Savaitė Graikijoje. Be vyro ir vaikų! :)

Gerai, apsisprendžiau. Jau kelintą kartą vis pradedu rašyti pranešimą, o vėliau ištrinu viską, ką parašiau. Apsisprendžiau, kad tikrai nenoriu rašyti jokių banalybių apie tai, kad laiko blog‘ui surandu vis mažiau - čia ir taip matosi, ką čia ir berašysi. Blog‘o pasiilgau be galo/be krašto, ir net naktimis, jau kritusi į lovą, vis mintyse „rašau“ naujas ir naujas istorijas, bet faktas, kad realybėje tai padaryti darosi vis sunkiau ir sunkiau.

Jau buvau užsiminus, kad paskutiniu metu „sėdžiu“ net ant kelių projektų. Vieną jau pristačiau. Šiandien (jeigu pavyks, ir jeigu neištrinsiu visko, ką parašysiu arba jeigu nenumesiu „ateities laikams“) papasakosiu apie antrąjį. Esmė yra ta, kad Paprasta Mama po ilgų metų „atostogavimo namie su vaikais“ grįžta į darbą. Dar ne visai dabar (kadangi vasara ant nosies, o vasarą turbūt mažiausiai kam nors norisi dirbti, tai susiderėjau, kad prisijungsiu prie dirbančiųjų kompanijos tik vasaros pabaigoje), tačiau morališkai tam jau dabar ruošiuosi. Ir ne tik morališkai: visai neseniai turėjau tokį mažą darbinį „projektuką“. Gana smagų – išvažiuoti savaitei į Graikiją, kur vyko mokymai, kurie vėliau ir taps mano darbo sritimi.

Graikija tai Graikija, čia tai, aišku, smagioji dalis. O iki to smagumo teko šiek tiek paplušėti. Na, kokias geras tris savaites. Tai vat, per tas kelias savaites supratau, kad neįsivaizduoju, kaip reikės įsivažiuoti į naują gyvenimo ritmą ir derinti namų ūkį bei darbą. Ir dar poilsį aišku, nes pastarąjį aš be galo mėgstu. Totalus kosmosas! Šiuo metu esu absoliučioje panikoje, nes per tas kelias savaites aš tiesiog dingau iš šeimos gyvenimo: nei tvarkiau namų, nei gaminau valgių, nei prižiūrėjau vaikų...Ir kaip tos dirbančios moterys viską suspėja, galva neišneša. Bandau prisiminti, kaip gi sukausi, augindama Paulių, bet tas jau tiek seniai buvo, kad jau nieko neprisimenu.

Na, bet tebūnie - negi čia dabar žmogus suksi galvą dėl ateities? Kaip nors susitvarkysim.

Geriau papasakosiu apie Graikiją. Šiek tiek, nes labai jau daug pasakoti irgi neturiu: iš viešbučio, kuriame vyko mokymai, pavyko ištrūkti tik paskutines dienas, tad pačios Graikijos ne kažin kiek ir pamatėme.

Pradėsiu gal nuo viešbučio. Mes gyvenome apie 7 km nuo Atėnų centro, tokiame visiškai paprastame rajone, kažkuo primenančiame mūsų Fabijoniškes. Jau važiuodamos į ten žinojome, kad viešbutis ant jūros kranto, ir tuo labai džiaugėmės. Nes ir mūsų kambariai turėjo būti su vaizdu į jūrą. Bet kai atvažiavome... pamatėme, kad tie mūsų kambariai turi ne tik vaizdą į jūrą, bet ir vaizdą į ypatingai judrią (šešių juostų) gatvę. Aš, turinti problemų su miegu, jau vos įžengusi į viešbutį sunerimau, kaip čia reikės užmigti, kai po langais ištisai birzgia motoroleriai, važiuoja tramvajai, pypsena mašinos, bet mano kolegės kol kas problemų nematė – joms vis dar kur kas labiau imponavo jūra.

Galiausiai vis tik baigėsi tuo, kad dvi iš keturių merginų kambarius vis dėlto pasikeitė į tylesnius, o aš kažkaip likausi su tuo triukšmu. Ir vaizdu į jūrą. Nes tiesiog be galo miela būdavo žvelgti pro langą.

Štai mano mėgstamiausia foto, daryta iš viešbučio kambario balkono. Tiesiog visiškai relax akimirka!

Vaizdas įspūdingas, tiesa? Gaila, kad negaliu jums perteikti garso :).

Tačiau triukšmas buvo bene vienintelis viešbučio trūkumas. Visa kita buvo tikrai super: tiek maistas, tiek aptarnavimas. Na, gal nepaisant tam tikrų niuansių. Pvz. vienas jų susijęs su graikų perdėtu paslaugumu ir malonumu. Jie tiesiog nepriekaištingi. Iki kuriozų. Pavyzdžiui, uždavęs klausimą graikui, ne visada gausi tikslų atsakymą - kur kas dažniau nuskambės: „O kaip jūs norit?“. Buvo tokia labai juokinga situacija. Kai užkilome į savo viešbučio kambarius ir išgirdome, kad gyventi teks tarsi gatvėje (triukšmo prasme), nusprendėme leistis į apačią, ir pabandyti apkeisti kambarius. Tartis ėjo viena iš kolegių ir, kadangi žinojo, jog viešbutis labai perpildytas ir apkeisti kambarius gali būti problematiška, pokalbį pradėjo iš toli:
Kolegė:
- Atsiprašau, mes lyg ir užsakinėjome kambarius nerūkantiems, taip?
Administratorius
- Taip, taip, užsakinėjote tokius. Tokius ir rezervavome.
Kolegė:
- Aš labai atsiprašau, bet tik dabar pagalvojau, kad gal ir gerai būtų kartais parūkyti...
- Tai nesuprantu: jūs norite rūkamo kambario, ar ne?
- Na taip, galvoju, gal ir neblogai būtų apkeisti savo kambarį į rūkomą...
- Tai ponia, jūsų kambarys ir yra rūkomas – galite rūkyti, kiek tinkama!
Kaip jums tai patinka? :)

Ir ne viena tokia situacija buvo. Bet gal tai nėra tipiškas graikiškas elgesys, gal čia tik mes taip užtaikėm?

Kitas niuansas, kuris man užstrigo, yra susijęs su kambarių tvarkymu. Nesu aš labai pasinešusi į ekologiją, tačiau man būna smagu žinoti, kad net ir mažais darbeliais galime prisidėti prie aplinkos saugojimo. Todėl man patinka rasti viešbučio vonioje pakabintą pranešimą: „Jums pageidaujant, rankšluosčius plausime kasdien. Vis tik, jeigu Jūs norite prisidėti prie aplinkos saugojimo ir ketinate tą patį rankšluostį naudoti daugiau nei vieną kartą, tiesiog pakabinkite jį vonioje, ir mes jo nepaimsime keitimui“. Aišku, aš suprantu, kad viešbutis ekologija remiasi tik norėdamas sutaupyti savo kaštus, tačiau kita vertus – juk tikrai nėra jokio reikalo plauti rankšluostį, vos nusivalius jame rankas! Tai vat, man ir nepatiko, kad šiame viešbutyje tokia praktika nebuvo taikoma: visaip bandžiau tuos rankšluosčius kabinti, parodydama, kad ketinu ir ateity juos naudoti, niekas negelbėjo: kiekvieną dieną rasdavau švarius. Galų gale, spjoviau į viską ir tiesiog pakabindavau ant durų kortelę “Netrukdyti”, tuo atsisakydama viso kambario valymo.

Graikijoj praleidom savaitę, tačiau iš tiesų, ištrūkti iš viešbučio pavyko tik paskutinėm dienom. Ką gi pavyko pamatyti Atėnuose?

Visų pirma, užsiropštėme ant dviejų kalnų: Akropolio ir Likabeto.

Aš tai tokia biški tinginė iš tikrųjų esu, ir visokie ten ropštimaisi tai tikrai man ne prie širdies, bet šį kartą viskas ėjosi kaip iš pypkės: ir oras buvo geras (tai yra, saulė nekepino), ir visai smagiai liposi į viršų. O jau vaizdų vaizdelių užlipusios prisižiūrėjom!!!

Daugelis kelionių agentūrų į savo programą Atėnuose įtraukia ir sargybos pasikeitimo procedūros stebėjimą. Nu ką, ir mes nučiuožėm pasižiūrėti, kaip ta sargyba keičiasi.

Ar Jums yra kada tekę tokį dalyką matyti? Nerijaus su ta sargyba visiškai nenustebinau – pasirodo, daug kur pasaulyje tai praktikuojama, ir jis ne kartą yra matęs, tad gal ir Jums bus nenaujiena, bet vat mane kažkaip tos saugojimo tradicijos šokiravo. Žodžiu, prie Graikijos parlamento dieną naktį stovi du sargybiniai, kurie privalo atrodyti nepriekaištingai (todėl karts nuo karto prie jų prieina seržantas ir, jeigu reikia, sutvarko jų kepures, kaklaraisčius, šautuvus ir t.t.) ir kurie visą savo budėjimo laiką privalo išstovėti nejudėdami. Iš pradžių aš kažkaip to nesureikšminau – ot, labai jau sunku valandą pastovėti! Bet kuomet pamačiau, kaip viskas vyksta realiai, pašiurpau: visiškai nesvarbu, ar tuo metu tau saulė spigina į akis, ar lietus pliaupia, ar žvarbus vėjas pučia, tu tiesiog turi kantriai stovėti. O kur dar žmonių minios, kurie pastoviai prie jų lenda su savo fotoaparatais, bajeriais ir t.t?

Mes toje aikštėje pasirodėme kaip tik prieš sargybos pasikeitimą, tai vienas iš sargybinių tuo metu taip blogai jautėsi, kad tiesiog svyravo į šonus – atrodė, tuoj ims ir išsities visu svoriu. Tai taip gaila buvo tą žmogelį stebėti… Labai džiaugėmės, kai pagaliau atėjo pakaitinė komanda, ir tas sargybinis galėjo išžingsniuoti iš aikštės… Ir vardan ko tas žmonių kankinimas? Ko vertos tokios tradicijos? Na, mano protas to neišneša…

Na, daugiau kaip ir jokių specialių tikslų Atėnuose neturėjom: tiesiog slampinėjom po prabangiausius rajonus ir fotkinom bele-ką.

Tiesa, buvo ir dar vienas dalykas, labai kritęs į akį: benamiai šunys. Ne kokie tai mažyčiai šunyčiai, o dideli arklia-šuniai. Ir laksto jie sau gatvėse kaip niekur nieko: prisėdi kavinėje, žiūrėk, koks vienas pribėgo ir prigulė šalia, lipi į Akropolį – ir ten pusiaukelėje besiilsintį šunėką sutinki. Arba dar gražiau: eini gatve, ir matai, kaip į tave gracingai lekia kokių penkių šunų banda…

Įdomiausia, kad tie benamiai šunys yra ne kokie tai priklydę ar kažkieno pamesti šunys, o tvarkingai suregistruoti miesto gyventojai: kiekvienas laksto su pasaitėliu ant kaklo, ant kurio užrašyta, kuriam rajonui jis priklauso. Nežinau, kaip tiksliai ta tvarka veikia, bet esmė tame, jog miesto valdžia kažkada surinko visus šunis, kalytes užmigdė (kad pristabdyti prieaugį), o šuniukus-berniukus sunumeravo/suregistravo ir toliau paleido ganytis po miestą. Tai vat ir lekioja tie senberniai, kiek kojos neša. O miesto žmonės juos labai myli: jiems ir valgyti išneša, ir naktimis priglaudžia pernakvojimui. Man dar iškilo toks praktiškas klausimas: o kas surenka tų šunų š…? Bet kažkaip ir nepaklausiau gidės.

O štai mano gražiausia nuotrauka iš kelionės

Neklauskit, kas gi čia yra gražaus. Turbūt man labai patiko pati užfiksuota emocija: visai netikėtai gavau laisvą pusdienį ir išbraukiau pati viena į uostą, nes kolegos labai gyrė vienus ten pardavinėjamus ledus. Kaip tyčia, buvo gana šalta, pūtė smarkus vėjas bei, kad nepasirodytų maža, pradėjo lyti lietus (tiesiog idealus metas ledamss:) ). Ir vat einu aš sau vienui viena per lietų pajūriu, ir matau, kaip mane stebi dvi žalios akys, pasislėpusios užu akmenų.

Per keturis metus aš absoliučiai nei vienos dienos nesu praleidusi be vaikų (t.y. be vieno arba kito mažylio), tad galit įsivaizduot, koks “ekstrymas” man buvo leistis vienai į savaitės kelionę Graikijoje. Visai savaitei!!! Oi, ta proga leidau sau pašėlti… Leidau sau šlemšti kiek telpa, gerti, kiek norisi (na, tie, kas mane pažįsti, žino, kad man niekada nesinori gerti daug) ir naktinėti bei plepėti, kiek norisi. Ot, gerą laiką apturėjau!

Kita vertus, va turbūt dėl to “pašėliojimo” ir teko grįžus “sėstis ant dietos”. Ne dėl tų kelių priaugtų kilogramų, kuriuos užsidėjau Graikijoj (nors jie irgi nervino), o dėl to, kad grįžau… žiauriai išberta kažkokiom raudonom dėmėm. Nu tiek išberta, kad jeigu nebūčiau jau persirgus vėjaraupiais ir nežinočiau, kad daugiau šia liga sirgti teoriškai kaip ir negaliu, tai galvočiau, kad išnaujo ja užsikrėčiau. Kas atsitiko – neturiu supratimo. Galbūt alergija (nors šiaip, niekada nesu pastebėjus, kad kažkam būčiau alergiška), galbūt naktį viešbutyje kokie gyviai apkandžiojo (nes kažkokios įdomios tos dėmės), galbūt tai dilgėlinė, kurią iššaukė stresas. Žodžiu, tikslių priežasčių nežinau. Panašų bėrimą esu turėjusi dvyliktoj klasėj (kuomet stresavau dėl egzaminų), ir tuomet viena žolininkė nusprendė, kad mano organizmas užterštas ir liepė gerti jos paruoštas arbatas. Tai ir dabar nusprendžiau, kad turbūt nepakenktų išvalyti organizmą. Tik vat, kad tų žolininkės paruoštų arbatų jau neturiu, tad teko galvotis kokį kitą būdą, kaip ten jį išvalyti, ir viskas, ką galėjau sugalvoti, tai nors šiek tiek pasilaikyti dietos..

Sugalvot tai sugalvojau, bet juokingiausia, kad su dietom patirties tai praktiškai jokios neturiu. Bet prisiminiau, kad masažistas (o pas jį visai neseniai lankiausi) užsiminė, kad šiuo metu valosi organizmą ir valgo vien košes (aišku, be jokių prieskonių ir tiktai vandeny virtas). Pagalvojau, kad gal visai ir nieko, tik, aišku, iš karto supratau, kad vien košėm misti tai tikrai negalėsiu, todėl adaptavausi pagal save: sugalvojau, kad mano dieta bus košės, vaisiai ir daržovės. Ir nuo sekmadienio pietų (nes ryte dar be galo norėjau visokių graikiškų parsivežtų saldumynų) pradėjau. Pirma diena buvo visai nieko (na, tas pusdienis, kuris buvo likęs). Antrą dieną jau pajutau, kad man nusibodo – jau net buvau pradėjus galvot, kad gal dar kokį papildomą ingridientą reikia į tą mano sugalvotą dietą įvest pvz. kokį jogurtą. Bet atsilaikiau, ir trečią dieną jau visai neblogai ėjos – net smagumą iš viso to reikalo pajaučiau. O šiandien mes turim… paskaičiuokim…jeigu priskaičiuosime ir sekmadienį, tai viso gaunasi šešios dienos. Jaučiuosi neblogai, bet kantrybė jau kaba ant plauko. Dar turbūt kokią valandžiukę iškęsiu neįlįsdama į šaldytuvą ir neatsipjaudama tinginio, kurį darėm su vaikais Justuko atsisveikinimo su darželiu proga, bet daugiau tai tikrai ne.

O štai ką aš per šias kelias dietos dienas sužinojau:
a) Laikytis dietos yra ŽIAURIAI nuobodu. Nu tiesiog neišpasakytai. Nes arba turi atidėti visus pasimatymus su draugėm geresniems laikams, arba susitikimo metu ne koncentruojiesi į tai, kas vyksta aplinkui ir apie ką sukasi pokalbis, o tiesiog vėpsai draugei į lėkštę, ir mintyse skaičiuoji, kiek dar dienų turi iškęsti, kad galėtum gauti to paties.
b) Prieš n metų Nerijaus nupirktas ir nei karto nenaudotas garų puodas yra tikrai nerealus dalykas. Daržovės gaunasi tiesiog pasakiškos, net ir nededant jokių papildomų prieskonių. Kaip gerai, kad pagaliau radau progą jį nukelti nuo spintelių viršaus!
c) Galvojau, kad tomis organizmo valymo dienomis labiausiai ilgėsiuos saldumynų ir kavos su kondensuotu pientu, tačiau iš tikrųjų, labiausiai troškau kinietiško maisto. Ir lazanijos, kurią gaminau vakarienei ir kurios man taip ir nekliuvo.
d) Mano sugalvota dieta gal ir tinka organizmui valyti (išbėrimų tikrai nebeliko), bet kilogramų tikrai nesumažina. Matyt, reikia ne tik žiūrėti, KĄ valgai, bet dar ir KIEK :)

PS. Pranešimą patalpinti šiek tiek vėluoju, tad teisybės dėlei reikia pasakyti, kad mano dietos jau yra praeity – jau kertu su visais picą. Nes tikrai nesąmonė dietų laikytis per savaitgalius:). Ir jums to linkiu! (T.y. savaitgalio be dietų:) )