Vasarinė nerta suknelė Paulytei

Per savo gyvenimą nebuvau mezgusi/nėrusi nei vieno mergaitiško rūbelio – na natūralu, juk pas mane auga vien berniukai...Tačiau kuomet tapau krikšto mama, nusprendžiau, kad pats laikas padaryti tai, apie ką anksčiau tik pasvajodavau: nunerti įvairiaspalvę suknelę. Juolabiau, kai ir proga pasitaikė nemenka: artėjo Paulytės pirmasis gimtadienis, o aš vis dar nebuvau sugalvojusi, ką tokio norėčiau padovanoti.
Idealią suknelę savo vaizduotėje turėjau jau seniai. Kaip tik laukiausi antrojo vaikelio, kai vieną dieną kolega Markas iš DocLogix‘o rodė savo dukterėčios Ulytės krikštynų nuotraukas. Aš dar nežinojau, ko laukiuosi: berniuko ir mergaitės, tačiau Ulytės suknelė taip mane sužavėjo, kad pagalvojau, jog jeigu gims mergytė, tai krikštynoms puošis irgi tik tokia suknele. Na, negimė mergytė nei tą kartą, nei dabar ruošiasi gimti, tačiau suknelę aš vis dėlto nunėriau. Ne savo dukrytei, o savo krikšto dukrytei. Ir ne krikštynų proga, o gimtadienio proga, tačiau man netgi labiau patinka, kad ji yra tokia vasariškai spalvota.
Tačiau, turiu pasakyti, kad prieš pradėdama nerti tikrai neįsivaizdavau, kad čia bus tokia vargo vakarienė... Aš svarsčiau sau labai paprastai: prinersiu galybę gėlyčių/lapelių, ir didžioji dalis darbo bus įveikta, nes vėliau teliks juos sujungti. TELIKS JUOS SUJUNGTI! Kai dabar pagalvoju, tai juokas ima, nes būtent tas jungimas ir buvo didžioji viso meno esmė. Gėlyčių nėrimas tikrai vyko sklandžiai: nerdavau jas, kol Justukas miegodavo: ir parke ant suoliuko, ir mašinoje, ir namuose... Tačiau kai prisireikė jas sujungti, visas smagumas baigėsi: nelyginant voriukas kiekvieną vakarą būdavau susirangiusi ant lovos, ant kurios, prismaigsčiusi adatėlėmis gėlytes bandžiau dėliotis ornamentus ir juos jungti tarpusavyje.
Tačiau – pavyko! Bent jau aš rezultatu likau patenkinta. Ypač mano, kaip kūrėjos, savimeilė buvo paglostyta tuomet, kai nunešusi suknelę Aurelijai, kad ši pasiūtų pasijonėlį (kad mergaitei nesišviestų viskas, ko nereikia), ši pranešė, kad surado bent dvi klientes, kurios norėtų užsakyti tokios suknelės nėrimą pas mane. Aišku, aš net nepradėjau kalbų su tomis poniomis, nes suknelę pagal įdėto triūso/meilės/šilumos kiekį įvertinčiau turbūt tiek pat, kiek Statkevičius savo sukneles, bet vis dėl to buvo labai malonu.
Na, o nuotraukoje – Paulytė su šia suknele Turkijoje.