Lankomės pas stomatologus. Ir akių gydytojus. Ir masažistus. Na, ar liks dar koks gydytojas, kurio nebūsim aplankę? :)

Paskutiniu metu kažkaip neįtikėtinai daug visokių medicininių kuriozų mums nutinka. Ir, kaip kad paprastai būna, viskas vienu metu, tai aš vos spėju lakstyti nuo vieno vizito prie kito.

Ir nuo ko čia dabar pradėt? Gal nuo savo vyriausiojo bėdų.

Pradėjo Paulius nei iš šio, nei iš to skųstis, kad jam labai širdį skauda (ne, ne perkeltine prasme, kaip kad būna įsimylėjus, o pačio tikriausio skausmo prasme). Taip skauda, kad jis jau vos gali kvėpuoti, o jeigu prisireikia atsikosėti ar čiaudėti, tai iš vis būna tragedija. Iš pradžių supanikavau, kas čia jam galėtų būti, bet labai greitai susivokiau, kad čia turbūt bus nuo masažų. Nes kaip tik prieš savaitę buvau nutempusi jį pas masažistą, kad pažiūrėtų, ar viskas gerai su laikysena, ar nėra kokių problemų su stuburu ir pan. Na, pagalvojau, kad pernelyg jau didelis sutapimas būtų. Taigi, vėl nutempiau jį atgal pas savo masažistą Viktorą: taip sakant, pridirbai, tai ir atitaisyk :).

Iš tikrųjų, su tuo "prisidirbimu" tai juokauju. Pas Viktorą lankausi jau labai labai seniai (paskaičiavome, kad jau visas vienuolika metų bus) ir be galo pasitikiu juo (kuomet po antrojo gimdymo vaikščiodama jutau tokius skausmus, kad beveik paeiti negalėjau, o visi gydytojai tik ramino ir liepė žvakutes nuo skausmo naudoti, Viktoras atstatė mane per porą kartų) . Ir Pauliaus skausmams Viktoras turėjo gan mokslišką paaiškinimą: detaliai neatkartosiu, bet esmė tokia, kad iki apsilankymo masaže, Pauliaus nugara buvo baisiai įtempta. Dešinė pusė po masažo buvo atpalaiduota, o su kaire problemos buvo didesnės, ir jai vieno karto nepakako. Tad ir gavosi situacija, kuomet atpalaiduotoji pusė ėmė tempti įsitempusiąją (ar tai atvirkščiai), ko pasekoje radosi didžiulis skausmas širdies plote. Taigi, išmasažavo jis Paulių dar kartą, ir iš karto po apsilankymo buvo gražu žiūrėti, kaip nuoširdžiai džiaugiasi Paulius faktu, kad vėl gali kosėti ir čiaudėti :).

Kitas kuriozas nutiko jau man. Vieną dieną nei šio, nei iš to, paleido Julius į mane žaislą. Mažytį mažytį. Ir tiesiai man į akį. Savaitę kenčiau skausmus ir perštėjimus, vėliau vis tik ryžausi kreiptis pas gydytoją. Pasirodo, situacija nebuvo labai jau nekalta: nustatytas ragenos uždegimas. Ot gražiausia! Tačiau gera žinia tai, kad po savaitės antibiotikų lašinimo ir naujų tyrimų, sužinojau, kad mano akių regėjimas smarkiai pagerėjęs (vat, ką reiškia keturis metus leisti namie su vaikais, o ne prie kompiuterio!).

Tačiau didžiausias iššūkis vis tik laukė stomatologijos kabinete, kur apsilankyti turėjo Justas. Negalėčiau teigti, kad nesiruošėm tam. Justo dantys tiesiog žiaaauriai iškirmiję. Greičiausiai, pieno su medum rezultatas. Ir vat vieną dieną nutiko tai, ko labiausiai baiminausi, bet kas, žinojau, kad būtinai įvyks: pradėjo Justas skųstis dantų skausmais.

Justui - tik šiek tiek daugiau nei trys metai. Kiek žinau, tokio amžiaus pacientai yra gana didelis galvos skausmas patiems stomatologams, nes taisyti dantukus tokiems mažyliams yra vienas vargas. Skaičiau internete, kad paskutiniu metu (na, čia jau nusižiūrėjus iš vakarų pasaulio) labai dažnai net rekomenduojama tokiems vaikučiams dantukus taisyti su narkoze. Neslėpsiu, ir mums tai buvo pateikta kaip vienas iš variantų, ką turėtumėm apsvarstyti. Tačiau bent jau aš buvau nusiteikusi pirmiausia išbandyti visus kitus metodus, ir tik tuomet, kaip paskutinės priemonės, imtis narkozės. Gal tai padės ir kitoms mamytėms, kurios su drebančia širdimi laukia apsilankymo pas stomatologą, tad pasidalinsiu patirtimi, kaip sekėsi mums.

Pas stomatologą jau lankėmės du kartus. Pirmą kartą Justas turbūt ištisai praklykė, įvarydamas į neviltį tiek daktarę (kuri iš tiesų yra nereali, ir kuri gydo turbūt visus mūsų draugus/pažįstamus), tiek mane. Ir atsakomybę už tokią nesuvaldytą situaciją iš tiesų aš prisiimu sau: nemokėjau vaiko tinkamai tam paruošti. Nors, atrodo, daug pasakojau apie tai, kas jo laukia, kaip viskas vyksta, bendrą visos situacijos paveikslą Justas turbūt buvo susidaręs kitokį.

Antras kartas buvo visiškai kitoks: nors baiminomės, kad Justo nepavyks nei prikalbinti atsisėsti į kėdę, nei išsižioti, mūsų baimės pasirodė visiškai nepagrįstos. Kas, mano manymu, tai įtakojo?

Visų pirma, grįžus iš dantisto mes labai daug apie tai kalbėjom. Justas guosdavosi, kad jam labai skaudėjo. Nepuldavau to neigti, tiesiog bandydavau parodyti, kad suprantu, kaip jis jautėsi. Ir tuo pačiu kalbėdavomės apie tai, kad kartais skausmas yra tiesiog neišvengiamas. Ir kad daktarei nėra kito būdo gražiai išvalyti dantuką bei išvaryti visas kirmėlytes, kaip tik tą dantuką "užmigdant" (nes labiausiai skaudėjo būtent tuo momentu, kai buvo leidžiami nuskausminamieji vaistai).

Visų antra, kadangi Justas jau turėjo aiškų įsivaizdavimą, kas jo laukia, mes galėjome daug kartų šią situaciją peržaisti namuose. Kaip mes žaisdavom? Vos grįžus iš pirmojo vizito, Justas namuose susirado žaislinį daktaro rinkinį. Ir mes vėl ir vėl žaisdavom situaciją: jis gydytojas, aš pacientas. Ir man skauda dantį. Ir aš klusniai išsižioju, kuomet man daktaras nurodo tai padaryti. Ir taip, man skauda. Tačiau aš vis tiek klusniai laukiu, kol daktaras pabaigs taisyti dantukus, nes suprantu, kad tai yra reikalinga.

O kokius konkrečiai veiksmus daktaras atlieka? Gailiuosi, kad šių veiksmų nedetalizavau ir neaptariau su Justu dar prieš pirmąjį vizitą - galbūt viskas būtų buvę kitaip, jeigu Justas būtų tiksliai žinojęs, ką jo burnoje daktarė darys:
Pirmiausia, į dantenas yra suleidžiami vaistukai, kurie užmigdo dantukus, kad vaikas jų nebejaustų. Kuomet dantukai miega, daktarė su vandens žarnele švariai švariai juos išplauna (kad neliktų jokių maisto likučių, jokių bakterijų ar kirmėlaičių). O kad naujai išvalytame dantuke kirmėlaitės daugiau niekada neįsikurtų, yra paruošiama vaistukų košytė, kuria dantukas aklinai užtaisomas.
Taigi, procesas gana paprastas ir aiškus - nėr čia ko labai bijoti:)

Dar labai daug diskutuodavom apie tai, kad tokią procedūrą kartais tenka iškęsti visiems. Ir man. Ir tėčiui. Ir Pauliui. Ir kad ji niekam nepatinka, tačiau kartais tenka daryti tai, kas nepatinka. Čia aš labai dažnai atsimenu, kaip nugirdau kartą, kaip Justas Juliuko klausia: "Juliuk, o tu norėtum, kad tau daktarai darytų "Bac ir viskas? (čia turi omeny, vaistų suleidimą). Nenorėtum, Juliuk? Bet žinok, kartais reikia"

Bet turbūt smagiausia ir efektyviausia viso proceso dalis yra apdovanojimas. Aš dabar šį klausimą esu išsprendusi gana paprastai: iš UK parsisiunčiau visą dėžę mažutėlyčių superinių mašinėlių, kurias Justas kolekcionuoja (na, čia Thomas ir draugai serija). Taigi, po tokių ekstremalių išbandymų, mes grįžtame namo, o Justas, kaip atlygį už iškentėtus skausmus, išsirenka iš tos dėžės po mašinėlę.

Kol kas mums ši strategija veikia. Aš iš tikrųjų džiaugiuosi, kad bent jau kol kas pavyko išvengti rimtesnio medicinio įsikišimo, tokio kaip narkozė. Na, ne nenoriu aš jos, nors tu ką. Ir džiaugiuosi, kad bent jau kol kas, baimės daktarams Justas irgi nejaučia - jis labiau tai traktuoja kaip neišvengiamybę ir priima kaip faktą, kad tiesiog "truputį reikia pakentėti". Smagu buvo girdėti, kaip po antrojo apsilankymo, išeidamas pro duris, Justas daktarei pasakė: "Ate! Aš pas tave ateisiu dar kitą kartą!" :)