Lankomės bibliotekoje

Knygos mano gyvenime vaidina labai didelį vaidmenį. Tiesa, dabar skaitau jau gerokai mažiau – kartais net sąmoningai neimu į rankas jokios naujos knygos. Nes aš nemoku skaityti lėtai, pasimėgaudama. Knygas aš tiesiog „ryju“. Ir jau kai įninku į kokią, tai apie nieką daugiau galvoti ir negaliu – dingstu iš šio pasaulio tol, kol neužverčiu paskutinio puslapio.

Vaikystėj labai mėgdavau žaisti biblioteką. Pati sau viena. Iškeldavau visas savo knygas (turėjau nemažą bibliotekėlę), ir tuomet jas visas sužymėdavau sąsiuvinyje, apiplyšusias suklijuodavau, dar neaplenktas – aplenkdavau. Ir vėliau vėl viską gražiai (pagal ūgį) suguldydavau lentynoje. Tiesą pasakius, ir dabar visos mano knygos yra sužymėtos. Tik jau nebe sąsiuvinuke, o tvarkingai excell‘yje. Ir biblioteką „žaisti“ vis dar mėgstu.

Kalbant apie knygas, dar iš vaikystės man yra įstrigęs ir kitas epizodas – bausmių. Kuomet mes visi susipešdavom (o augome keturiese, tad tas susipešti pasitaikydavo tikrai dažnai) tėvai, kad nusiramintumėm, išskirdavo mus, liepdavę pasirinkti atskirus kambario kampus. Audrius iš karto bėgdavo tėvų atsiprašyt, prisiekinėdamas, kad daugiau taip nedarys, todėl jam kampe sėdėt ir netekdavo; Ineta pasirinkdavo kampą su žaislų dėže, o vat aš visada rinkdavausi kampą netoli knygų lentynos. Ir skaitydavau sau, nei kiek nepergyvendama dėl pačios bausmės.

Mylėdama knygų pasaulį, be abejo, kad be galo trokštu, kad jį mylėtų ir mūsų vaikai. Todėl namuose turime itin gausią, ypatingai vaikišką, biblioteką. Ir ta biblioteka yra ne tik pasigrožėjimui ar pasididžiavimui, bet realiam naudojimui: knygas su mažiukais skaitome kaip minimum du kartus per dieną (paprastai prieš einant miegoti). Tiesa, tokią tradiciją – skaityti knygą prieš miegą – su Pauliumi (13) tęsėme beveik iki jo dvyliktojo gimtadienio. Gal tai nemaža dalimi prisidėjo prie to, kad Paulius knygas skaito. Tikrai ne tiek, kiek aš norėčiau, kad jis skaitytų ir tikrai ne tiek, kiek aš skaičiau vaikystėje, bet tikrai skaito.

Man labai patinka Austėjos požiūris į knygas, ir pritariu tam, kad vaikų meilė knygoms negimsta šiaip sau – ją reikia skiepyti. Kantriai. Atkakliai.
Su tokiu mažutėlyčiu pavydu vis skaitydavau Eglės įrašus apie tai, kaip jie su Angelino lankosi bibliotekoje. Ir pas tą pačią Austėją vis paskaitydavau, kad lankytis bibliotekose su vaikais yra be galo svarbu. Tačiau kol kas apsilankymas bibliotekoje man atrodė toks iššūkis, kad vis jį atidėdavau. Iki praeitos savaitės, kuomet man visai netikėtai buvo pabaksnotas sprendimas, apie kurį iki šiol net nebuvau pagalvojus.

Teisingai žmonės sako, kad reikiami žmonės pasirodo reikiamu metu. Šį kartą tas „reikiamas žmogus reikiamu laiku“ pasirodė besąs mūsų Kurtuvėnų kaimynas Antanas, su kuriuo tėtis kiekvieną sekmadienį šachmatais lošia.

O buvo taip. Susiruošėm mes važiuoti į miestą, ir, kaip tik tuo momentu, kai pakavomės visi į mašiną, pro šalį ėjo Antanas. Na, kaimynas mums “Laba diena”, mes jam – irgi. Tada (čia jau kaime taip priprasta – visi viską turi žinoti) klausia, kur išsiruošėm, mes atsakom, kad pas tetą Liną į Šiaulius. Antanas vėl klausia, kada grįšim, mes vėl jam atsakom, na ir tas bla-bla-bla dar kurį laiką vyksta. O paskui aš netyčia užmatau, kad jo ryšulėlis pilnas knygų. Klausiu: “O jūs kur gi traukiate?”, į ką jis man: “Į biblioteką”. Ir vat čia man akys ant kaktos išsprogo. Į biblioteką???? Čia, Kurtuvėnuose???? Na, žinote, viršūnė. Kurtuvėnų mokyklą pravažiuoju kaskart važiuodama į namus, užrašas “Biblioteka” ant mokyklos užkabintas tikrai ne vakar, bet man niekada net į galvą neatėjo to užrašo susieti su tikra biblioteka. O gal tiesiog pasąmoningai nusprendžiau, kad į biblioteką tikrai ne kiekvienas užsimanėlis gali ateiti, nežinau.

Bet kadangi Antanas atvėrė man akis, tai aš jau išsiklausinėjau jo kas ir kaip – pasirodo, bibliotekoje knygų (o ypatingai vaikiškų) yra sočiai, ir lankytojais biblioteka visada džiaugiasi. Išgirdusi tai tiesiog laukiau nesulaukiau, kada galėsiu ten nuskuosti ir pati tuo įsitikinti. Ir vat dabar, mielieji, mes esame pilnateisiai bibliotekos skaitytojai, o išvyka į biblioteką (kuri vos už poros minučių nuo namų) vienas mėgstamiausių užsiėmimų. Ir kaip aš anksčiau apie tai nepagalvojau?! Galva neišneša.

Oi, tiesa, vos nepamiršau papasakoti linksmiausią įvykį, susijusį su biblioteka. Žodžiu, ateinam mes į biblioteką ir prisistatom bibliotekininkei. Ji klausia: "O tai kur jūs gyvenate?". Aš jai: "Ten, ant kampo". "Pas S.?" "Taip, taip - pas jį!". Ir tada ji paklausia tai, kas mane visiškai nustebina: "O tai gal tas berniukas, kuris pas mane dabar prie kompo sėdi, irgi jūsų?". Pradarau duris į atskirą kompiuterių kambarį, ir iš tikrųjų ten pamatau ramiausiai sau besėdintį ir kompiuterinius žaidimus bežaidintį Paulių! Tą patį, kuriam prie kompo leidžiama sėdėti ne daugiau valandos per dieną! Ot, gerulis - jis pasirodo, jau seniai bibliotekoje visiems pažįstamas. Tik, deja, ne kaip knygų mylėtojas.