Nerti pirštukiniai pasakų personažai

Vakar vakare, kai jau baigiau sekti visas pageidautas pasakas (na, ne visai taip jau "visas", nes labai jau ilgai užtruktų, bet bent jau kokias penkias tai tikrai. Daugiau paprastai ir neseku, nes pavargstu), Justas netikėtai man sako: "Nori, aš tau paseksiu pasaką?". Baisiausiai apsidžiaugiau, ir sakau: "Aišku, kad noriu!". Ir Justas pradėjo sekti... "Gyveno kartą kiškis. Jis padarė kaku.". Na, ne visai tokios pasakos tikėjausi, bet kadangi nenorėjau nei "žlugdyti vaiko kūrybiškumo", nei perdėtai reaguoti, kad čia jam nesigautų smagumo iš to, ramiai klausiausi toliau. Toliau buvo tyla. Tol buvo tyla, kol aš neištvėriau:
- O tai toliau kas buvo?
Justo atsakymas atskrido iš karto:
- Jis suvalgė tą kaku.
- O dar toliau kas buvo?
Justas papurtė galvą:
- Nieko daugiau nebuvo.
Kaip Jums tokia pasaka? Man tai visai nepatiko, bet ką padarysi, kad pirma jo sukurta pasaka yra būtent tokia. Paklausiau, gal jis žino kokių kitokių pasakų. Gražesnių, į ką iš karto gavau atsakymą:
- Aišku, kad žinau: "Gyveno kartą dėdė. Jis padarė kaku. Ir suvalgė tą kaku."

Nu čia, žinokit, čia jau aš supykau. Ir dar pagalvojau, kad gali būti,kad kažkas jį tokių "pasakų" primokė (juk vis tik turim paaugliuką namie), todėl pasiteiravau:
- O kas, Justai, tave tokių pasakų išmokė?", bet Justas tik išdidžiai papurtė galvą:
- Niekas nemokė. Nei tėtis tokių pasakų nemoka, nei mamytė nemoka. Tik aš pats vienas moku. Nori, dar paseksiu?
Taip taip, atspėjot - kitos pasakos irgi buvo panašaus siužeto.

Ir vat įrodinėk dabar, žmogus, visiems, kad tokių pasakų mes tikrai nesekame! Kad mūsų pasakos būna gražios: be smurto, be jokių "kaku", tokios, iš kurių būtų galima ko nors pasimokyti...

Tokia buvo įžanga prie to, ką iš tikrųjų norėjau parašyti. O norėjau parašyti, kad visai netikėtai supratau vieną dalyką: pirštukinius teatro gyventojus man reikėjo rinktis ne pagal tai, kokius gyvūnėlius Justas mėgsta, o tai, kokias pasakas mėgsta. Vat tokį atradimą padariau. Nes dabar gaunasi labai toks nepatogus dalykas: kuomet jau išsitraukiame tuos savo pirštukinius gyventojus ir norime ką nors su jais žaisti, mums nelabai kas išeina. Nes savo pasakų kurti su jais mums dar neišeina (na, neseksi juk pasakų apie kakus!), o žinomų ir patinkamų pasakų vaidinti negalime todėl, kad tiesiog mums trūksta konkrečiai tos pasakos veikėjų.

Vat būtent iš tokios aukščiau nurodytos "bėdos" ir gimė Lapė. Ir sūris. Kadangi Varną jau turėjome iš anksčiau, dabar kuo puikiausiai galime žaisti "Varną su sūriu" - vieną mėgstamiausių Justuko pasakų. Tiesa, neinasi mums sužaisti tą pasaką labai jau sklandžiai: vos tik prieiname vietą, kur Varna turi sakyti "Karrr!", Justas jai užspaudžia snapą, ir neleidžia pamesti sūrio. Nes labai jau jam gaila tos kvailutės varnos...


Dar "eilėje prie nėrimo" stovi Gaidelis. Kad galėtumėm žaisti "Katinėlį ir Gaidelį". Be galo norėčiau nunerti pasakos "Vilkas ir trys paršiukai" herojus, bet kol kas neturiu iliuzijų, kad taip įvyks. Nes aš iš principo nieko nemėgstu nerti antrą kartą. O ką jau bekalbėt apie trečią... Nebent... Nebent numegsčiau vieną paršiuką, ir tris rūbelius jam. Hmm, gal dar reiks pagalvot ties ta mintim.
Ir dar vienas veikėjas labai laukia sau poros. Ypač rimtas veikėjas, o jo porininkas tai dar rimtesnis. Tai yra, bent jau man kūrybine prasme. Nes šiems veikėjams užsakymą pateikė pats Justas: Karlsonas ir Mažylis. Kadangi labiausiai prašė numegzti Karlsoną, pirmiausia ir ėmiausi jo. Oi, kiek ilgai kaupiausi šiam darbui! Iš patirties (neigiamos, beje) jau žinojau, kad megzti žmogiškos kilmės veikėjus man nesiseka. Todėl ilgai gromuliojau savy tą idėją, tampiausi reikiamos spalvos siūlus ir vašelį visą vasarą su savim: ir į Palangą, ir į Nidą, ir Vilniuje vis į juos pašnairuodavau... Galų gale, kai Kurtuvėnuose suvokiau, kad jau poryt važiuojam atgal namo, supratau, kad pati savim nusivilsiu, jeigu į Vilnių grišiu be Karlsono. Ir ką - eilinį kartą įsitikinau, kad svarbiausia yra užsispyrimas ir pasiryžimas. Tos vienos likusios dienos užteko, kad pirštukinių žaisliukų kolekciją papildytų ir Karlsonas.

Aišku, jeigu ne kombinezoninės kelnės ir motoroleris ant nugaros, tas mūsų Karlsonas turbūt labiau panešėtų į matriošką su dredais, bet juk būtent kelnėse ir motoriuke ir yra esmė, argi ne taip? Bent jau mano Justas tai iškart jį atpažino. Užteko man uždėti Karlsoną ant piršto ir parodyti Justui: "Justuk, pažiūrėk, ką turiu!", ir vaiko veidas iš karto nušvito, o susižavėjusios lūpos sušnabždėjo: "Karlsonas... Duok man!"
Tik įtariu, kad su Mažyliu taip sklandžiai viskas neisis.