ir pasigailėjau... Bet praėjusią savaitę teko užsukt į žaislų pardę, tai ta pačia proga ir pro stalo žaidimus prasukau ir nupirkau dukrytei tokį http://www.granna.lt/?id=23 Aišku, grynai pagal taisykles tai dar irgi nepavyksta, nes jei tik klausiu "ar turi ....?", būtinai sako "taip", nors iš tikro ir neturi tokio paveiksliuko kortelėje. Tai žaidžiam trim būdais dabar: 1. duodu jai vieną didelę kortelę ir klausiu "kur yra kiškis?", ji parodo, tada duodu jai kiškio kortelę ir ji uždeda ją, ir t.t. 2. aš turiu dideles korteles, o ji mažas ir aš prašau, kad surastų ir paduotų man konkrečius gyvūnėlius. 3. rodau jai mažas korteles ir prašau, kad pasakytų gyvūnų pavadinimus. Patinka :) Vis prašo dar žaisti. Nors turim tą loto tik kelios dienos, bet man jau pradeda nusibosti :)))

    AtsakytiPanaikinti
  12. Oi, Indre, aš tuos loto dėlioju diena iš dienos jau geri pusantrų metų - turbūt man jau autopilotu gaunasi, jau net nebesvarstau, atsibodo man tai, ar ne :))

    Labai gerai, kad žaisdama prašai dukrytę įvardinti nupieštus gyvūnūs - mano Justo labai nerišli kalba, ir viena gydytoja būtent patarė žaisti loto (ypatingai, žodžių loto)žaidimus

    AtsakytiPanaikinti
  13. Oi kaip man patiko pasakymas "autopilotu gaunasi, jau net nebesvarstau, atsibodo man tai, ar ne" :D Jo, daug ką mes, mamytės, darome automatiškai ir per daug nesigiliname, nes neturime iš ko rinktis :)

    AtsakytiPanaikinti