trečiadienis, rugpjūčio 11, 2010

Vasara 2010. Atostogos Palangoje


Žinot, vienu momentu jau galvojau, kad tai, kuo niekaip negalėjau atsikratyti Vilniuje, būsiu be jokių problemų palikusi Palangoje: vos grįžusi iš atostogų puoliau svertis, ir... Nė velnio. Vis dar laikosi. Visi alei vienas, kad juos kur galas.

Taip, taip, šią vasarą atostogaujam kaip reikalas. Ir blog'as merdi irgi būtent dėl šios priežasties...
Šį kartą - apie tai, kaip atostogavome šiemet Palangoje. Vieni. Tai yra, be tėčio, nes Nerijaus į Palangą ir su šluota neišvarysi.

O aš Palangą myliu. Važiuojam ten (čia turiu galvoj savo "taborą" - seses, vaikus, tėvus ir t.t.) jau eilę metų iš eilės (na, išskyrus pernai metus, nes pernai pirmą pusę vasaros "ruošiausi" gimdyti, o antrąją - tikrai nebe tas buvo galvoj), tad čia jau tokia kaip ir tradicija pasidarius. Juokias daug kas iš tos mano meilės Palangai (atseit, labai jau popsu kvepia), bet nesuku galvos dėl to. Smarkiausiai tai kaip visada juokias Nerijus, ir vis dar nepraranda vilties įkalbėti mane važiuoti atostogauti bet kur, tik ne ten, bet dėl jo šnekų ir juokų tai galvą suku mažiausiai - koks gi jam galų gale skirtumas, jei pats vis tiek nevažiuoja?!

Tiesa, gal dėl to mėgstu Palangą, kad labai ji man nespėja įkyrėti: paprastai įsikuriam gerokai nuošaliau Palangos centro (prie Lino baseino), tad šurmulio čia jau nėra, paplūdimy žmonių irgi taip labai jau saikingai. O užsimanę pramogų (na, nelabai pavadinsi to pramogomis, nes paprastai tik nueiname pašokinėti ant batuto ir pavalgyti ledų) nusigrūdame į centrą.

Anksčiau visada visi gyvendavom kartu (glausdavomės dviejų kambarių butuke). Kol nuo mano pusės važiuodavom tik aš su Pauliuku, dar buvo pakenčiama, bet šiais metais nusprendžiau, kad maniškių jau yra gerokai per daug. Tad mes pasiėmėm atskirą kambarį, o aš planavausi labai ramias atostogas. Ir dar planavau daug rašyti.

Man patinka rašyti, ir ypatingai paprastu rašikliu kokioje ramioje vietoje. Kadangi ten, kur nuomavausi, nebuvo nei kompo, nei interneto, buvau nusiteikus, kad kam jau kam, o rašymui tai tikrai laiko turėsiu užtektinai. Juolabiau, kad net specialiai jokios knygos į lagaminą nebuvau įsimetusi. Tačiau visas mano kortas sumaišė Laima, kuri nupėdino į vietinį knygynėlį, ir pripirko A. Kristi detektyvų. O detektyvų ilgai skaityti aš tiesiog nemoku. Jeigu ryte pradedu, vakare jau privalau žinoti, kas žudikas, bo kitaip negaliu naktį miegoti, ir vis spėlioju. Taigi, savaitės rezultatas: keturi perskaityti detektyvai. Ir nei vieno straipsnio į blog'ą.

Jau pirmą dieną atvažiavus į Palangą puoliau į depresiją. Ne dėl to, kad kažkas būtų buvę ypatingai blogai, ne... Tiesiog, giliai viduje vis tiek stresavau, nors ir stengiaus neparodyti. Be to, vienas vaikas vis zirzaliojo, kitas rėkaudavo, o trečias... Esu sakius, kad Paulius dainuoja operose? Neabejoju, kad esu, bo labai jau aš tuo didžiuojuos. Tai va, viena yra žavėtis juo, kai jis dainuoja scenoje, o visai kas kita, klausytis kaip jis plyšauja visa gerkle savo operiniu balsu: „O dabar mes eisim prie jūroooooooos!!!“ namie. Ir dar ta betvarkė... Aš nemoku žodžiais išsakyt, į ką butas virto vos mums įsikūrus jame! Aš tikrai negalėčiau savęs pavadinti pedante, gink dieve, ne, bet vaizdelis, kuris dėjosi pas mus, į depresiją turbūt kiekvieną įvarytų. Va, žemiau įdedu foto - vieną silpnumo akimirką, kai jau rodės, kad tuoj sprogsiu, sugalvojau, kad gal visai nieko būtų tiesiog užfiksuoti mūsų atostogų "kasdieniškąją" pusę. Ir žinot, padėjo! Nuo to momento tiesiog spjoviau į tvarką, ir nebesukau dėl jos galvos. Jeigu visiems dėl to gerai, kodėl gi man turėtų būti blogai?!

Dar pirmą dieną labai sustresavau išvydus nuomojamo buto virtuvėlę. Šiaip, priekaištų butui tikrai neturiu - tai buvo tikrai labai simpatiškas, ką tik po remonto butas, be visa ko, dar ir man idealioj vietoj. Tačiau jo virtuvė buvo visiškai nepritaikyta šeimyninkėlei (tegul ir atostogaujančiai): pradariusi virtuvės indų stalčius juose išvydau tik vieną puodą, vieną salotinę ir... įrankius. Galit įsivaizduot? Vienas puodas!!! Man, atvažiavusiai su keturiais vaikais, kurie visi dar ir su savo kaprizais ir pageidavimais, tai buvo bemaž pasaulio pabaiga: šaldytuve pas mane visada riogso aibės indų/indelių su visokiais maistų likučiais, o kiek puodų/keptuvių į apyvartą per dieną išeina, jau net nebandau skaičiuoti. O čia – vienas puodas. Ir orkaitės nėra. Ir plyta virimui tik viena. Kita vertus, kam jų daugiau ir reikia, jei puodas tik vienas...

Žodžiu, iš pradžių puoliau į paniką. O paskui... kaip visada. Tiesiog suėmiau save į rankas. Tai yra, nusprendžiau, kad čia turbūt pati apvaizda nori, kad ir aš per atostogas pailsėčiau. Dar nusprendžiau, kad vaikams skrandžiai tikrai nesutriks ir jiems patiems nieko blogo nenutiks, jeigu blogiausiu atveju savaitėlę pasimaitins virtom dešrelėm ir makaronais (aišku, vėliau paaiškėjo, kad galima kuo puikiausiai verstis ir vienu puodu – tiesiog reikia LABAI planuoti proporcijas, ir laiką).

Sudėtingiausias uždavinys atostogų Palangoje metu turbūt buvo įvesti Julių į bendrą "kompanijos" ritmą. Mano Julius – vyturys, kurį aš vis bandau perauklėti į pelėdą. Bo labai jau man patinka panaktinėti, ir tas jo kėlimasis rytais tiesiog veda mane iš proto. Jau buvau įsipratinusi jį keltis bent jau pusę devynių, o Palangoj jis vėl sugalvojo, kad pusę septynių yra idealiausias metas pradėti dieną. Pirmą dieną dar kažkaip susitaikiau su tuo ir, kad neprižadint viso kito kolektyvo, iškeliavau su juo pasivaikščiot. Bet kitas dienas tai tvirtai nusprendžiau nekentėti: vos tik jis pakeldavo galvą ir imdavo kaip niekur nieko tarškėti „Tete tete tete“, imdavau ant rankų ir tol supdavau, kol jis vėl užmigdavo.

Taip mes ir leisdavom laiką: atsikėlę ir papusryčiavę keliaudavom prie jūros. Paprastai Julius bevažiuodamas vežime užmigdavo, ir jau vienu metu net buvau pradėjus galvot, kad vaikas taip ir pramiegos jūrą: kai mes ateidavom jis miegodavo, susiruošdavom jau grįžti pietums – atsikeldavo. Patį karščiausią paros metą, kaip ir rekomenduojama, pramiegodavo namie, o vakare vėl kur nors braukdavom, priklausomai nuo nuotaikos: arba prie jūros, arba į miestą.

Dar, aišku, būtinai nuėjom pasisveikinti su Liūtuku. Ir dėl to, kad tokia tradicija, ir dėl to, kad labai jau reikia užpildyti tėčiui dovanotą paveikslą. Kiek mes ten laiko sugaišom! Kiekvienas norėjo nusifotografuoti atskirai (net ir aš dabar foto su Liūtuku turiu:) ), tada reikėjo nufotografuoti brolius kartu, vėliau anūkus kartu... Ir dar vis reikėjo žiūrėti, kad būtinai visi gražiai atrodytų... Girdėjome, kaip viena porelė, kuri per tą laiką, kol mes buvome užgulę statulėlę, suvaikščiojo pirmyn-atgal į Gintaro Rūmus, sušnibždėjo grįždami: "Jie vis dar čia?!". Vis dar. Juk nelakstysi čia kiekvieną atostogų dieną, tad jei jau atėjome su tikslu, tai ir reikia tą tikslą pasiekti, negi ne?

O paskutinė nuotrauka iš jau pačios pačios paskutinės dienos prie jūros. Buvau suplanavusi išvažinėti iš Palangos maždaug per pietus (na, kad tiek Justas, tiek Julius galėtų numigti popiečio miego mašinoje), tačiau taip gavosi, kad Juliukas atsikėlė anksčiau. Tikėjausi, kad vis tik man pavyks nulaikyti jį prie jūros iki pat pietų, tačiau vaikas buvo toks nuvargęs, kad tiesiog išsireikalavo, kad paguldyčiau jį į pripučiamą laivelį ir taip, besiteliuskuodamas, per penkias minutes nulūžo :). O aš žiūrėjau ir su pavydu galvojau: "Ech, gyvenimėli, koks tu gali būti nuostabus!"

4 komentarai:

  1. Ech, ta lietuviška jūra, beskaitydama bent mintimis prie jos pabuvau :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. :)
    Iš tikrųjų, labai jau gera ši vasara. Pavasarį planavau į Turkiją rudeniop traukti, bet dabar tieeek jau prisibuvom prie lietuviškos jūros, kad jokių kitų kaip ir nebesinori :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Aš tai kai buvau per atostogas Palangoje radau vaikam kur vyksta Fleitos pamokos tai kokie patenkinti buvo ir kaip džiaugėsi ne tas žodis. Ir mes buvom laimingi, nes vaikai turėjo ką veikti ir buvo gerai nusiteikę..:)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Geras, kaip fainiai! Čia Palangoj tas fleito pamokas ir atradote?

    AtsakytiPanaikinti