Originalios kėdutės didiesiems valgytojams

Niekaip nebaigiu siuvinėti Juliuko metrikučio. Jau atrodo, kad tuoj tuoj ir bus baigta, tačiau vis pasimaišo kokia kita neatidėliotina veikla, ir... iškeičiu ją į siuvinėjimą. Paskutinį kartą vargšas siuvinys buvo iškeistas į kėdžių dekoravimą – taip, taip, dabar esu ant „kėdžių“ bangos.

O prasidėjo viskas turbūt dar tada, kai supratau, kad su viena maitinimo kėde namie niekaip neišsiversim. Teoriškai, tikrai įmanomas toks variantas: pamaitini vieną vaiką, iškeli jį iš kėdutės ir įsodini ten antrą. Tačiau praktiškai.... Praktiškai žinojau, kad taip nebus. Nes Justas nei už ką nesutiks dalintis. Tik ne kėdute (ir tik ne dar kitu milijonu daiktų).

Iš tiesų, ta kėdutė tai tikrai niekuo neypatinga – paprasčiausia medinė maitinimo kėdutė, kurią turi dauguma vaikų (na, tokia aukšta, kuri, kai vaikas jau pakankamai paauga, gali būti performuota į kėdutę su staliuku), tačiau žinodama, kaip jautriai Justas reaguoja, kai koks kitas vaikas yra sodinamas į ją, dar iki gimstant Juliukui, vis pagaudavau save galvojančią, kaip čia reiks tą reikalą su kėdute išspręsti.

Tačiau kaip paprastai būna, pasitvirtino taisyklė, kad didžiausios baimės neišsipildo. O gal dėl to ir neišsipildo, kad jų sutikimui ruošiamės... Justą pradėjau ruošti pokyčiams gerokai iki tol, kol Juliukas pradėjo sėdėti: vis pasakodavau, koks jis yra didelis, ir kaip jam labai jau reikia naujos - didelio vaiko - kėdutės. Be abejo, daug gražesnės. Pradėjau ieškoti internete, ir užtikau, kad visai šalia mūsų pardavinėjama „Žmogaus-Voro“ kėdutė. Parodžius ją Justui, jis visaip kaip džiaugsmingai linksėjo galvą, kad tokia kėdutė jam tikrai patinka, tad vieną dieną abu kartu nuvažiavome ir Justas pats ją nusipirko. Tiesa, kas tas „Žmogus-Voras“ Justas iki šiol nežino – tiesiog vadina kėdutę „Kėdutė su dėde“.

Taigi, ruošėmės atsakingai. Todėl kai Juliukui jau prireikė kėdutės, nebuvo jokių klausimų dėl to, kas kur sėdės: atėjus pietų metui, maitinimo kėdutė virsta staliuku-kėdute, iš kurio vienos pusės įsitaiso Juliukas, kitos – Justukas. O per vidury, ant žemės, su dviem šaukštais rankose, įsitaisau aš. Ne itin patogu, bet kurį laiką apie tai negalvojau. Negalvojau tol, kol vieną kartą, maitindama Juliuką, pati neatsisėdau ant „kėdutės su dėde“. Kokia palaima apėmė! Ir tai buvo momentas, kuomet supratau, kad šitiems namams tiesiog trūks plyš reikia dar vienos kėdutės.

Tačiau pasirodo, rasti Vilniuje kėdutę nėra taip paprasta. Antros kėdutės „su dėde“ jau nenorėjau, o kitokių – tiesiog negalėjau rasti. Teisingai žmonės sako: „Kai nori parduoti, niekas neperka, kai perki – nėr, kas parduoda“. Išniukštinėjau visą internetą, apžiūrėjau visas man žinomas baldų parduotuves, tačiau tokios kėdutės, kokios ieškojau, niekur neradau. Tiesa, gražių (t.y. spalvingų vaikiškų kėdučių) ir brangių buvo. Gražių ir tokių...vienkartinių (kur vieną kartą atsisėsi, ir kėdutės kojos išsiskės) irgi buvo. O vat, kad būtų ir graži, ir patvari ir už prieinamą kainą (na, tikrai nesiruošiau mokėti dviejų šimtų litų už vaikišką kėdutę. Ką ten du šimtai, ir ašuoniasdešimt litų už paprastą vienspalviais dažais nuspalvintą kėdutę man atrodo yra daug) – ne. Ir kai galų gale trūko kantrybė ieškoti, supratau, kad turbūt paprasčiausia bus nusipirkti pigią ir tvirtą kėdutę, ir... patiems paversti ją gražia.

Teisybę pasakius, jeigu būčiau pagalvojus apie tai anksčiau (ir dar pasitarus su Ineta, nes būtent ji numetė mintį, kur ieškoti tokių kėdučių), būčiau sutaupiusi daug laiko. Ir jeigu būčiau žinojus, kad gražinimui įsigysiu ne vieną kėdutę, o visas dvi, tai dar būčiau sutaupius ir pinigų. Nes tikrai nebebūčiau pirkus Žmogaus-Voro kėdutės.

O jau smagumėlis tas kėdes dažyti! Bet apie viską iš eilės.

Visų pirma, leidau Justui nuspręsti, apie kokią kėdę jis labiausiai svajoja. „Dinozauų“ – nė nemirktelėjęs atsakė. „Gerai, bus kėdė su dinozaurais“ – kuo ramiausiai pasakiau. Ir... iki šiol širdis skauda, kad pažado išpildyt nesugebėjau (tie, kurie mane pažįsta ir žino mano paranoją laikytis bet kokio duoto žodžio, supras, kaip dabar jaučiuosi), tačiau tikrai net neįsivaizdavau, kad išnaršius visą internetą ir apskambinus visas įmanomas rankdarbių parduotuves, aš taip ir nerasiu nei jokio varianto net panašaus į dinozaurą (ir kaip čia man paskutiniu metu taip sekasi - užsimanau daiktų, kurių niekur nėra?). Už tai eilinį kartą prisipirkau eilę servetėlių, kurių nežinau, ar kada prisireiks. Bet kol sukiojaus parduotuvėje, jos man atrodė tiesiog tobulos. Tad dinozaurai ant mūsų kėdutės neapsigyveno. Už tai apsigyveno Varna, besiilsinti po medžiu. Ir bitutė, irgi besiilsinti. Tik jau ant gėlės žiedo. Ir dar voveraitės, gaudančios miego žvaigždę. Aišku, mano įtaka bendram kėdutės vaizdui jaučiasi, tačiau iš esmės visam procesui vadovavo Justas: jis rodė, ką iš servetėlių turėčiau kirpti, kokias spalvas turėčiau rinkti ir t.t. Aš buvau tik vykdytoja.

Ir dar... Šita kėdutė ypatinga tuo, kad ji turi paslaptį. Kuri susijusi su traukiniais. Ir kurios nepamatysi kitaip, kaip apvertęs kėdę aukštyn kojom.

Spėkit, vaikas dažniau sėdi ant kėdutės, ar kiša galvą po ja?

Darbuotis buvo taip linksma ir smagu, kad bemaž nuliūdau, kai viskas buvo baigta. Ir kas blogiausia, mintyse regėjau dar vienos kėdutės vaizdinį. Žinojau, kad absurdiška yra pirkti dar vieną kėdę tiesiog šiaip sau. Vien dėl to, kad turi idėją. Todėl šiek tiek teko pasukti galvą, kad pirkti ryžčiausi ne dėl ŠIAIP SAU, o dėl RIMTO ARGUMENTO. O tas rimtas argumentas buvo toks: Paulius savo firminę kėdutę turi. Justas irgi turi. O vat Juliukas – ne. Aišku, kitas vidinis balsas bandė užginčyti, kad jeigu jau ta firminė kėdutė yra skirta Juliukui, gal reiktų palaukti, kol Juliukas pats galės išreikšti valią, kokios kėdutės norėtų, bet... negi klausysi, kas tau neparanku?

Kaip į mano idėją gaminti dar vieną kėdutę sureagavo Justukas? Labai įdomiai, sakyčiau. Aš pradėjau pokalbį taip:
- Na va, jau turi savo kėdutę - su voveraitėm. Kaip tau atrodo, gal reikia ir Juliukui padaryti gražią kėdutę?
- Taip, jeikia.
- O kokią darom? Gal su mašinom?
- Nee... Su drrra (taip Justas vadina mašinas) bus mano.
- O tai kokia tada kėdutė bus Juliuko? Su voveraitėm?
- Neeee, su voveaitėm mano.
- O tai Juliuko kokia bus?
- Neabus.
- Nebus Juliukui kėdutės?
- Neabus.
- Ne, taip neišeis. Viena kėdutė bus tau, kita – Juliukui. Išsirink, kokia nori, kad būtų tavo.
- Su drrra man.

Tačiau matės, kad netgi padarius sprendimą, jis jautėsi blogai. Tiesiog labai blogai. Todėl kaip nušvito jo veidas, kai pamatė į namus atgabentą naują medinę kėdutę:
- Va šita bus Liuliui, šita!
- Hmm… O kai papuošim ją mašinom, irgi bus Juliuko?
- Neea… Su drrra bus mano.

O štai ir ta idėja, dėl kurios net įsigijau dar vieną kėdę. Pasiskolinau ją iš Linksmųjų kėdučių: ant kėdutės galima ne tik sėdėti, bet ir žaisti. Žaidimo esmė paprasta: jeigu atsistoji ant mašinos galo, turi “važiuoti” ten, kur esi siunčiamas. Nieko ypatinga, bet tikrai smagu. Tiesa, neapsiėjau be klaidų piešdama žaidimą – dabar, prieš klijuodama mašinas, tikrai pabandyčiau sužaisti nors vieną partiją.
Ir šį kartą (netgi dar daugiau nei pirmai kėdutei) visam procesui vadovavo Justas: jis diktavo, kokias mašinas reikia kirpti, kurioje vietoje klijuoti, be to – ir pats mirkė dekupažinį popierių vandenį bei klijavo mašinas ant kėdutės.

Argi ne puikus laisvalaikio su vaiku praleidimo būdas? Ir dar su tokiu baigtiniu rezultatu!