Šeimos nuotraukų paveikslas

Ketvirtadienį ėjom su Justu į „Mamos dienos“ koncertą Pauliaus mokykloje. Kol aš kuičiausi mašinoje, Paulius paėmė Justuką už rankos, ir abu broliukai draugiškai nukulniavo mokyklos link. Čia turiu pasakyt, kad man Justas praktiškai niekada eidamas rankos neduoda. Kur tau, paprastai jis skuodžia į priekį, o aš tik žiūriu, kad nepamesčiau jo iš akių. Paskutiniu metu tai net ėmiausi vykdyti programą „Išmokyk vaiką elgtis parduotuvėje“, ir, kiek tik įmanoma, palieku Juliuką namie su Nerijum (nes šių dviejų džigitų ši programa tikrai neatlaikytų), ir einam su Justu į parduotuvę. Iš pradžių dar būna nieko (arba man atrodo, kad nieko, nes iš pradžių dar nedaug daiktų krepšyje turiu), bet kai jau aš būnu beveik baigusi prekintis ir noriu sukti kasų link, paprastai Justas sumąsto žaisti gaudynes. Ir laksto juokdamasis, kaip koks išprotėjęs. Tol, kol aš, jau visai trūkus kantrybei, metu visus daiktus ant žemės (su jais sunkiau bėgasi), pagaunu jį ir tada link kasų nešu jau ir jį, ir pirkinius.

Taigi, einam vat taip mes link mokyklos – Justas su Paulium susikabinę už rankučių priekyje, aš, besivydama juos, iš paskos – ir girdžiu, kaip viena moteriškė sako savo vaikams: „Va, matot, koks geras berniukas – kaip gražiai už rankutės įsikibęs eina. O jūs – jums tik lakstyti ir lakstyti! Negalima. Vat pažiūrėkit į tą berniuką ir mokykitės!“. Apie mano Justą šita moteriškė taip sakė! Vos nesusileidau iš juoko, kad mano Justas kažkam rodomas pavyzdžiu. Bet jau jausmas koks geras apėmė! (pala, negi kitos moterys taip jaučiasi... visada?!). Bet ta dieviška akimirka truko tik gal dvi minutes. Nes Justas kažkaip greitai atsitokėjo, kad kažkas čia ne taip, ištraukė ranką ir… pasileido bėgti. Kaip visada. Už nugaros išgirdau mergaičių džiaugsmą: “Mama, pažiūrėk, tas berniukas irgi bėga!”, Dar bandžiau (bet taip tvardydama juoką) su Justu susitarti: „Justai, nesugadink viso reikalo, gi girdėjai, kaip tave teta gyrė“, bet niekas negelbėjo. Į mokyklą mes įžengėme kaip paprastai: Justas skuodė į priekį net nesidairydamas ir vis atsitrenkdamas į kokį žmogų, einantį iš mokyklos, o aš, visų atsiprašinėdama, laviravau jam iš paskos.

Tai va, man Mamos diena prasidėjo ketvirtadienį. Pasiklausėm koncerto (kad ir kaip tai mane stebintų, turiu pasakyti, kad į koncertus/spektaklius/cirkus su Justuku galiu eiti be problemų – visada su didžiausiu susidomėjimu stebi, kas dedasi scenoje, ploja, dalyvauja ir visaip kaip elgiasi kaip idealus vaikas), Paulius man padeklamavo eilėraštį ir įteikė tulpę.

O namuose Motinos dienos proga pagaliau pakabinome šeimos nuotraukų paveikslą. Na, tikrai nežinau, kaip tą daiktą kitaip pavadinti, bet jo idėja buvo tokia.
Kai gimė Paulius, visi, kas tik pažvelgdavo į jį, iš karto pasakydavo, kad jis – tėčio kopija. Ir dabar Pauliaus draugai, kai pamato jo tėtį, sako, kad Paulius – iš akies trauktas jis. Tik akinius dar uždėt reiktų.
Kuomet gimė Justas, tik pažvelgusi į jį, pagalvojau, kad Justukas bus panašus į mane. Na, tiesiog man taip pasirodė, ir tiek. Vėliau, kiek buvo žmonių, tiek buvo nuomonių: vieni sakė, kad į mane, kiti – į Nerijų. Dar daugiau žmonių sakė, kad Justas panašus į... Paulių. Tačiau aš niekada savo nuomonės nekeičiau: man Justas panašus į mane mažą. Ir visiems, kurie tuo netikėdavo, traukdavau savo senus albumus ir bandydavau įrodyti (tik viena draugė, man ištraukus nuotraukas ir paklausus: „Na, ar nepanašus?“, išdrįso nedrąsiai pasiteirauti: „Kaip suprantu, aš pasirinkimo, ką atsakyti, neturiu?“.
Juliukas gimė labai didžiulis (4kg100g) ir buvo tokiais užkritusiais žandais, kad net akių pramerkt visą parą negalėjo. Visą tą parą aš stebeilijau į jį ir bandžiau atspėt, į ką gi jis bus panašus, tačiau kuomet pagaliau jis akis praplėšė, abejonių neliko – į mane žvelgė Nerijus. Tik sumažintu variantu. Dar nei vienas žmogus nepasakė man, kad Juliukas galbūt panašus į mane, absoliučiai nei vienas. Net ir nepažįstami žmonės, matydami mane ir Juliuką (bet nematydami Nerijaus) sako: „Bet turbūt sūnus tai į tėvelį atsigimė, nes jūsų tai nei vieno bruožo nematyt?“. Dar įdomiau būna, kai žmonės bando lyginti Juliuką su Justuku (na, kai toks mažas skirtumas tarp brolių, turbūt nekeista). Ir įdomiausia, kad vieniems jie – tiesiog identiški, kitiems – totaliai skirtingi. Kaip vis dėl to skirtingai mes visi matome, ar ne?

Vat dėl visokių tokių spėliojimų/samprotavimų ir taip toliau, vieną dieną man ir kilo idėja, kad reiktų surinkti visų mūsų maždaug vienodo amžiaus nuotraukas, ir sudėti į vieną rėmelį. Kadangi „vienodos“ nuotraukos buvo tik tokios, kur mes gulim ant pilvo, tai ir gavosi tas rėmelis su tokia... plikšių kompanija.

Didžiulis rėmelis su nuotraukomis jau įsitaisė ant sienos. Prieš pat Mamos dieną. Kad mano keturi vyrai neužsimirštų.

O kadangi Motinos diena jau rytoj, su ateinančia Mamos diena ir Jus, mielosios! Nepamirškit šią dieną nors šiek tiek laiko skirti TIK sau!