Gražiname aplinką

Užsuko neseniai pas mus J., ir, kol gėrėme arbatą, Nerijus labai entuziastingai pasakojo jai, kaip mūsų darže augs agurkai, pomidorai ir visa kita. Klausėsi J., klausėsi... Galų gale įtariai klausia: „Nu nu, ir kuris gi iš jūsų taip jau mėgsta daržuose su kauptuku darbuotis?“. Aš iškėliau ranką: „Aš žinau vieną, kuri tikrai ne!”. J. nusijuokė: „Kokią sekundę jau net šmėstelėjo mintis, kad ne gi čia tu į daržus lįsi...“

Kad iš manęs ūkininkė ne kokia jau buvau rašiusi. Plano pradėti ūkininkauti ir dabar neturiu. Bet turiu įtarimą, kad krisiu nelygioj kovoj, kaip mėgsta Nerijus išsireikštJ

Grįžtu prie šių dienų mūsų aktualijų - apie tai, kaip man sekasi gyventi name, į kurį tik ką įsikėlėm. Kai Nerijus paklausė, ar palikti kieme vietą gėlynui, ar iškloti viską trinkelėmis, balsavau už pastarąjį variantą. Galvojat, kam nors mano nuomonė rūpėjo? Aišku, kad ne - vieta gėlynui vis tiek buvo palikta. Kuomet vieną savaitgalį Nerijus pareiškė, kad važiuoja į turgų pirkti gėlių sodinukų (na, gyvenam mes pakankamai netoli turgaus, tad dabar jis dažnai taip pramogauja – sėda ant dviračio ir mina iki turgaus ir atgal), nekreipiau dėmesio. Kaip ir nekreipiau dėmesio į tai, kad jis tuos sodinukus vis tik partempė, ar į tai, kad niršdamas ir pykdamas (ko čia pykt, tai garbės žodis nežinau – gi pačiam ir norėjosi jų!!!) juos ir susodino.

Bet vat praeitą savaitgalį išvažiavom visi į Kėdainius vijoklių pirkt (aš tai tikrai ne dėl vijoklių važiavau – dėl pramogos), ir ten vėl užsimanė Nerijus į turgų užsukt. Ir kad jau buvau kartu, turėjau irgi savo nuomonę sakyt, kurios gėlės man patinka, o kurios – ne. Ir vat čia jau papuoliau. Nes juk dirba tie, kurie šneka. Yra toks posakis? Gal ir ne. Bet tikrai realybėje taip ir yra – jeigu jau nori nuo kokio darbo nusiplauti, tai turėk pakankamai proto ir tylėk kaip pelė po šluota.

Vos grįžus iš Kėdainių (čia tai aišku, bajeris, kad bulves perkam Anykščiuose, o gėles – Kėdainiuose – taupom mat taipJ) užsimaukšlinau pirštines. Nerijus net akis išsprogdino: „Tu?!!! Eisi sodinti?!!!” Tad teko net sušnypšti keletą kartų: ‚Jeigu nepatinka, gali kaip ir praeitą kartą pats sodinti!”, kad jis liautųsi. Ir jis tikrai liovėsi. Ne tik kad liovėsi – net ir fotoaparatą iš namų nubėgo atsinešti, kad įamžintų tą vaizdą.

Taigi, dabar prie namų gražu. Toje vietoje, kur aš sodinau, aišku. Ten, kur Nerijus, tai, tiesą pasakius, nelabai J. Bet vis tiek man labai žavu, kad jis toks įvairiapusiškas ir taip viską moka bei dėl jokio darbo nepurkštauja.

Dar teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad gražu buvo tik kelias dienas. Kol vaikai gėlių nenuraškė... nežinau, ką man su jais darytiJ