Šeimos tradicijos ir Liūtukai

Šiandien man buvo labai keista diena. Keista vien dėl to, kad jau nuo pietų, palikusi abu miegančius mažiukus su tėčiu, išdūmiau leisti laiko sau. Iš tiesų, pagal planą, turėjau vakare su Pauliumi eiti į filmą (taip, beje, ir buvo), tačiau ne pagal planą, sugalvojau, kad jeigu jau abu mažiukai miega, tai nėr ko čia man trintis namie – kuo puikiausiai galiu pradėti savo pramogas ir pora valandų anksčiau.

Ir kaip jums atrodo, kaip gi pramogauja ta, kuri jau pamiršo, ką tai reiškia būti pačiai su savim ir daryti tik tai, ką nori pati? Galvojate, kad tiesiu taikymu mauna į kokį grožio saloną ir užsisako prabangų masažą? Arba puola skambinti geriausioms draugėms, tikėdamasi, kad jos turės laiko susitikti kur kavinėje puodeliui kavos? Cha! Nieko panašaus. Nors visada, kai jau namų rutina taip totaliai totaliai pabosta, įsivaizduoju, kaip YPATINGAI leisiu laiką vos tik jį gavusi, iš tiesų, kai jau pavyksta jo gauti, dažniausiai pasirenku neveikti NIEKO. Iš vis nieko. Ir dabar buvo tas pats. Kai jau apsisprendžiau, kad dingstu iš namų, padariau tai per penkias minutes. Išdūmiau be jokio makijažo. Ir apsirėdžiusi tais pačiais, iki kaulų įgrisusiais, rūbais. Įsispyrusi į savo patogiuosius sandalus (ech, ir kur dingo toji, apie kurią kolegos sakydavo, kad jau antrame aukšte gali girdėti, kaip ji atkaukši į darbą?!). Išdūmiau taip greitai, tarsi bijodama, kad tik neatsirastų kokia nenumatyta kliūtis, kuri sutrukdytų išeiti.

O vos įsėdusi į mašiną, pasijutau laisvai. Taip laisvai, kaip jau seniai nesijaučiau. Galėjau leisti muziką visu garsu ir staugti kartu su ja. Galėjau sukti bet kur, kur tik širdis geidžia – nors ir ratais aplink miestą. Ir įdomiausia, kad po visų visų svarstymų, kur link vis tik norėčiau pasukti, nuvažiavau ten, kur dažniausiai ir taip važiuoju. Į rankdarbių parduotuvę.

Kaip tik prieš išvažiuodama skaičiau J.Ivanauskaitės knygą „Viršvalandžiai“. Užstrigo viena mintis: daugelis mūsų neatsakome sąžiningai į klausimą, ką gi veiktume, jei sužinotume, kad mums liko gyventi nedaug. Dažniausiai, svarstydami apie tai, mes galvojame, kad imtume daryti įvairiausius nerealius dalykus: keliauti po egzotiškas šalis, lankytis visuose norimuose koncertuose, šoktume su parašiutu ir t.t. Ir vat šioje vietoje aš sutinku su Jurga, kad iš tiesų taip galima tik įsivaizduoti. Realiai, gavus taip išsvajotą laiką, nenori nieko daugiau, kaip leisti tą laiką taip, kaip esi įpratęs. Galbūt leisti jį slampinėjant po parduotuves. Galbūt drįbsant prie televizoriaus. Galbūt, patogiai įsitaisius ir skaitant knygą.

Aš pasirinkau slampinėti po parduotuvę. Be jokio ypatingo tikslo. Ir tik su dideliu troškimu nesutikti jokio pažįstamo veido (kvaila, bet čia vis dėl to pačio... kad esu nei pasidažiusi, nei padoriai apsirengusi). O vat dabar, jau grįžusi namo po filmo (tarp kitko, žiūrėjom Robiną Hudą), sugalvojau prisėsti prie kompo. Ir parašyti apie tai, apie ką jau seniai ketinu. Apie gimtadienio dovaną tėčiui.

Šiais metais tėtis turėjo švęsti savo penkiasdešimtpenkmetį (uf, koks sudėtingas žodis). Bet nešventė, nes vietoj to nusprendė pasidovanoti sau kelionę, ir suplanavo kartu su Laima ir Aušrine nuskristi į Egiptą. Bet ir į Egiptą neišskrido, nes kaip tik tą dieną, kai jie jau su lagaminais sėdėjo Vilniuje ir skaičiavo paskutines valandas iki skrydžio, vulkanas neištariamu pavadinimu sugalvojo pašėliot.

Bet nepaisant nelaimingo bandymo atžymėt kaip nors gimtadienį, dovaną mes jam vis dėl to paruošėm.

Šiaip, dovanas rinkti man sekasi sunkiai. Viena mano draugė niekaip negali suprasti, kaip galima nežinoti, ko gali norėti artimas žmogus. O vat aš nežinau. Ir kuo artimesnis žmogus, tuo mažiau žinau. Vat dėl to jau kelinti metai iš eilės Nerijus iš manęs dovanų ir negauna. Nes tiesiog nesugalvoju, ką galėčiau padovanoti.

Tačiau šiais metais dovanos tėčiui idėją nešiojaus savy visą pusę metų. O kadangi dar ir Laima pritarė, kad idėja tikrai labai gera, tai vat taip bendrom jėgom ir įgyvendinom ją.

Idėja susijusi su šeimos tradicijomis. Iš mūsų šeimos tradicijų būtų galima išskirti dvi pagrindines. Pirmoji susijusi su šalčiausiu metų laiku: per kiekvienas Kalėdas važiuodavom į mišką palikti gėrybių šalantiems žvėreliams: ant medžių šakų prikabindavom bulvių, morkų, į lesyklėles priberdavom trupinių. Antroji, koks įdomus sutapimas, vyksta karščiausiu metų laiku: kiekvieną kartą nuvažiavę į Palangą, būtinai eidavom aplankyti Tiškevičiaus „Liūto“. O kiekvieną vaiką tėtis būtinai nufotografuodavo su juo.

Savo dovana tėčiui norėjom parodyti, kad vertinam šeimos tradicijas ir kad planuojam jų laikytis ir ateityje. Surinkome visas mūsų nuotraukas prie Liūtuko (tiesa, Audriaus nuotraukos ilgą laiką negalėjau rasti, todėl jis čia įamžintas tiesiog ant Baltijos jūros smėlio, tačiau artimiausiu metu teisybę reikės atstatyti, nes nuotrauka jau rasta) ir įrėminome. O mūsų pasiryžimą laikytis šios tradicijos ateityje rodo visa galybė liūtukų, stovinčių vienišų ir laukiančių, kol kas prisiglaus prie jų. Tikimės, kad dar šią vasarą tris jų galėsime pradžiuginti.

Smagus sutapimas: kol aš Kurtuvėnuose ieškojau nuotraukų su liūtukais, tėtis...irgi ieškojo nuotraukų su liūtukais. Tik aš buvau keliais žingsniais priekyje. Susidūrė mūsų keliai visai netikėtai: gėrėm vieną rytą su tėčiu virtuvėje kavą, ir aš vis sukau galvą, kaip čia jo paklausus ir neišsidavus, ar jis nežino kartais, kur galėtų būti Audriaus nuotrauka su Palangos Liūtu, o jis nei iš šio, nei iš to klausia manęs: „O tu kartais nežinai, kur yra nuotraukos, kur jūs su liūtukais nufotografuoti?“. Aš vos nuo kėdės nenukritau! Aišku, kad žinojau – beveik visos jos buvo pas mane! Tik pasakykit jūs man, kaip gali prisireikti tų pačių nuotraukų kaip tik dabar, jei dvidešimt metų jų niekam nereikėjo?! Labai tėtis nenorėjo išsiduoti, bet paskui vis dėl to išpešiau. Pasirodo, tuo metu, kai aš gvildenau idėją padovanoti jam šeimos paveikslą, tėtis dirbo prie idėjos kiekvienam vaikui sukurti po jo gyvenimo video filmuką. Ir tam jam, aišku, reikėjo ir nuotraukų su liūtukais. Ir atsitik tu man taip! Ir kaip gi galima būtų paaiškinti tokius sutapimus?