Burokėlių sriuba. Man pati skaniausia

Praėjo savaitė nuo to laiko, kai parsivežėm mažiausiąjį broliuką namo (kol mažylis neturi vardo, tenka jį vadinti būtent taip:)). Kuomet kalba eina apie naujagimį, man „savaitė“ skamba kaip labai labai ilgas laiko tarpas. Ir kaip gi mums sekėsi nugyventi šią savaitę?

Pradėti pasakoti turbūt būtų galima nuo pirmos dienos ryto, kuomet aš per miegus išgirdau, kad verkia vaikas. Pramerkiu akis – mano vaikas ramiausiai miega lovytėje. Vėl jau ruošiausi snausti, tačiau vaikiškas rėkimas nesiliovė. Tada galų gale smegenys pradėjo suvokti, kad verkia ne tas vaikas, kuris miega šalia manęs, o tas, kuris miega šalia tėčio. Suvokusi pagaliau, kad Nerijus jau seniai darbe, nubildėjau į miegamąjį, ir pasivadinau Justą iš lovytės miegoti šalia. Vos tik Justukas užmigo, ir aš jau vėl ruošiausi snausti, pradėjo verkti tas vaikas, kuris iki tol ramiai miegojo, tad aš vėl lapatai lapatai parskuodžiau į saloną. Nusprendusi, kad užmigti jau nepavyks, ramiai ėjau gerti kavos.
Taigi, taip prasidėjo mano kasdienybė, kurioje jau ne vienas mažas vaikas, o du.

Tačiau iš esmės, viskas mums einasi kur kas geriau, nei tikėjausi. Aišku, rytai man būna totalus blogis, nes paprastai tuo metu per trumpą laiko tarpą reikia surikiuoti visą dieną ir atlikti krūvą mažyčių darbų, kurių kiekvienas atskirai yra smulkmena, bet visumoj – išsiurbia visą energiją: nuprausti/aprengti abu vaikus, visiems padaryti valgyti, tuomet vaikus pamaitinti, pagal orą nuspręsti, kur einame pasivaikščioti, sukrauti žaislus... ir taip toliau ir panašiai. Gerumas prasideda, kai jau viskas būna sustyguota, o mes visi – lauke.

Turbūt didžiausias savaitės iššūkis buvo mūsų nusiteikimas važiuoti prie Žaliųjų ežerų. Aš mašinos neturėjau (buvo pristatyta į servisą), tad visi važiavome viena – Inetos – mašina. Susikomplektavom taip: Ineta ir Pauliukas priekyje, gale prie vieno lango Laima su Justuku ant kelių, tuomet kaip karalienė kėdutėje Paulytė, ir aš su lopšiu ant kelių. Skamba baisiai, tiesa? Bet mes pripratę važiuoti kaip koks čigonų taboras, o be to, diena buvo tokia graži, kad tikrai nesinorėjo praleisti jos namie.

Mums bepoilsiaujant prie ežero, man paskambino budinčioji poliklinikos sesutė. Maniškė sesutė atostogauja, o budinčiai turbūt labai jau tingėjosi pas mane kulniuoti, tad vietoj to skambino, kad pasiteirauti, ar tikrai jos vizitas pas mane būtinas. Atsakiau jai kuo šilčiausiai, kad gali ramiai palikti mane ramybėje – aš vis tiek išvažiavusi prie ežero, bet jeigu būčiau žinojusi, kaip ji išsigąs, tai būčiau geriau patylėjusi. Nes kitą dieną ji vėl išsigandusi skambino, ir klausinėjo, ar tikrai mums viskas gerai ir ar tikrai nereikia jai užeiti. „Aha, - pagalvojau, - bijo, kad su tokia mamyte tik bėdos turės!” :). Bet vis tiek pavyko ją įtikinti, kad tikrai išgyvensime iki pirmadienio.

Ir mums ištiesų nieko nenutiko. Nei prie Žaliųjų Ežerų, nei Sereikiškių parke, kur vėl visos trys buvom išsiruošusios su visais savo vaikais: aš su mažiausiuoju, Laima su Justuku ir Ineta su Paulyte. Ir dar Pauliukas su savo riedlente.

Tačiau šiame įraše norėjau pakalbėti ne apie tai, kaip mes šauniai laiką leidžiame gamtoje. Ypatingai šią savaitę didžiavausi tuo, kad net pačią pirmą dieną likusi namie sugebėjau ne tik pasirūpinti trim vaikais (aišku, neapsiėjau be pagalbos – Laimutė kiekvieną rytą atvažiuoja pas mus), bet ir pagaminau vakarienę šeimąi. Net iš dviejų patiekalų! Viriau burokėlių sriubą ir iškepiau kotletų. Aišku, turint omeny, kad likusias tris dienas negaminau absoliučiai NIEKO (išskyrus valgį Justukui), vidutiniškas savaitės rezultatas gavosi tikrai neįspūdingas, bet tą pačią pirmą dieną aš tiesiog buvau pakilime ir negalėjau atsidžiaugti savimi.

Gyvenime aš labiausiai mėgstu tik dvi sriubas: burokėlių ir kopūstų. Valgau ir kitas, bet ne taip smagiai. Na, nebent tai būtų vasara, ir nebent tai būtų šaltibarščiai. Taigi, šį kartą įraše apie tai, kaip aš verdu pačią skaniausią burokėlių sriubą. Skaniausią, aišku, man, bet kitiems irgi patinka.

Burokėlių sriuba
Reikės (tikslių proporcijų nerašau, nes čia kiekvienas gali dėti kiek ko nori):
- Burokų
- Morkų
- Bulvių

- Kiaulienos išpjovos arba faršo
- Vegetos (taip taip, kartais aš vartoju šitą blogįJ)
- Druskos, pipirų,
- 2 sultinio kubelių
- Aliejaus

Visa eiga labai paprasta:
Burokine tarka sutarkuojam burokus, ir pastatome virti. Kol burokai verda, burokine tarka susitarkuojame morkas. Virtų morkų aš nemėgstu, todėl jas pakepinu keptuvėje su šiek tiek aliejaus, bei pagardinu Vegetos (ar kokiais kitais) prieskoniais. Supjaustome kubeliais bulves.
Dažniausiai aš į burokėlių sriubą dedu kiaulienos išpjovos gabaliukus (supjaustau išpjovą mažais gabaliukais ir pakepinu ant aliejaus su prieskoniais). Šį kartą turėjau faršo, tad tiesiog pridariau daug faršo skrituliukų, prieš tai pagardinus faršą druska ir pipirais.
Burokams pavirus (na, aš leidžiu jiems kiek ilgokai paburbuliuoti), dedu faršo skrituliukus, ir verdu toliau. Apvirus mėsai, sudedu bulves bei įmetu 2 sultinio kubelius. Kai bulvės būna jau beveik išvirusios, sudedu kepintas morkas. Ir viskas!
Nežinau, ar čia viskas padaryta pagal taisykles, tačiau sriuba man gaunasi labai labai skani. Šaukštas grietinės į lėkštę reikalo taip pat nepagadina.