Nėščiosios fotosesija

Na, man iki finišo liko jau visai visai nedaug... Jau esu tikrai labai stora, vos besivelkanti ir ant visų pikta – na, kaip ten bebūtų, manau, kad pateisinama – aš tikrai jau labai pavargau būti nėščia... Tos, kurios laukiasi pirmą kartą, tokio mano pasakymo gal ir nesupras: juk kuomet laukiesi pirmą kartą, skrajoji kaip ant sparnų, seki kiekvieną judesiuką ir vis galvoji, kokia tu esi išskirtinė ir ypatinga, vien dėlto, kad tu esi – nėščia! Tačiau tikrai žinau, kad daug teisintis man netektų prieš tas, kurios laukiasi, tarkim, trečią kartą. Ir ypač prieš tas, kurioms teko laimė lauktis pametinukų.

Nors man dėl to ir labai liūdna, iš tiesų šį kartą į nėštumą žvelgiu jau kaip į neišvengiamą procesą, laiko tarpsnį, kurį tiesiog TURI pereiti, o ne kaip į kokį stebuklą. Vėlgi, tai labai suprantama: pirmas nėštumas buvo stebuklas pats savaime – juk visi pojūčiai buvo nauji. Antras nėštumas mane aplankė tik po 10 metų pertraukos, tad vėl jaučiausi tarsi būdama nėščia pirmą kartą: visi potyriai jau buvo užsimiršę, tai buvo labai smarkiai išlauktas nėštumas, aš tam jau buvau subrendusi, pasiruošusi ir t.t. Na o šį, trečiąjį kartą, pastojau dar tuomet, kai buvau tik tik sugrįžusi į savo buvusį svorį, taigi, nors visuomet svajojau apie mažą skirtumą tarp vaikų, iš naujo pereiti visą "pūtimosi" periodą tikrai nebuvo lengva.

Nu va kokią ilgą įžangą, atrodo, tokią visiškai ne į temą, padariau. Tačiau kadangi norėjau pašnekėti apie nėščiųjų fotosesijas, tokia įžanga buvo reikalinga. Tuoj paaiškinsiu. Kuomet pasirodo internete kokie straipsniai apie nėštumą ir būna pateikiamos nėščiųjų nuotraukos, tarp komentarų gali prisiskaityti įvairiausių nuomonių: vieniems tai yra be galo be krašto gražu, nes jie mato užgimstančią gyvybę ir moterį, kurioje sutelpa dvi sielos, kitiems – atvirkščiai – dideli išvirtę pilvai nesimbolizuoja jokio grožio ir juo labiau nesukelia jokių meninių jausmų. Taigi, galima būtų teigti, kad kiekvienas turi savo grožio supratimą šiuo klausimu, tačiau aš noriu pasakyti, kad net ir tas pats žmogus skirtingais laikotarpiais į nėštumo pakoreguotą kūną gali žvelgti skirtingai: vienu laikotarpiu tau tai gali atrodyti pats gražiausias periodas, kitu – tu tiesiog negali sulaukti, kada jau galėsi paimti mažylį ant rankų, kad galėtum vėl atrodyti „įprastai“.

Kai laukiausi Justo, jau nuo nėštumo pradžios žinojau, kad tikrai užsakinėsiu profesionalią fotosesiją, kad įamžinti šio stebuklingo laukimo akimirkas – nors ir stora, aš visa sau atrodžiau graži, paslaptinga ir t.t. Ir tikrai, būdama septintame mėnesyje kartu su Ineta, kuri irgi buvo beveik lygiai tiek pat nėščia, nuvykome fotografuotis. O šį kartą buvau nusprendusi, kad tikrai to nedarysiu – nusprendžiau, kad užteks fotografijų, padarytų su mano fotiku (juk ir aš „krūtą“ aparatą turiu:)). Bet nors taip ir nusprendžiau, širdies gilumoje vis tiek jutau didelę kaltę prieš naujai ateinantį vaikelį: negana to, kad aš negaliu 100% atsiduoti jo laukimui (ooo, su Justuku tas būtų tiesiog nerealu), negana to, kad jau ir taip jam viskas, pradedant rūbeliais, baigiant žaislais, teks „iš antrų rankų“, aš dar ir jo pirmai fotosesijai jėgų nerandu! Tačiau iš kitos pusės, na tikrai, man atrodė gana kvaila vėl eiti ir užsakinėti nėščiosios fotosesiją: juk tik metai tepraėjo, aš tikrai nelabai ką ir pasikeičiau, pilvas toks pat išsipūtęs... Išgirdusi tokius mano svarstymus, viena mano draugė taip pajuokavo: „Ką tu čia suki galvą: juk pakankamai foto prisidarei praeitą kartą, tad duok vieną vienam vaikui, kitą kitam – ką jie ten atskirs, kuris ten iš jų pilve guli...“.

Na bet juokai juokais, o šiandien jau galiu pasakyti, kad vis dėl to, fotosesiją aš gavau. Visiškai neplanuotai ir visiškai netikėtai. Ir tikrai tuo džiaugiuosi. Todėl, kad kai pradedu galvoti logiškai, nėštumo vargai anksčiau ar vėliau tikrai pasimirš, o nėštumo akimirkų, persigalvojus, kad vis dėl to nori fotkintis, atgal nebesugrąžinsi.

O išėjo man viskas taip: turiu aš gerą draugę Jurgitą, kuri užsiima profesionalia fotografija ir specializuojasi būtent vaikų bei nėščių moterų fotografavime (na, jai tas labiausiai prie širdies). Pati aš tikrai nebūčiau ryžusis prašyti, kad savo laisvalaikiu ji dar ir manim užsiimtų, tačiau vieną dieną Jurgita pati užsiminė, kad būtų visai fainiai pašokti į gamtą su fotiku. Aš aišku, labai apsidžiaugiau, tačiau kadangi yra vasara, Jurga daug važinėja, didelių iliuzijų kaip ir neturėjau. Todėl tikrai labai džiaugiuosi, kad taip netikėtai vieną šeštadienio rytą, jau penkios minutės iki gimdymo, išvažiavom pabraidyti į laukus.

Oi, kaip man patiko šis rytas... Viena, tiek Nerijų, tiek Justą palikau ryte dar miegančius ir išslinkau nieko jiems net nesakiusi, taigi išvengiau visokios rytinės rutinos, kuri man jau tikrai įgrisusi. Antra, jau šimtas metų kaip nebuvau dariusis makiažo, tad vėlgi, buvo labai smagu prisiminti šį jau ganėtinai užleistą reikalą. Aišku, jaučiausi gana keistai devintą ryte išžygiuodama iš namų visa išsimaliavojusi ir lygiai taip pat vėliau jaučiausi keistai grįždama namo, nes įtariau, kad Nerius garsiai juoksis pamatęs mane visą tokią išpaišytą, bet... nusprendžiau, kad kreivus žmonių žvilgsnius tikrai galiu „perkentėti“.

Fotosesijai pasirinkau juodą suknelę, kuri iš tikrųjų yra visai ne nėščiosios, bet kadangi aš į ją įtelpu, tai ir nešioju sėkmingai. Pamačius mane, Jurgitos pirmas klausimas buvo: “O tu tikrai nori fotografuotis apsirengusi juodai? Mano manymu, nėščiosioms labiau tinka šviesios spalvos...“. „Noriu, - tvirtai atsakiau. – Juoda spalva lieknina...“. Čia, aišku, draugė apturėjo smagaus juoko, tačiau nebebandė manęs perkalbėti, ir tik pasiteiravo, ar aš dar prisimenu, kad būtent toks ir yra mūsų tikslas: nufotografuoti mane didelį pilvą, o ne bandyti išgauti taliją. Ech, ką čia ir bekalbėti... Pilvas tai dar nieko, bet kas blogiausia, sulyg nėštumu kilogramai kraunasi tikrai ne vien tik ant jo...

Na, ne esmė. Žodžiu, mes išvažiavom ieškoti gražių gamtos kampelių aplink Vilnių. Pirmiausia Jurgita užrodė vieną vietelę, kuri tikrai labai mums tiko. Vienas jos plotelis buvo labai gražiai apaugęs žole, ir kažkodėl aptvertas. Iš pradžių į tas virveles mes nekreipėme dėmesio, bet kai jau įrėpliojau į tos pievelės vidų, labai greitai supratau aptvėrimo esmę, nes greit išgirdom šeimininką šaukiant: „Ponia, ponia, nelipkit ten – man paskui žolė neatauga...“. Tačiau kadangi jau vis tiek buvau įlipus, susitarėm su juo, kad daugiau nežengsiu nė žingsnio, bet kurį laiką dar taip pastovėsiu, kol mane nufotografuos. Vėliau mes išvažiavom braidžioti po rasą jau po kitas pievas (gerai, kad dar abi apsimovėme tam pritaikytus batus, nes pievos tą rytą tikrai buvo labai labai šlapios), ir visaip kaip stengėmės pagauti tinkamą momentą. T.y. aš turėdavau kaip nors pozuoti, raivytis ir t.t. (o tai tikrai nelengva su mano užsidėtais kokiais 22 kg), o Jurga vis blykščiojo fotiku.

Tad tokį va mes apturėjome rytą. O dabar dar be visa ko galiu džiaugtis ir nuotraukomis. Ar jos man gražios? Kaip jau svarsčiau įrašo pradžioje, kiekvienam tokios nuotraukos turbūt sukelia skirtingus jausmus. Aš žinau, kad jeigu būčiau tiesiog bandžiusi pati pasifotkinti, tegul ir su savo "krūtuoju" fotiku, man tikrai tai nebūtų taip gražu, kaip nuotraukos, kurias atlieka profesionalas. Kita vertus, manau, kad jos man bus dar gražesnės, kai jau būsiu šiek tiek atsigavusi po nėštumo ir gimdymo - pažįstu labai daug moterų, kurios prabėgus keletui metų gailisi, kad nėštumo metu nesusiorganizavo tokio dalyko. O juk ne tiek daug nėštumų per gyvenimą ir turime...