Na, turbūt pats metas būtų padiskutuoti apie nėščiųjų fotosesijos ir gimdymo sąryšį:). Šeštadienį pasifotografavau, tik antradienį pasiėmiau nuotraukas iš Jurgos – ir še tau kad nori: jau trečiadienio ryte laikau mažylį ant rankų! Ir Jurga gali paliudyti: vos tik kuri nėščioji sudalyvauja fotosesijoje, neužilgo jau ir važiuoja į gimdymo namus. Hmm... reiktų pasidomėtų detaliau, ar čia tik jai taip sekasi, ar iš tikro toks ryšys egzistuoja :).
Taigi, mes jau namie. Negaliu sakyti, kad viskas einasi sklandžiai, nes taip tikrai nėra: vos grįžusį iš ligoninės, Justas brolį labai gražiai pasveikino, paleisdamas mašinytę jam į galvą. Stresą apturėjom visi: ir mažylis (kuris tik truputį paverkė, ir vėl saldžiai užmigo), ir mes su Nerijum, ir pats Justukas, kuris irgi labai išsigando, pamatęs, kad mažylis verkia. Jis juk tik norėjo duoti jam savo mašinytę... Ech, aišku, patys kalti. Dabar, vos tik pamatę, kad Justas eina į lovytės pusę, iš karto bėgame paskui jį: „Justuk, Justuk, kur eini? O, kokias gražias mašinytes turi, parodysi?“. Ir nepastebimai atimame, nes jau įsitikinau, kad pasitikėti savimi ir tuo, kad „spėsi sureaguoti“ yra per daug pavojinga: ir tąkart aš stovėjau šalia Justuko, pasiruošusi sustabdyti jo rankutę, tačiau... O kur dar jo begalinis noras parodyti, kur broliuko akytės, rankytės, nosytė ir t.t... Brolis miega, o Justukas tampo rankutes ir rodo mums... Oi, bus linksma, jau dabar matau, kai liksiu su dviem mažyliais:). Kaži, kaip tos mamos su pametinukais susitvarko... Reiks gal paskaitinėti kokiuose forumuose prie progos.
Dar įdomus faktas tas, kad naujagimį Justas leidžia laikyti tik man – neduok dieve, į rankas jį paima Nerijus: Justas tuomet rėkia, klykia, krenta ant žemės, ir visaip kaip demonstruoja, kad šito jis tikrai nepakels. Iš pradžių kažkaip labai sutrikau, visada įsivaizdavau, kad būtent manęs labiausiai pavydės, tačiau vėliau išmąsčiau, kad gal viskas čia labai logiška: kuomet laukiausi, aš Justo ant rankų stengiausi kuo mažiau kelti, o jeigu būdavome visi kartu, jį keldavo tik Nerijus. Tad Nerijaus rankos akivaizdžiai priklauso Justui, ir niekam daugiau! Taigi, pavydas (aišku, vienokiai ar kitokiai jo formai buvome nusiteikę) yra dar vienas klausimas, kurį reikės spręsti.
Ir dar... Kai grįžau namo, akivaizdžiai pasimatė, kaip mums trūksta vietos... Kažkoks košmaras! Reikės bandyti pergalvoti, kaip čia perstumdyti viską – gal vietos padaugės :)
O šiaip, mums viskas gerai. Tikiuosi, greitai įeisime į ritmą, ir mano baimės (kurių dabar esu pilna) pranyks.
PS. Buvo labai įdomi viena detalė per gimdymą: man jau artėja paskutinioji, o Nerijus vaikšto aplinkui ir sako: „Nu bet kaip nepatogu su tais maišeliais ant batų vaikščioti!”. Nu jei būčiau buvus pajėgi atsistoti ar bent pasiekti jį, tai tikrai būčiau primušusi. Bet dabar tik mečiau kreivą žvilgsnį ir tariau: “Taip, Neriau, tau tikrai šiandien labai sunki diena pasitaikė…”. Oi, tie vyrai...
Taigi, mes jau namie. Negaliu sakyti, kad viskas einasi sklandžiai, nes taip tikrai nėra: vos grįžusį iš ligoninės, Justas brolį labai gražiai pasveikino, paleisdamas mašinytę jam į galvą. Stresą apturėjom visi: ir mažylis (kuris tik truputį paverkė, ir vėl saldžiai užmigo), ir mes su Nerijum, ir pats Justukas, kuris irgi labai išsigando, pamatęs, kad mažylis verkia. Jis juk tik norėjo duoti jam savo mašinytę... Ech, aišku, patys kalti. Dabar, vos tik pamatę, kad Justas eina į lovytės pusę, iš karto bėgame paskui jį: „Justuk, Justuk, kur eini? O, kokias gražias mašinytes turi, parodysi?“. Ir nepastebimai atimame, nes jau įsitikinau, kad pasitikėti savimi ir tuo, kad „spėsi sureaguoti“ yra per daug pavojinga: ir tąkart aš stovėjau šalia Justuko, pasiruošusi sustabdyti jo rankutę, tačiau... O kur dar jo begalinis noras parodyti, kur broliuko akytės, rankytės, nosytė ir t.t... Brolis miega, o Justukas tampo rankutes ir rodo mums... Oi, bus linksma, jau dabar matau, kai liksiu su dviem mažyliais:). Kaži, kaip tos mamos su pametinukais susitvarko... Reiks gal paskaitinėti kokiuose forumuose prie progos.
Dar įdomus faktas tas, kad naujagimį Justas leidžia laikyti tik man – neduok dieve, į rankas jį paima Nerijus: Justas tuomet rėkia, klykia, krenta ant žemės, ir visaip kaip demonstruoja, kad šito jis tikrai nepakels. Iš pradžių kažkaip labai sutrikau, visada įsivaizdavau, kad būtent manęs labiausiai pavydės, tačiau vėliau išmąsčiau, kad gal viskas čia labai logiška: kuomet laukiausi, aš Justo ant rankų stengiausi kuo mažiau kelti, o jeigu būdavome visi kartu, jį keldavo tik Nerijus. Tad Nerijaus rankos akivaizdžiai priklauso Justui, ir niekam daugiau! Taigi, pavydas (aišku, vienokiai ar kitokiai jo formai buvome nusiteikę) yra dar vienas klausimas, kurį reikės spręsti.
Ir dar... Kai grįžau namo, akivaizdžiai pasimatė, kaip mums trūksta vietos... Kažkoks košmaras! Reikės bandyti pergalvoti, kaip čia perstumdyti viską – gal vietos padaugės :)
O šiaip, mums viskas gerai. Tikiuosi, greitai įeisime į ritmą, ir mano baimės (kurių dabar esu pilna) pranyks.
PS. Buvo labai įdomi viena detalė per gimdymą: man jau artėja paskutinioji, o Nerijus vaikšto aplinkui ir sako: „Nu bet kaip nepatogu su tais maišeliais ant batų vaikščioti!”. Nu jei būčiau buvus pajėgi atsistoti ar bent pasiekti jį, tai tikrai būčiau primušusi. Bet dabar tik mečiau kreivą žvilgsnį ir tariau: “Taip, Neriau, tau tikrai šiandien labai sunki diena pasitaikė…”. Oi, tie vyrai...
Sveikinimai! :)
AtsakytiPanaikintiLabai labai sveikinam!!!
AtsakytiPanaikintiBet is tiesu nesciuju fotosesijos ir gimdymo tiesioginio rysio savo pavyzdziu negaleciau patvirtinti, nes nuo mano fotosesijos iki gimdymo praejo net pusantro menesiuko :-)Kazkaip su pirmu nestumu buvo baisoka laukti iki paskutiniu dienu :-) Nors ka gali zinoti, visada buna is taisykliu isimciu :-)
To Žiupsnelis Druskos: Ačiū:)
AtsakytiPanaikintiTo Rasa: na čia gal iš tikrųjų galioja tokioms labiau delsiančioms...:). Aš po fotosesijos turėjau dar geras dvi savaites negimdyti, tačiau išėjo kiek kitaip:)
Nuoširdžiausi sveikinimai susilaukus sūnelio!Tu nereali moteris, vos kelios dienos po gimdymo (III-čio! 3 vaikai!!!!!), o ji jau blogą rašinėja, tiesiog žaviuosi. O šiaip tai labai džiaugiuosi tavo blogu, skaitinėju ir atrodo lyg arbatą gurkšnočiau kartu su tavimi, o tu tik plepi, plepi, pasakoji... Super!
AtsakytiPanaikintiOi, Gražinut, aš irgi kažkaip negalvojau, kad greit prie kompo prisėsiu:). Bet kažkaip vat vieną dieną grįžus iš ligoninės buvau tik su mažyliu namie, tad... net neturėjau, ką veikti:).
AtsakytiPanaikintiUž tai dabar jau linksma - jau šiandien net keltis turėjau 7.30, o aš taip nemėgstu:)