Turnė po atrakcionų parkus Vokietijoje ir Danijoje. IV dalis. Heide parkas ir Legolendas

Šis įrašas – jau paskutinė mūsų kelionės serija. Taigi, tęsiu pasakojimą apie tai, kaip mums sekėsi paskutinėmis kelionės dienoms.

Po tokio lietingo sekmadienio Serengetyje, prisakėme Matui melstis, kad rytoj būtų graži diena. Nes būtent pirmadienį turėjome dieną leisti Heide Parke – didžiausiame Šiaurės Vokietijos pramogų parke. Nežinau, kodėl būtent Matą įpareigojome tai daryti – kažkaip iš kalbos tiesiog taip išėjo. Bet meldėsi ne tik Matas. Vakare žvelgdama į pliaupiantį lietų už lango, ir aš burbėjau: „Gerai, jau gerai, dievuli, pilk viską, ką turi. Šiandien. Ir tik būk geras, pagailėk mūsų rytoj“. Dėl likusių dienų taip labai nepergyvenau – prognozės rodė gražų orą, tad šią akimirką atrodė, jog svarbiausia yra susitarti tik dėl rytojaus.

Tarp kitko, su tom prognozėm tai yra labai įdomus dalykas. Pavyzdžiui, Lietuvoje aš niekada nesuku dėl jų galvos (na, išskyrus tas dienas, kuomet laistau daržus ir lietaus klausimas man būna aktualus dėl praktinių sumetimų), tačiau planuodama keliones visada atidžiai seku orų prognozes (jau prieš dvi savaites pradedu, įsivaizduojat?!), ir visiškai jomis pasikliaunu. Ne visada teisingai joms pasiruošiu (pavyzdžiui, į šią kelionę visiškai neįsidėjau šiltų rūbų, nors žinojau, kad lietaus bus daug), bet jos visada būna teisingos. Ir dabar Gražina labai juokėsi, kai jau kelionės pradžioje jai pasakiau, kad Serengetyje kęsime lietų, o Legolende galėsim mėgautis saule, bet būtent taip ir nutiko.

Ketvirta diena – Heide Parkas
Pats parkas labiausiai yra orientuotas į adrenalino fanatikus, taigi labiausiai šios dienos laukė vyresnieji vaikai. Na, suaugę gal irgi, bet taip jau išėjo kad bent jau mes su Nerijum tai nei vieno iš tų „galingųjų“ atrakcionų taip ir neišbandėm - tik tuos, kurie skirti jau patiems mažiausiems.
O buvo taip. Nors diena prasidėjo labai smagiai ir bent jau oras turėjo būti puikus, iš tiesų vos įžengus į parką patyrėm nesėkmę: Nerijui iškeliant Julių iš vaikiškos mašinėlės (kaip jis mėgsta – laikant Julių už vienos rankos), Julius ėmė verkti. Iš pradžių galvojom, kad Nerijus tiesiog prispaudė pirštuką, bet kuomet verksmas nesiliovė ištisą valandą, nusprendėm apsilankyti medpunkte. Mūsų įtarimai pasitvirtino: pasirodo, Juliaus ranka išnarinta (ar kaip ten taisyklingai vadinasi), ir reikia važiuoti į ligoninę.

Taip mes, visai neplanuotai, susipažinom su vokiškom ligoninėm. Ir ko ten daktarai nedarė... Norint „atstatyti“ ranką, jiems pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, kur tiksliai Juliukui skauda. O tai visai nėra toks paprastas reikalas, kaip kad iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti: mūsų Julius absoliučiai nebendrauja su svetimais žmonėm. Visiškai. Taigi, ligoninėj chirurgas paprašo Juliuko parodyti, kur jam skauda. Julius pasižiūri, ir tvirtai pasako: „Ne!“. Chirurgas pripučia balioną, išpiešia jam akis, nosį ir burną ir duoda jį Juliui, kad šis paimtų. Julius vėl atrėžia: „Ne!“. Ir demonstratyviai nusisuka, kad tikrai abejonių neliktų. Daktaras nepraranda vilties, ir siūlo švirkštą bei žada, kad jį bus galima pasiimti su savim. Vėl išgirstamas tas pats trumpas, bet užtikrintas „Ne!”. Duodamas meškiukas, atsakymas – toks pat. Galų gale, mane suima juokas: „Daktare jis ir geroj nuotaikoj būdamas nėra linkęs bendrauti, kur jau čia bendraus būdamas prastos!”. Chirurgas irgi juokiasi: “Tai, Juliau, nori pasakyt, kad galiu ant ausų stotis, vis tiek tavęs nesužavėsiu?!”. :)
Tačiau ranką vis dėl to sutvarko. Per porą minučių (jeigu neskaičiuotumėm tos valandos, kurią laukėme, kad sutvarkytų mūsų dokumentus bei chirurgas atsilaisvintų). Tad neužilgo vėl atsirandame parke: su nuotaiką atgavusiu Juliumi bei mašinoje numigusiu Justu. Ligoninei prisiminti liko tik meškutis (balionas sprogo, švirkštą tą pačią dieną pametėm)Heide Parke pramogaujame pirmadienį (specialiai taip suplanavome), taigi eilių, pagal parko standartus, praktiškai nebuvo visai – galėjai suptis, kiek širdis geidžia. Na, prie galingųjų atrakcionų šiek tiek palaukti reikėjo (kaip vaikai vėliau pasakojo, prie kelių iš jų reikėjo laukti gal net 40 minučių), bet santykinai tai vis tiek yra nedaug – kuomet važiavau su Laima prieš dešimt metų, prie vieno atrakciono ši pralaukė ištisas dvi valandas. O eilės prie atrakcionų, kaip žinia, labai įtakoja bendrą dieną: vienu atveju, tu visą dieną leidi stovėdamas eilėje, kitu - supdamasis. Mūsų atveju, to supimosi buvo tiek, kad dienos pabaigoje praktiškai visiems (išskyrus mus su Nerijum ir visus mažuosius) buvo bloga. Aušrinei ir Pauliui bloga buvo tiek, kad vakare viskas, apie ką jie svajojo, buvo paprastas mineralinis vanduo. Be burbuliukų. Įsivaizduojat? Ne coca-cola ar sprite‘as, o vanduo. Iš pradžių šiek tiek graužiau save, kad taip visiškai atleidau jiems vadžias, bet paskui pagalvojau... et, juk atostogos! Jeigu pramogų parke būčiau įvedusi kažkokius "limitus" atrakcionams, būčiau likusi visiškai nesuprasta. O vėliau dar ir kaltintų mane dėl sugadintos dienos. O gal net ir visų atostogų.

O adrenalino šiame parke tikrai per akis: gali skrieti traukinuku nuo 60 m aukščio kalnų 120 km greičiu, įsėsti į ralį, kur jau starto metu per 2.4 sek bus išvystytas 102 km greitis, vartytis kilpų labirinte ir t.t. Man ta Juliaus ranka taip sugadino nuotaiką, kad vėliau net nepafotografavau pačio parko, tad skolinuosi kelias nuotraukas iš Gražinos:
Beje, jei jau taip paklaustumėt mano nuomonės apie šį parką, tai man jis nepatiko. Na, taip jau nuoširdžiai šnekant. Nes jeigu esi žmogus nemėgstantis šitų visokiausiais rakursais tave mėtančių atrakcionų, tai iš esmės daugiau tame parke kaip ir neturi, ką veikti. Aišku, atvažiavus su mažais vaikais, tai ne bėda – gali kuo puikiausiai skraidyti vaikiškais lėktuvėliais, arba šiaip smagiai leisti laiką gražioje aplinkoje, bet vat atrakcionų savo kategorijos žmonėms aš kaip ir neradau ten. Kita vertus, neatmetu to, kad galbūt ne viską mes spėjome atrasti – laiko šiame parke man pritrūko.

Penkta diena – vėl Serengečio Parkas
Penkta diena mūsų plano tvarkaraštyje buvo palikta laisva. Tai yra, buvo aišku, kad per ją teks nuvažiuoti paskutinius 350 km ir atsidurti prie Legolendo, tačiau visa kita buvo palikta savieigai. Variantų šiai dienai turėjome be galo daug: dar kartą apsilankyti Heide Parke arba diena anksčiau nei planuota nuvykti į Legolendą (juk mes turime metinį abonementą), likti Serengečio parke arba net važiuoti į visiškai naują vietą pvz. Bremeno mokslo muziejų (dėl kurio iki šiol man širdis skauda, kad neapsilankėm) arba į Valsrodės Paukščių parką. Apsisprendėme vis tik likti dar vienai dienai su gyvūnais ir išbandyti pramogas, kurias praeitą kartą sutrukdė lietus. Tą dieną oras Serengetyje buvo tiesiog puikus. Yra dar vienas patarimas tiems, kurie ruošiasi keliauti į pramogų parkus: parkai vakarų Europoje yra be galo dideli, pramogų ten yra begalė ir dažniausiai yra tiesiog fiziškai neįmanoma visko išbandyti per vieną dieną. Todėl rekomenduojama dar iki tol, kol apsilankysite parke, pasišniukštinėti, kurios pramogos ar atrakcionai yra parko „topiniai“ ir nieko nelaukiant pėdinti prie jų.

Serengetyje mums labiausiai patiko: ekskursija po džiungles parko autobusu, Džiunglių safaris džipais (važiuojant turi įveikti aibę pavojų: krenta medžiai, į upę klimsta džipas, puola liūtai, pitonai, aligatoriai, tačiau tai sukelia visiems tik juoką), Aqua Safaris (nors į Serengečio parką vykstu net trečią kartą, šią atrakciją tik dabar užtikau. Labai panašu į safarį džipais, tik tiek, kad čia plauki motorine valtimi, ir tave puola vandens gyviai. Ir dar sutinki King Kongą, riaumojantį ir žaižaruojantį akimis! ) Neapsiėjome be medikų pagalbos ir Serengetyje. Šį kartą ten apsilankyti teko Aušrinei: jai įkando beždžionė. Jei tik būtų galėję, Paulius ir Aušrinė turbūt būtų likę apsigyventi su beždžionėmis. Tačiau ne visos jos tokios meilios kaip lemūrai: kitos tik ir taikosi ką nors pagriebti. Viena buvo nusitaikiusi į Aušrinės grandinėlę, ir kadangi ši jos nepaleido, gana stipriai krimstelėjo į ranką. Tiek stipriai, kad Aušrinė be kalbų nusiėmė grandinėlę, ir savo noru perleido ją beždžionei.

Šešta diena - Legolendas
Išvakarėse jau tradiciškai pliaupė lietus. Bet nepaisant to, visiems pareiškiau, kad nepriklausomai nuo nieko, aš rytoj deduosi suknelę. Nes pagal mano planą, būtent rytojus turėjo būti gražiausia mūsų kelionės diena. Visi juokėsi, bet rytojaus dieną aš iš tikrųjų užsidėjau suknelę. Ant „šleikučių“. Tiesa, labai trumpam. Gražina, aišku, turbūt galvoja, kad aš patikėjau ja, kai ji informavo mane, kad ką tik pasitikslino naująsias prognozes, kurios terodo 16C ir lietų, bet iš tiesų priežastis buvo ne ta: aš tiesiog pagalvojau, kad būdama apsirėdžiusi suknele neturiu kur įsidėti mobilaus. Taigi, persirengiau, bet į kita vasariška apranga, nes vis tiek likau ištikima savo įsitikinimui, kad bus šilta. Ir buvo. Iš tiesų, tai buvo pati gražiausia mūsų kelionės diena. Ir būtent tą dieną mes vykome į Legolendą – parką, kuris ir buvo mūsų kelionės tikslas.

Na, kalbant apie Legolendą man dažniausiai pritrūksta žodžių. Man tai yra parkų parkas. Tiesiog sunku suvokti, kad kažkas galėjo sukurti tokį tobulą pasaulį.

Kadangi šį parką perėjome skersai išilgai, galiu šiek tiek papasakoti ir apie man labiausiai įstrigusius atrakcionus.

Turbūt populiariausias Legolendo atrakcionas yra Drakono pilis, kuris jungia viską: šiek tiek grožio (važiuodamas traukinuku tiesiog gali stebėtis visokiausiomis pristatytomis grožybėmis), bei šiek tiek adrenalino.

Vis tik, turbūt mano mėgstamiausias Legolende - Piratų laivai. Adrenalino čia nebus jau visai, bet jau peno akiai ir fantazijai - sočiai :). Plauki valtele, o aplink tave plaukioja lego rykliai, krokodilai, kalbina lego papūgos. Vėliau įplauki į olą, kur esi nustebinamas dar labiau.

Kadangi su oru pasisekė, galėjome drąsiai bandyti visus vandens atrakcionus – jokie kriokliai, purslai ir net vandens patrankos nebuvo baisios. O, čia verta stabtelt ir papasakot su tuo susijusią istoriją. Žodžiu, yra toks atrakcionas Legolende, kur galima sėstis į vieną iš aštuonių piratų laivų, stotis prie vandens patrankos ir leistis į kovą su kitais laivais. Arba spoksančiais į atrakcioną žiūrovais. Būtent prie šio atrakciono mes su Gražina sutarėme susitikti, ir susitikusios aptarėme įvykius: ką jau matėme, ką verta pamatyti ir t.t. Gražina dar nebuvo plaukusi ta man patikusia valtele į olą, tad greitai susiorganizavome, palikome Juliuką (vien dėl to, kad su juo dar negreitai bėgasi) prižiūrėti vyrams, o pačios nuskuodėme. Grįžome mes iš po atrakciono, žiūriu, ir negaliu patikėti savo akimis: Julius užsibarikadavęs po stalu (ten gerai įsižiūrėję į nuotrauką, pamatysit), o vyrų nė kvapo.

Dar kartą apsižvalgau, ir pamatau, kad, pasirodo, vyrai visai šalia. Tik užsiėmę. Nes, matote, įnirtinga kova vyksta, ir nėr kada vaikais rūpintis.

Dar prie „topinių“ Legolendo pramogų yra priskiriama indėnų šalis – čia gali pabandyti „išplauti“ auksą bei nusikalti vėliau iš to aukso medalioną. Tiesa, tai yra jau mokama atrakcija, tačiau mes išbandėme, nes pagalvojome, kad tas medalionas bus labai geras prisiminimas.

Turiu dar vieną istoriją, į temą apie atrakcionus. Žodžiu, kiekvienos dienos rytą, jau pakeliui į tos dienos tikslą, aš vaikams mašinoje perskaitydavau su ta diena susijusią informaciją: ką mes ruošiamės šiandien nuveikti, pamatyti, kokie mūsų planai ir t.t. – na, visai kaip kad gidai autobuse. Dar iki kelionės aš buvau išsišniukštinėjusi, kokie gi atrakcionai labiausiai įstrigo kitiems, tad šią informaciją ir pateikiau pakeliui į Legolendą. Tame mano surinktame sąraše atrakcionų nebuvo daug, bet kaip pats pats pats superiškiausias, kuris yra „ a must try“ buvo pristatomas atrakcionas, kodiniu pavadinimu „Robotukas“. „Ar prisiminsite?“ – dar paklausiau. „Ką? O taip, mam, tikrai prisiminsim!”.
Na, o štai istorijos tęsinys. Jau visai į dienos pabaigą susitinku Paulių ir Aušrinę, kurie jau nuobodžiaudami slampinėja po parką – atseit, jau visus atrakcionus išbandę, nieko ekstremalaus čia nėra – nebeįdomu. “O kaip patiko “Robotukas”? – klausiu. Jie žiūri į mane kaip du avinukai į naujus vartus: “Koks robotukas? Nematėme jokio robotuko”. Nu negaliu, tokiomis situacijomis taip ir noris gerokai už pečių papurtyt :). Suradau aš jiems tą robotuką – tikras jo vardas “Power Builder”. Ir čia vaikai tiesiog atsigavo… Pasirodo, tas robotukas – tikras “ekstrymas”: pirmiausia gauni kortelę, ir pats susiprogramuoji schemą, pagal kurią nori, kad robotukas tave mėtytų. Tuomet sėdi į roboto rankas, ir, pagal tavo schemą, jis ima tave sukti aukštyn-žemyn-aukštyn kojom ir taip toliau. Žodžiu, maniškiai vaikai atsigavo išvydę tą robotuką, ir jau su nekantrumu laukė kitos dienos, kad vėl galėtų su juo pasimatyti.

Jeigu vyresniesiems vaikams rūpėjo tik ekstremalūs atrakcionai, Justui Legolende rūpėjo (bendrąja prasme žiūrint) tik pažaisti lego kaladėlėmis.
Kuomet pasakodavau Justui apie mūsų kelionę, sakydavau, kad važiuosime į šalį, kurioje pilna lego detalių. Visą kelionę Justas svajojo, kaip jis dėlios jas. Per daug nekreipiau į tai dėmesio, manydama, kad, pamatęs galybę atrakcionų, Justas pamirš detales ir tiesiog norės suptis, bet eilinį kartą įsitikinau, kad vaikai visada turi kuo mane nustebinti. Taip, Justui labai patiko važinėtis mašinėlėmis, traukinukais, skristi lego lėktuvais… Bet už vis labiausiai jis norėjo tiesiog žaisti su lego: mini mieste jis baisiausiai pyko, kuomet pasakėme, kad ši vieta

skirta tik pasigrožėti, o prie apžvalgos rato galiausiai jo kantrybė trūko: sustojo prie lego dėžės (yra ten tokios sudėtos, kad vaikai pernelyg nenuobodžiautų laukdami eilėje prie atrakcionų) ir nusprendė, kad nebeis iš ten. Iš pradžių su Nerijum kraipėm galvas: “Absurdas!!! Tiek visko yra, ką pamatyti ir išbandyti, o tiesiog stovim ir dėliojam detalių bokštus, ką puikiausiai galime daryti ir namie!!!”, bet paskui nusprendėm, kad čia ne mūsų reikalas spręsti: į šią kelionę leidomės dėl vaikų (na, ir dėl manęs šiek tiek, bet labiau dėl vaikų), tad tebūnie kaip jie, o ne mes norim. Galų gale, būtų buvę daug didesnis absurdas, jei vaikas grįžtų iš Lego šalies nusivylęs ir nesupratęs, kodėl buvo apgautas. Tad atsipalaidavome, ir tiesiog nužingsniavome į Lego Duplo zoną, kuri ir skirta būtent kaladėlių mylėtojams.Dar man patiko Temple – pilis, į kurią einama tik su lazeriniu šautuvu. Irgi visai smagu ir gražu ten buvo, tik adrenalino ten neverta tikėtis.

Aš nebandžiau, bet visai įdomi atrakcija pasirodė gaisro gesinimas: reikia šokti į gaisrinę mašiną, važiuoti iki degančio pastato, užgesinti ugnį ir grįžti atgal. Ir kažkoks lyg tai atpildas laukia tų, kurie pirmieji pasiekia finišą.Apie kainas. Legolende iš tikrųjų viskas yra brangu. Mes pavyzdžiui, praktiškai nieko ten nepirkome: iš ryto susikrovėme kuprinę savo pasiruoštų užkandžių (tiesa, šioje vietoje Gražina galėtų gan smagią istoriją papasakoti, bet aš jai to nepriminsiu :) ), ir taip leidome dieną. Pirkome tik tradicinį (na, turbūt visų parkų tradicinį) gėrimą, tuos medalionus indėnų šaly ir ledų Justui. Va tokių milžiniškų:

Bet jeigu galvojat, kad Justas labai mielai su mumis jais dalinosi, tai klystat. Iš pradžių davė paragauti man, paskui – Nerijui. Vėliau Nerijus paprašė dar, į ką Justas labai rimtai atsakė: “Tu jau ką tik paragavai”.

Septinta diena – vėl Legolendas ir... namo
Kadangi mūsų keltas turėjo išplaukti tik aštuntą valandą vakare, nusprendėm, kad iš ryto dar kuo puikiausiai vėl galim prisistatyti į Legolendą (juk turim kortelę :) ). Visiškai nesigailėjom - ką ten nesigailėjom – atsidžiaugt negalėjom! - savo sprendimu grįžti į Lietuvą keltu. Po tokios įtemptos savaitės, vaikų zyzimo mašinoje ir emocijų bei įspūdžių gausos, kelionė keltu buvo visiškas relaksas ir atsipalaidavimas. Tiesio informacijais: keltai Kiel‘is-Klaipėda yra du: Maxima ir Optima (kai pirmą kartą pasakiau tuos pavadinimus Nerijui, tai jis pagalvojo, kad šaipausi iš jo). Maxima – visa kuo prabangesnis. Na, teisybę pasakius, labai daug „kuo“ gal ir negalėčiau pavardinti, bet man buvo svarbiausia tai, kad šiame kelte, skirtingai nuo Optimos, yra atskiras žaidimų kambarys vaikams: su čiuožykla, kamuoliukų baseinu, įvairiomis dėlionėmis ir panašiai. Mes praktiškai šiame kambaryje ir gyvenome: vaikai žaidė, o aš skaičiau knygą. Sulyg šiomis 21 valanda kelte, mūsų kelionė baigėsi. Kadangi grįžome penktadienio vakare, dar sustojome Kurtuvėnuose, praleisti savaitgalį ir pailsėti po kelionės :)

Keletas faktų:
- Kelionės metu nuvažiavome 2600 km
- Pabuvojome trejose šalyse (Lenkijoje, Vokietijoje ir Danijoje)
- Aplankėme keturis pramogų parkus (SeaLife, Serengeti Park, Heide Park ir Legoland)

Jeigu reiktų iš naujo planuoti, galbūt:
- Svarstyčiau galimybę keltu plaukti ir pirmyn, ir atgal (gal daugiau laiko skirčiau kelto nuolaidos medžioklei);
- Nežinau, ar vėl vykčiau į Sea Life Hannover – galbūt pasitenkinčiau Legolend‘e esančiu Atlantis;
- Pasistengčiau kaip nors į maršrutą įterpti Brėmeną.

Gerų ir Jums atostogų ir kelionių! Jeigu kas ruošiatės į Legolendą, viliuosi, kad nors kiek pagelbėjau :)