Kalėdos 2009

O jos atėjo ir praėjo. Šventės, turiu galvoje. Ir Kalėdos, ir Nauji Metai. Ir būtų tiesiog visiškai negražu, jei tokiam rimtam reikalui nepaskirčiau nei vieno įrašo.
Iš tikrųjų, tai planavau rašyti visai apie ką kitką. Bet žinau, kad jeigu stengsiuos judėti chronologine įvykių tvarka, tai apie Kalėdas gal tik per Valentino dieną parašysiu. Irgi nei šis, nei tas.

Taigi, Kalėdos. Didžiausia, mylimiausia, laukiamiausia šventė. Rašau va dabar ir susimąsčiau: sugebėjau aš šiemet pajusti Kalėdų dvasią, ar ne? Gal. O gal ir ne. Tikrai, dar nežinau. Aišku, nuo savęs dariau viską, kad Kalėdų laikotarpis būtų kuo tikresnis ir kuo kalėdiškesnis.

Visų pirma, ištraukiau savo didžiąją dėžę kalėdinių atributų. Vėluodama, kaip visada. Tada su Pauliumi ir Justuku puošėme namus. Žiūrint objektyviai, nelabai mums pavyko, bet tikrai stengėmės. Ir kur čia pavyks, kai namuose visada tvyro tokia maža anarchija ir bardakėlis. Ir dar, aišku, reikia turėti omeny faktą, kad dekoruoti galima tik tas aukščiausias – mažiesiems nepasiekiamas – vietas, tad namų išpuošimas tampa labai labai komplikuotas. Ir aš jau visai nekalbu apie tai, kad dėl kiekvieno besmegenio, kurį noriu patupdyti į ala „vartojamą" vietą, turiu susiderėti su Nerijum, kuriam visos tokios smulkmenos yra netinkamos, nepraktiškos, trukdo ir t.t. Oi, kiek energijos šiuo klausimu prarandama... Pagal jį, visi daiktai turi būti praktiški ir naudojami. Na, pagal mane, iš tiesų, irgi. Tik vat tas „naudojimo“ suvokimas pas mus skiriasi. Mano supratimu, jeigu daiktą ištrauki nors kartą per metus, reiškiasi, jis yra naudojamas. Jo supratimu - tokio daikto vieta šiukšlių dėžėje.

Tačiau kaip jau sugebėjom, namus papuošėm. Kaip ir eglutę. Su daaaug žaislų. Net nustebau, kad šiemet nesulaukiau jokių bambėjimų, jog ant eglutės žaislų per daug. Vėlgi, man gražu, o Nerijui „per žaislus eglutės nesimato“.

Anksčiau turėjau tokią tradiciją, kurią nuo šių metų vėl noriu atgaivinti. Kuomet dar laukiausi Pauliaus, buvau sugalvojus, kad per Kalėdas kiekvienam vaikui dovanosiu po kalėdinį eglutės žaisliuką, kuris simbolizuotų jo praėjusius metus (arba linkėtų ko nors ateinančiais). Tos tradicijos laikiausi gal tik kokius tris metus – ji nutrūko dėl labai paprastų priežasčių. Visų pirma, Lietuvoje prieš dešimt metų buvo labai sunku rasti nors kiek originalesnį eglutės žaisliuką (parduotuvėse mirgėjo vien burbulai. Na, gal dar kokį kankorėžį ar žvaigždutę galėjai rasti). O visų antra, jau po kelių metų aš suvokiau, jog negalėsiu prisiminti nei visų dovanotų žaisliukų, nei juo labiau metų, kuriais juos dovanojau. Pavyzdžiui, prisimenu, kad kai laukiausi Pauliaus pakabinau ant eglutės ta proga angeliuką, jo pirmų Kalėdų proga varpelį, dar kitais metais - saulutę. O vat toliau, viskas. Net neprisimenu, ar ką nors dovanojau. Ir net nesu labai jau tokia tikra dėl to, kuris angliukas, iš tų trijų esančių dėžėje, yra tas tikrasis. Tas pirmasis. Todėl šiemet jau esu gudri: padovanojau kiekvienam savo „bernui“ po žaisliuką, o apačioje su izoliacija priklijavau popierėlį su vaiko vardu bei metais.

O eglutę šiemet turėjom tikrą. Kaip ir anksčiau, jos atkeliavimu į namus rūpinosi Nerijus. Tik šiais metais kartu su savim pasiėmė ir Justą. Ir dar kartu važiuoti pasiūlė savo draugui, kuriam irgi eglės reikėjo. Ir padarė nedovanotiną klaidą: prie pat namų eglę į rankas įdavė draugui, o pats paėmė Justą. Ir kadangi į namus mums eglę atnešė būtent draugas, nuo šiol Justas vis rodo į eglę ir sako: „Dėdė“. Tipo, dėdė atnešė. Taip visi tėčio kreditai „dėdei“ ir nuplaukė.

Kiekvienais metais namuose pakabiname kalėdinių kepurėlių girliandą. Kuomet dar gyvenome dviese su Pauliuku, turėjome tokią tradiciją: vieną dieną siurprizą/palinkėjimą/užduotį į kepurėlę dedu aš, kitą – jis. Dabar, kai mūsų daugiau, šią tradiciją bandom koreguoti, tačiau bent jau šiais metais gavosi visiškas šnipštas. Iš pradžių aš įdėjau vaikams po palinkėjimą. Tada Paulius įdėjo savo kūrybos eilėraštį man. Tada... aš neįdėjau nieko, nes pamiršau. Kitą dieną kepurėlėje radau žiurkę, kuri ilgą laiką buvo stovėjusi virtuvėje ant lentynos (čia suvenyras dar nuo žiurkės metų), o vėliau paslapčia buvo pernešta į Pauliaus kambarį. Taigi, ji vėl grįžo. Kepurėlėje. Su kalėdiniu palinkėjimu. Tada aš pradėjau dėti tokius gražius kalėdinius saldainius. Justas jais labai džiaugėsi, o Paulius vieną dieną sako: „O ko tu vis dedi tuos saldainius, kuriuos aš ar taip, ar taip kiekvieną dieną valgau, pasiimdamas iš maišelio?“ Nuostabu. Iš TO maišelio, kurį aš buvau paslėpus. Na ir nuo tos dienos nei vienas nieko nebedėjom, tik pasibėdavodavom, kokie baisingi tinginiai šiais metais patapom.

Už tai šokoladiniai advento kalendoriai buvo naudojami absoliučiai pagal paskirtį. Vos tik Justas pabusdavo iš ryto, iš karto bėgdavo sėstis ant puoduko ir reikalaudavo, kad atneštumėm jam šokoladinių kvadratėlių dėžutę. Taip, taip – čia taip mes jį „papirkinėjam“, kad darytų ant puodo.

Labai patiko šiemet ruošti dovanas. Tie artimieji, kurie augina po gyvūnėlį, gavo maikutes su mylimo gyvūnėlio atvaizdu žvaigždėje (didelis ačiū pusseserei Justutei už sumaketavimą): Paulius su Skimerita, Aušrinė su Grikium, Ineta su Šinšia... O mano tėtis vėliau stebėjosi: „Ir kaip tas Senelis mokėjo rasti į mūsų gyvūnėlius panašias nuotraukas?“.

Paulius sakė, kad dabar tai bus jo mylimiausi marškinėliai.
Tokias vat dovanas paliko Kalėdų Senelis po eglute. O vat per Naujuosius Metus atėjo Senelis Šaltis. Tikras! Ir visiems vaikams, kurie šoko ir dainavo davė po dovanėlę. Justas iš pradžių šokti nenorėjo, ir tik įtariai žvairakiavo į Senelį, bet kai pamatė, kad kiekvienas, kuris pašoka, kažką gauna, iškart puolė strikinėti.
Na o šiaip... 2009-ieji buvo geri metai. Tikiuosi, kad ir kiti bus bent jau neprastesni. Ir Jums to linkiu!