Ūkininkaujame

Prisimenat, dar tik praeitam įraše užsiminiau, kad daržas yra turbūt paskutinė vieta, kur galima būtų mane rasti? Ką gi, šiame įraše turiu pripažinti, kad gyvenimas tikrai kupinas netikėtumų. Pamatytumėt mane dabar, tai net nepažintumėt: rankų ir kojų nagai juodi tiek, kad atrodo, jau niekada neatsiplaus ir joks manikiūras/pedikiūras nepagelbės, o pati esu tiesiog nuskrudus saulėj. Tai yra, ne kaip nors gražuoliškai nudegus, o taip kaimietiškai – pavyzdžiui, kuo puikiausiai galima matyti palaidinės kontūrus ant nugaros. Ir vis man neužtenka, vis lendu ir lendu į daržą žiūrėt, kaip ten tos mano daržovės laikosi, ir ar nieko joms netrūksta. Žodžiu, esu patapus tikra ūkininkute, ne kitaip.

O prasidėjo viskas nuo braškių. O dar tiksliau, nuo nekalto Pauliaus klausimo. Buvo taip: plepėjom visi apie orą ir apie tai, kad numatoma nesvietiško karščio savaitė. Paulius sako: „Seneli, o tu nepamiršti gėlynų palaistyti?“. Mano tėtis prajuko: „Tu žinok, Pauliuk, aš džiaugiuosi, kad bent pomidorų ir agurkų palaistyt nepamirštu“. Iš pradžių visi linksmai juokėmės, o paskui man dingt į galvą: „O braškes?“. Tetis ilgai į kalbas nesileido: jau dėl braškių tai jis tikrai galvos nesuksiąs – kaip jau jos išgyvens, taip. Ką? Braškės paliktos likimo valiai? Susinervinau baisiausiai, kad yra rizika braškių šiemet neturėti, ir, susiradusi laistytuvą, nukulniavau į daržą. Palaisčiau braškes, ir jau galvojau eiti atgalios „ilsėtis“, bet tada vėl kita mintis į galvą dzingt: „Jeigu braškių nesiruošia laistyt, tai žirnių turbūt irgi ne“. Palaisčiau ir žirnius. Jau gal ir būčiau galėjus užbaigt tą savo dienos darbą, bet apsidairiau aplinkui ir... taip gaila tų likusių, nelaistytų, gėrybių pasidarė... Kad ėmiau ir palaisčiau ir jas.

Šitoj vietoj istorija kaip ir galėtų baigtis, bet ji nesibaigė. Mat taip belaistant daržą kelios lysvės labai jau įtartinos pasirodė: niekaip negalėjau suprast, nei kas čia pasodinta, nei kodėl taip chaotiškai. Pasiteiravus sužinojau, kad tose man neaiškiose lysvėse iš tikrųjų turėtų sau dygti burokėliai ir morkos, bet kadangi niekas nenuravėjo, tai praktiškai juos tik su lupa tarp viso kito šabakštyno galima pamatyt. Nu tada tai supykau: aš po paskutiniu prakaitu tampau laistytuvus ir lieju brangų vandenį, o tie vargšeliai burokėliai ir morkos jo turbūt net nespėja pasičiupti! Tad kitą dieną jau nuo ankstyvo ryto tupėjau darže, užsibrėžusi tikslą išvaduoti daržą.

Nu ir ką? Nėr visas šitas reikalas toks jau blogas, aš jums pasakysiu. Taip, iš pradžių gal buvo kiek sudėtinga, kol įsikirtau, kurios čia žolės gerietės, o kurios – ne. Taip, iš pradžių gan dažnai pasitaikydavo išrauti ne tą, ką reikia (oi, kaip skauda tuomet!), bet įgudimas netrunka ateiti, ir tą gali justi sulyg kiekvienu žingsniu. Tokį „kablį“ pagavau, kad nuravėjau ne tik tas įtartinas lysves, bet ir gerokai daugiau. Tiesiog šiaip, iš to smagumo.

Yra dar vienas dalykas, ko per šią savo patirtį išmokau: supratau, kodėl taip svarbu ūkininkams yra sekti orų prognozes. Anksčiau niekaip negalėdavau suvokti, ko jau čia toks pasaulinės svarbos įvykis yra sužinoti kitos dienos orus. Dabar, savaitę kasdien patampius didžiausius laistytuvus vandens į daržą, suprantu, kodėl taip kritiška yra žinoti, prognozuojamas lietus tą vakarą yra, ar ne :).