Palanga 2011: apie tradicijas

Šiais metais, kaip ir kasmet, vėl išsiruošėm prie jūros. Patinka man ši mūsų tradicija, ką ir besakysi: sugužame kaip kokie tarakonai į butuką prie jūros (na, gerai, šiais metais jau tiek išsiplėtė ta mūsų kompanija, kad jau tenka imti du butus), ir leidžiame atostogas visą laiką pramogaudami, žaisdami, plepėdami arba... nieko neveikdami, o tiesiog drįbsodami paplūdimyje. Kas be ko, pykčių, ginčų ir rėkimo, irgi tenka nemažai, bet mes prie to jau pripratę – kai vėl visi po atostogų išsiskirstome kas sau, tai tyla, rodos, net spengia galvoje.

O jeigu jau kalbant apie tradicijas, tai dabar kaip tik pagalvojau: kaip vis tik svarbu šeimoms turėti kažką, kas būtų JŲ! Kas būtų tęsiama karta iš kartos. Ko būtų laukiama ištisus metus. Kas suteiktų tą sunkiai nusakomą jausmą, kad priklausomai tam tikrai bendruomenei. Saugumo jausmą, kitaip sakant.

Daug mūsų šeimos tradicijų yra susiję būtent su kasmetine išvyka prie jūros. Aišku, kai kurie ritualai laikui bėgant nepastebimai išnyksta, kiti modifikuojasi, dar kai kurie prigija... Žodžiu, tradicijos irgi nestovi vietoje, kaip ir gyvenimas.

Gerai, paskaičiuokim ir pasvarstykim, kokias gi "jūrines" tradicijas mes turime arba turėjome.

Patogiausia gal būtų pradėti nuo tų, kurias iki šiol ryškiai prisimenu, bet kurių jau „nebėra mūsų tarpe“. Pavyzdžiui, seniai seniai mes turėjome tokią gan linksmą tradiciją pirmą dieną atvažiavus į Palangą ir paskutinę dieną išvažiuojant iš jos pasisverti ir pasižiūrėti, kurio svoris per atostogas pakito labiausiai. Kaip įdomu būdavo! Stovėdavo, berods, Basanavičiaus gatvėje moteriškė su tokiom didžiulėm senovinėm (na, kartais dar tokių galima išvysti poliklinikose) svarstyklėm ir susverdavo mus visus. Tas, kas sugebėdavo išlaikyti tą patį svorį, džiūgaudavo, tas, kuris daugiausia priaugdavo... na, patys suprantate :).
Tačiau šiai tradicijai buvo lemta mirti. Vis dėl tų naujųjų technologijų. Vieną vasarą atžygiavę kaip paprastai svertis, išvydome sukrečiantį vaizdą: moteriškė „svėrėja“ vis dar yra, o gigantiškos svarstyklės – nebe. Vietoj jų ji jau buvo įsigijusi kur kas modernesnį variantą – elektrines svarstykles. Ot tai įdomumas ant tokių svertis – tokias ir patys turėjom namie... Dar kitais metais ta moteriškė, greičiausiai dėl klientų praradimo gausos, vėl atsibogino ir tas senąsias svarstykles, bet tradicija jau buvo sudarkyta. O vėliau ši paslauga ir visai dingo iš „pramogų alėjos“ Palangoje.

Dar atsimenu, kaip Palangoj (bet čia visiems turbūt) būdavo tradicija nusifotografuot prie jūros kokioj valty ar mašinoj, su užrašu Palanga’00. Mes irgi turim tokių nuotraukų, bet jau net nežinau, kelintais metais tokia foto daryta paskutinį kart. Nors kažkaip atkreipiau dėmesį šiemet, kad tie laiveliai vis dar stovi krante – buvau įsitikinus, kad net ir jų jau nėra.

Viską pergyveno tradicija paskutinę atostogų dieną eiti prie jūros ir mesti į ją centą, su viltim grįžti atgalios ir kitais metais. Šiemet kaip tik diskutavome: kaži, ar daugiau šeimų tokią tradiciją turi? Anksčiau buvau įsitikinus, kad absoliučiai visi taip elgiasi.

Būtinai einam aplankyti liūtuko.

Jeigu oras prastas, plaukiam į Jūrų Muziejų (tiesa, šiemet turėjau proto išsiruošti ten dieną, kuomet oras buvo idealus – ir vien dėl to, kad buvau įsitikinus, kad visos kitos dienos bus tik geresnės ir karštesnės. O jos nebuvo, kaip bebūtų pikta!).

Dar turime "tradiciją" bent porą kartų išsiruošti pramogauti „į miestą“ – pašlemšti ledų, prisipirkti vatų, vaflių ir kitokių nesąmonių. Ai, per atostogas galima.Tiesa, kalbant apie ledus, negaliu neužsiminti, kad kiekvieną kartą juos perkant, prisimenam ir traukiam per dantį Inetą, kuri seniai seniai su tais ledais Palangoje buvo užkibusi ant VRS kameros kabliuko. Gal atsimenate, buvo tokia jų sukurta situacija: užsisako koks žmogelis Palangoje ledų, o pardavėja pripila dvigubai didesnę nei reikia porciją ir, čia pat panosėj, kad būtų atitaisyta teisybė, pusę jų nulaižo. Tai vat, vienas iš tų žmogelių, kurie užsakinėjo ledus, ir buvo mūsų Ineta. Toji, kuri šiaulietišku akcentu tvirtu balsu pareiškia: „Nieko nežinau. Man arba litą grąžinkit, arba naują porciją ledų duokit. Apseiliotų tikrai nevalgysiu“. Juokinga ta situacija be galo. Mums, aišku. Ne Inetai.

O iš naujų tradicijų, turbūt, galėčiau išskirti „HBH Juozapo bravorą“ – kažkaip jau tapo paskutinių metų tradicija, kad kartą per atostogas leidžiamės pavakarieniauti ten. Tik bent jau man ten būna daugiau streso nei džiaugsmo.
Ar esate ten buvę? Vietos dūkimui ten apsčiai, o maniškiai džigitai tikrai ne iš tų, kurie galėtų ramiai sėdėti prie stalo ar bent jau žaisti ten, kur tu juos galėtum matyti valgydamas. Trumpai tariant, vakarienės skonio aš nepajaučiau – kur kas labiau rūpėjo nepamesti vaikų :).

Bet vis tiek pasitaikė ir šitai. O buvo taip. Justas su Paulytė užsimanė pasivažinėti su tuo tralu, kuomet su rankomis užsikabini, ir čiuoži kažkiek ten metrų:(Super pramoga! Labai drebėjau juos paleisdama, bet paaiškėjo, kad veltui). Taigi, mes nuėjom ten, o Julius tuo metu man sako: „Noriu niam-niam“, tad jį parvedžiau pas tėtį ir Laimą prie stalo, paprašiusi prižiūrėti.

Už gerų penkiolikos minučių tėtis su Laima ateina linksmi pas mus, žiūri, kaip Justukas su Paulytė čiuožinėja, ir staiga klausia manęs: „O tai Julius kur?“. KAIP TAI KUR???? TAIGI JŪS PRIŽIŪRIT!!!!. Laima su tėčiu tik susižvalgė, ir, nieko daugiau nesakę, nuskuodė į skirtingas puses. Juliaus ieškot.

Viskas baigėsi laimingai, ir Julius greitai buvo surastas, bet tą momentą nusprendžiau neberizikuoti, ir vaikus sužymėti. Savo „protingųjų kortelių“, kurias prisegdavau vaikams Vokietijoje, jau neturėjau. Tačiau pamačius, kad ir čia kuo puikiausiai vaikus galima pamesti, tiesiog kiekvienam jų ant rankos užrašiau savo telefono numerį. Ir tikėjaus, kad tas, kuris vaiką ras, supras, kad reikia paskambinti šiuo numeriu. Dar, aišku, tikėjaus, kad paskambinęs ne išpirkos prašys...

Šiais metais prie jūros vyko ir netradicinių dalykų. Sąmoningai nepasiėmiau į atostogas jokių knygų. Ai, pagalvojau, kad eilinį kartą įkrisiu į knygą ir nieko aplinkui nematysiu, o taip norėjosi su visais pabendrauti. Ir ką? Pasirodo, visi kiti pasiėmė! Net tie, kurie niekada nepasiima. Ir buvo įnikę į tas savo knygas visą laiką!!!

Turbūt didžiausiu savo vasaros pasiekimu laikau tai, kad skaito net Aušrinė. Atsimenat, mes su ja pernai visą vasarą mokėmės anglų kalbos? Tai va, šiemet to jau visiškai nebereikia, nes Aušrinei šis dalykas sekasi jau puikiai. Tad prieš šią vasarą vis gąsdinau ją, kad dabar jau imsimės lietuvių kalbos.
Juokas juokais, tačiau iš tiesų ilgai galvojau, kokias gi knygas siūlyti Aušrinei, kad ji vis tik atrastų skaitymo džiaugsmą – ir vieną duodu, ir kitą: perskaito, tačiau nesusižavi. Todėl prieš kelionę į Palangą nusprendžiau išbandyti formulę, kuri suveikė dar su manim vaikystėj: norėdama, kad pagaliau liaučiausi skaičiusi pasakas ir pereičiau prie kitokios literatūros, mama pasiūlė perskaityti A. Kristi detektyvą. Suveikė stebuklingai! Tad ir aš padariau tą patį: atrinkau įdomiausius ir man labiausiai įstrigusius A. Kristi detektyvvus, bei pasiūliau juos Pauliui ir Aušrinei. Iš pradžių vaikščiojo abu zyzdami: „Nesuprantam“, „Mums per sunku“ ir t.t. Bet jau kai pradėjo, tai atsitraukt nebegalėjo. Per savaitę Palangoje Paulius perskaitė 4 detektyvus, o Aušrinė – 2. O šiuo metu su didžiausiu džiaugsmu skaito „Robiną Hudą“. Žodžiu, viskas yra įmanoma, reikia tik nenuleisti rankų :)
Dar netradiciška buvo tai, kad nežaidėm kortom. Tai yra žaidėm, bet jau tik paskutinę dieną. Va čia tai stebuklas!!!

Smalsu: kokios jūsų tradicijos, nuvykis prie mūsų visų mylimos Baltijos jūros?