Mūsų sūnus jau turi vardą!

Pagaliau galiu oficialiai informuoti – mes jau turime vardą! Nuo šiol šeimoje augs: Paulius, Justas ir Julius. Jums irgi pasirodė, kad visi trys vardai rimuojasi? Mums irgi taip atrodo, nors specialiai to nesiekėme...

O kad jau pradėjau, tai dabar gera proga pafilosofuoti apie vardus. Aš visada teigiau, kad tėvai, rinkdami vaikams vardus, žiūri, kad jie derėtų tarpusavyje. Aišku, jeigu vaikų šeimoje yra daugiau, juos visus suderinti tarpusavyje yra gana sudėtinga, tačiau iš esmės derinimas (tegul ir nesąmoningai) tikrai vyksta. Pavyzdžiui, mano draugės Jūratės sesuo yra vardu Sigutė. Mano ir man artimiausios amžiumi sesės vardai yra Inga ir Ineta (vėliau, gimus berniukui, tėvams, turbūt, nepasisekė rasti tokio gražaus vardo iš „I“ raidės, todėl ši graži tradicija šeimoje nutrūko, ir jau net su vėliau gimusiomis sesėmis nebuvo pasivarginta tokių vardų ieškoti :)). Mano kolega Giedrius labai bandė užginčyti šią mano jokiais tyrimais neparemtą teoriją, teigdamas, kad jo ir sesės vardai visiškai skirtingi, todėl visi apturėjom daug gražaus juoko, kai paklausus jo sesės vardo jis atsakė: „Aušra“...
Taigi, vienas būdas išrinkti vardą vaikui: pirmam vaikui duoti savo patį patį gražiausią vardą, o visiems likusiems: derinti, derinti, derinti :).

Jeigu vis dėlto derinti nenorite, yra ir dar vienas gan smagus vardo parinkimo būdas: suteikti vaikui vardą, kuris turi istoriją. Tokiu atveju, netgi jeigu vaikas vėliau priekaištaus dėl vardo (na, atseit, kad jis jam nepatinka, kodėl tokį negražų man uždėjote ir t.t.), jūs visada turėsite argumentų, kodėl davėte būtent tokį, o ne kitokį vardą. Gal, pavyzdžiui, jūs šį vardą susapnavote? Taip mano sesuo Laima gavo savąjį. Arba gal, kai kūdikis gimė, už lango siautė didelė audra? Taip mano viena draugė tapo Audra. Arba gal lankytojai, vos pažvelgę į jūsų angeliuką iš karto pasakė: „O, kokia graži mergytė – tebūnie ji Gražinutė!”. Čia kitai mano draugei tokia istorija nutiko. Kaip matote, istorijų gali būti įvairiausių. Ir net jei istorijos realiai nėra, juk labai lengva ją greitai sukurti...

O štai mano vaikų vardų istorija.

Kuomet laukiausi Pauliaus, nenorėjau žinoti, ko – berniuko ar mergaitės – laukiuosi (vis tiek vienas gydytojas pačioje pabaigoje pasakė, bet čia jau kita istorija), ir jokių vardo variantų nebuvom parinkę. Tačiau vos tik jis gimė, pasiūliau vardą, kuris man visada buvo labai gražus „Saulius“. Tuomet tėtis pasakė: „O gal Povilas?“. Ir štai taip paprastai, per kelias minutės, dar ant gimdymo stalo mes nusprendėm, kad vaikutis gaus mums šių gražiausių vardų junginį: „Paulius“. Įdomiausia, kad tą dieną Pauliai švenčia ir savo vardadienius, tačiau iki kol grįžom namo, aš to tikrai nežinojau – garbės žodis!

Justo vardo gavimo istorija turbūt gražiausia. Justukas turėjo gimti iš karto po Naujųjų Metų, o Kūčių naktį (t.y. stebuklų naktį) aš sugalvojau išbandyti burtus. Ant lapelių surašiau daug berniukų ir mergaičių vardų, ir lygiai dvyliktą valandą tiek aš, tiek Nerijus išsitraukėme po vieną variantą. Mano ištraukti buvo Justas ir Alicija, o Nerijaus – Saulius ir Elena. Tai mane tiesiog sukrėtė! Aišku, labai simboliška yra tai, kad Nerijus išsitraukė vardą, kurį norėjau duoti Pauliui, tačiau mane sukrėtė ne tai. Mano tėtis, kurį be galo myliu, yra vardu Justinas. Man visada kažkaip atrodė apmaudu, kad tėtis, užauginęs penkis vaikus, turi tik vieną giminės tęsėją – mano brolį. Todėl, kai išsitraukiau lapelį su Justo vardu, nusprendžiau, kad tai tikrai yra ženklas, jog šis vaikutis nori gauti vardą, panašų į senelio. Labai džiaugiuosi, kad Nerijui šis vardas irgi patiko, ir jis neprieštaravo.

Na ir pereiname prie trečiojo berniuko – Juliuko – vardo istorijos. Kadangi Justo vardą užsispyrėliškai išrinkau aš, jau nuo pat nėštumo pradžios visus informavau, kad šį kartą teisę išrinkti vardą perleisiu Nerijui (kaip kilniaširdiška, ar ne? :)). Dauguma draugų iš to tik juokėsi: „Kurgi ne – turbūt leisi pasirinkti vieną iš dviejų tavo pasiūlytų variantų...“. O, kiek netoli tiesos jie buvo... Ir visai ne todėl, kad būčiau pakeitusi savo poziciją, ne – tiesiog nei vienas iš Nerijaus pasiūlytų variantų man netiko! O buvo taip. Kuomet jau atvažiavom į gimdymo namus, gavau iš mamos žinutę, kad šiandien vardadienius švenčia Juliai ir dar kažkas (šiaip, aš nemėgėja visus informuoti, kad jau važiuoju gimdyti, bet šį kartą kitaip neišėjo, nes reikėjo labai greitai suorganizuoti pagalbą į namus, kad kas pabūtų su Justuku). Apie Juliaus vardą iki tol buvau net nepagalvojusi, tačiau jis man visai įstrigo. Tiesa, iš pradžių atmečiau jį vien dėlto, kad labai jau panašus į Justą. Vėliau sekė dvi savaitės intensyvaus vardo rinkimo, tačiau arba vienas, arba kitas šeimos narys vis „vetuodavo“, tad niekaip nepavyko sutarti. Galų gale man trūko kantrybė, perskaičiau vardų sąrašą ir atrinkau man penkis gražiausius. Tarp jų buvo Julijus. Daviau sąrašą pažiūrėti Nerijui, ir paprašiau jo sudaryti savo vardų sąrašą. Tačiau Nerijus tiesiog bakstelėjo pirštu į mano sąrašą ir pasakė: „Tebūnie tuomet Julius“. Taigi, sukę apsukę ratuką, mes vėl grįžom prie pačio pradinio varianto. O įdomiausias faktas yra tai, kad „Julius“ yra tarsi Justo ir Pauliaus vardų mišinys.

Na, va tiek tų pasamprotavimų/paplepėjimų vardų parinkimo tematika. Tiesa, yra dar viena taisyklė, kurią mums pasakė Šemetos nėščiųjų kursuose, kuriuos lankėme: renkant vardą kūdikiui paskutinis žodis yra Mamos. Todėl, kad būtent ji devynis mėnesius turėjo glaudžiausią kontaktą su kūdikiu, ir jos intuicija jo atžvilgiu yra stipriausia. Oi, kaip man patinka ši taisyklė :)