Ruošiame arbatų atsargas žiemai

Mano rankos net iš tolo kvepia arbatų žolėm. Kartais užuodžiu netyčia kilstelėjusi rankas prie nosies, o kartais ir sąmoningai pauostau. Nes labai jau tas kvapas malonus...

Ši vasara man yra išskirtinų išskirtiniausia. Na, tikrai neprisimenu, kad būčiau taip atsidavusi atostogavusi ir taip atsidavusi į visokias keisčiausias veiklas puolusi. Daržų ravėti. Kambarių tvarkyti (net ne savų, kas įdomiausia!!!). Vaistažolių rinkti. Arbatžoles džiovinti. Garbės žodis, atrodo, tarsi gyvenčiau paskutines dienas, tad norėčiau išsunkti jas iki negalėjimo.

Na, tiesą pasakius, ir jaučiuosi panašiai...

Gerai, pasakysiu. Žodžiu, nuo šios savaitės Mama-Paprasta (t.y. aš) baigia savo tinginiavimo dienas ir po keturių metų pertraukos braukia į darbą. Ufff... negaliu, tuoj apsiverksiu, ir kodėl tos dienos turėjo baigtis???! :)

Gerai, užteks žliumbenti: apie tai, kaip man sekasi adaptuotis naujame ritme (tik nesijuokit: atsibudau pirmą darbo dieną 4val ryto ir daugiau nebeužmigau – taip bijojau pramiegoti :) ), kaip iš naujo turiu mokytis avėti aukštakulnius ir kaip vėl kiekvieną dieną turiu sukti galvą, kuo gi čia apsirengus, parašysiu kada kitą kartą (gal). O šiandien norėjau pasigirti šių metų arbatų ir vaistažolių derliumi.

Kai Nerijus išvydo mane grįžtančią iš Kurtuvėnų su dėžėm dėželėm, pilnom visokiausių žolių, galvojau, kad iš namų su visom tom žolėm išvys (pas mus situacija vis dar nepasikeitusi – vis dar kuičiamės susispaudę žiauriai ribotame plote), bet buvau stipri ir įrodžiau, kad absoliučiai viskas man (MUMS!!!) yra reikalinga. Taigi, žiemai prisiruošėm:
Čiobrelių - kai jau užtikau, kad jie žydi, nepatingėdavau kas rytą nuvažiuoti prisirinkti. Ne po daug, tiesa, nes greit kantrybė išsekdavo, bet tiek žiemos arbatoms (o gi visada susirgus daktarai liepia gerti čiobrelių arbatą – bent jau mūsiškė daktarė), tiek įvairiems receptams (paskutiniu metu vis kažkaip užtaikau ant receptų, kur prašo įdėti čiobrelių) tikrai turėtų užtekti.

Vingiorykštės – šie metai bus pirmieji metai, kai bandysime gydytis šia vaistažole. Turiu pusseserę, kuri nepripažįsta jokių kitų vaistų, ir visas ligas išsigydo tik gerdama vingiorykštės arbatą ((na, aišku, bendrąją prasme žiūrint – jeigu kvepėtų plaučių uždegimu, tikrai abejoju, kad ji ir toliau pliumpintų tik šią arbatą ir ignoruotų gydytojų kalbas, kad jau laikas gerti antibiotikus). Būtent jos liaupsių šiam augalui prisiklausiusi, ir aš šiemet ėmiausi ieškoti aplink Kurtuvėnus pelkynų, kad galėčiau jų atsargų ir sau prikaupti. Ir ką jūs manot? Pasižiūrėjus internete, kaip maždaug jos atrodo, nuvažiavau į pievą ir... prisirinkau kraujažolių. Tai dar gerai, kad turėjau proto prieš džiovindama nuvežti tas savo „vingiorykštes“ pas tetą, kuri ir išaiškino, kad tai, ką laikau rankose, yra visiškai ne tai, apie ką ji man pasakojo. Ir kad nereiktų daug laiko gaišti kalboms, tuoj pat ir nusitempė mane į vietinį Šiaulių parkelį, kad su jos priežiūra prisirinkčiau tikrai tai, ko reikia.

Dar prisirinkau ramunėlių. Arba, sąžiningiau pasakius, Ineta prisirinko ir paliko Kurtuvėnuose džiūti, o aš šiek tiek iš tos jos krūvelės nukniaukiau. Na, bet nelabai turėjau pasirinkimo – ji jau visas jas buvo nurinkusi!

Liepžiedžių irgi žiemą nestokosim. Tai turbūt vienintelė vaistažolė, kurią pažįstu, ir žinau, kada reikia rinkti (kaip čia nežinosi – nesunku gi pamiršti, kad liepžiedžius reikia liepos mėnesį rinkt) . Kiek prisimenu, ir vaikystėj visada tik aš su tėčiu važiuodavom jų rinkti – kažkaip buvo nusistovėjusi taisyklė, kad čia jau mūsų darbas. Dabar, savo šeimoj, liepžiedžių tikrai nedaug vartojame (kažkaip neprigiję jie pas mus), bet nepriruošti jų žiemai tiesiog negalėčiau.

Žiemą susirgę dar galėsime gydytis ir aviečių stiebų ir lapų arbatom . Irgi tai bus pirmas mūsų eksperimentas su jom. O buvo taip. Sugalvojau, kad šiemet reikia būtinai prisirinkti aviečių ir išsivirti uogienių (Nerijus turbūt kvatotųsi už pilvo susiėmęs, nes jam atrodo, kad ir apie vieną, ir apie kitą geriausiu atveju galiu tik šnekėti). Net tris dienas iš eilės su tėčiu organizavomės išvyką į mišką, ir vis nesėkmingai: visą dieną būdavo puikiausias oras, bet vos tik tėtis grįždavo iš darbo, prapliūpdavo lietus. Ir ne koks nors paprastas pakrapnojimas, o tiesiog siaubingiausios liūtys. Tačiau šeštadienį vis tik ištrūkome. Tiesa, tėtis jau bandė atsikalbinėti, sako: „Dar truputį palaukiam...“. Klausiu: „O ko?“. „Nieko... Šiaip... Gal, sakau, lietus pradės lyti ir niekur vėl važiuot nebereikės“ :). Bet lietus neprapliūpo, ir mes išvažiavome. O išvažiavę, nesupratome, iš kur tie žmonės su aviečių krepšeliais traukia – kiek bevažinėjomės po mišką, nei vienos avietės nematėm. O kad išvyka nebūtų taip jau visai veltui, tai nors aviečių stiebų ir lapų prisirinkom. Nes buvom viena ausim girdėję, kad labai sveika.

Nors ką aš ten meluoju! Iš miško grįžome ne tik su aviečių lapais ir stiebais, bet ir… šilauogėmis, medumi ir net dviem cukinijom. Tikrai :). O buvo taip. Važinėjom, važinėjom po mišką ieškodami avietynų, ir galop man atsibodo ir sakau tėčiau: “Tu gi pažįsti eigulį – važiuojam pas jį, paklausi, kur tie avietynai yra!”. Taip ir padarėm. Nuėjo tėtis į eigulio namus, aš likau laukti mašinoj. Grįžta tėtis už kelių minučių atgal, ir sako: „Einam, eigulys kviečia arbatai“. Arbatai?!!! Ar galit įsivaizduot, kaip smagu sulaukti pakvietimo arbatai, kai esi apsirėdžiusi neaiškios kilmės ir jau neatmenamų metų senumo trenigais, avi numeriu tau per didelius botus, o visiškai nepagražintą veidą slepi po džemperio kapišonu??!!! (PS. Veidą slepiu ne todėl, kad nepasidažiusi, o todėl, kad erkių bijau :) ). Na, bet nesakysi juk, kad “Neisiu, nes šiandien negražiai atrodau”. Tad nuėjom arbatos, o grįžom jau su tiek eigulio pridovanotų gėrybių, kad vos į rankas tilpo.

Nu va, kaip nuklydau nuo pasakojimo.

Grįžtant prie arbatų temos, dar pasakysiu, kad žiemą gersime ne tik vaistines, bet ir šiaip, savų užsiaugintas arbatas: melisų ir raudonėlių prisidžiovinau tiek, kad turbūt gerus metus laiko galėčiau jokių arbatų nepirkti. T.y. galėčiau nepirkti, jei neturėčiau kitokių planų joms (apie tai kada nors kitą kartą)

Tai vat, kaip rimtai mes šią žiemą nusiteikę sutikti. Kaip aš juokais sakau: "Ot bus juoko, jei nesusirgsime... " :).

O Jūs kokias vaistažoles renkate? Ir ar renkate?