Vėl prendam į sentimentų lauką – apie tai, ko neišeina išmesti

Prieš kelias dienas į mane kreipėsi žurnalistė, prašydama pasidalinti mintimis apie tai, ką galvoju apie prieš Mamos dieną užplūstančias reklamas. Na, teisybę pasakius, kaip ir sąžiningai atsakiau apie tai, ką galvoju... Ir ji lygiai taip pat sąžiningai užrašė viską, ką pasakiau. Bet nors iš straipsnio gali susidaryti įspūdis, kad esu labai jau daiktams neprieraišus žmogus, realybėje, o žmogau, viskas šiek tiek kitaip gaunasi.

Taip, iš tikrųjų, šeimoje mes su Nerijum jau gerokai seniai nebesikeičiame dovanomis. Ir tikrai man nei į galvą nešautų tikėtis sulaukti kokios dovanos Mamos dienos proga. Gėlių – taip. Tortuką? Gal. Nu bet tikrai ne kažkokių siuvenyrų iš prekybos centro. Ar apatinių (tame pačiame straipsnyje perskaičiau, kad reklamose skamba pasiūlymai mamoms dovanoti seksualius apatiniusJ ). Bet daiktų pas mus, net jeigu jau seniai esu apribojusi bet kokius pirkimus, yra ojojoj kiek... Vis svajoju kada nors pasiryžti, ir atsikratyti kokios pusės jų, bet kad ir kiek bemesčiau, toks jausmas, kad jų nemažėja.

Pavyzdžiui, turėjau tokią mintį viską sąžiningai peržiūrėti ir keliantis į naujus namus imti tik tuos daiktus, kurių tikrai tikrai reikia. Ir iš pradžių nerealiai sąžiningai to laikiausi: sudėliojau kiekvieną vaikišką puzzle, kad tikrai įsitikinčiau, jog nei vienos detalės netrūksta, ir tik tuomet dėjau jį į dėžę. Bet kai vidurnakčiui atėjus pamačiau, kad vis dar nebaigiu pildyti pirmosios dėžės, nusprendžiau, kad ilgai taip netempsiu. Todėl originalus planas buvo greitai modifikuotas į kitą: nusprendžiau, kad daiktus peržiūrėsiu jau juos išpakuodama.

Kaip sekasi vykdyti? Sunkiai. Tačiau neprarandu vilties.

Tačiau pats išpakavimas ir daiktų peržiūra, turiu pripažinti, labai jau imlus sentimentams reikalas.

Vieną dieną bandžiau sutvarkyti senų laiškų/atviručių/piešinių dėžę. Aš vis dar turiu visus savo vaikystės piešinius bei belekada gautus laiškus. Įsivaizduojat?! Net ir ančiuko Donaldo gumos popierėlių seriją... Kvailystės, ne kitaip. Didžiąją dalį vis tik pavyko išmesti, bet ne viską. Lipdukus, pavyzdžiui, pasilikau. Neklauskit, kokiam tikslui.

Perskaičiau absoliučiai visus laiškus. Prie išmetamų laiškų iš karto keliavo tie, kurių siuntėjų vardai jau jau nieko man nebesako. Ir tuo metu, tiesą pasakius, jų nepažinojau – tiesiog buvo gana populiaru mano mokyklos laikais su kuo nors susirašinėti.

Tačiau keletą laiškų vis tik pasilikau. Jie rašyti mano tuometinės geriausios draugės Ramunės. Ir rašyti iš kažkokios santarijos. Niekaip neatgaminu, kokio velnio ji į tą sanatoriją važiavo, bet jeigu jau iš ten laiškai siųsti ir jeigu rašo, kad „mokosi sanatorijoje“, tai matomai, buvo toks periodas. Labiausiai nustebino keletas vietų laiške: pirmajame Ramunė klausia: „Ar gerai baigėt baliavot? Ar Zuchra su Marienu atvarė?“. O kitame rašo, kad jeigu jau vis tik nuspręstumėm su Vladu ją aplankyt sanatorijoj, tai geriau būtų, kad atvažiuotumėm be Artūro.

Artūrą vargais negalais prisiminiau – buvo Ramunė užmezgusi draugystę su juo. Nu bet kas tie visi kiti, nors per galvą su kuolu daužyk – neprisimenu. Kaip ir negaliu patikėt, kad kada nors būčiau likus kur nors „baliavot“, kai jau kiti išsiskirsto (niekada iš manęs nebuvo gera „baliauninkė“), nei to, kad tėvai būtų mane išleidę (aštuntoj klasėj!!!) važiuoti į kokią tai sanatoriją aplankyti draugės. Ir dar su kažkokiu Vladu.

Iš pradžių laiškus buvau atsidėjusi prie tų, išmetamų, krūvelės, bet vėliau vėl perkėliau. Kodėl? Nežinau. Gal dėl to, kad Ramunė tikrai ilgą laiką buvo mano geriausia draugė ir šimtą metų apie ją negirdėjau (įtariu, kad ištekėjo ir pakeitė pavardę, todėl jokie FB man jos nesuranda), gal dėl to, kad šituos laiškus man visai linksma buvo skaityti.

Ne tik Ramunės, bet ir dar keleto žmonių laiškus pasilikau. Pavyzdžiui, savo ištikimo draugo iš Korėjos (iki šiol su juo susirašinėjame!!!), bei draugės iš Anglijos (gal ir ją prie progos reikės susirasti) laiškai liko nepaliesti.

Atsisveikinau ir su savo vaikystės piešiniais. Bet pasilikau tuos, kuriuos buvau skyrusi Mamai. Na, tiesiog nekilo ranka jų išmesti.

Kaip ir negalėjau išmesti piešinio su laivu. Na, teisybę pasakius, ir neketinau šito piešinio mesti, nes jis yra vienintelis, kurį tikrai prisimenu. Ir jis turi savo istoriją.

O buvo taip. Vieną kartą sugalvojau, kad esu labai nepaprasta dalininkė, ir sugalvojau surengti savo piešinių parodą. Visokių visokiausių jų pripiešiau!!! Bet iš visų piešinių gražiausias man buvo tas, su laivu.

Aišku, anokia čia paroda, jeigu demonstruoji tik tečiui ir mamai, tad visą tą savo “parodą” nutempiau ir į mokyklą, o mokytoja juos visus išdėliojo prie lentos ir paprašė pristatyti.

Po oficialaus pristatymo, vienas klasės berniukas priėjo prie manęs ir baisiausiai prašė jam padovanoti piešinį su laivu. Kaip dabar prisimenu mintis, kurios sukosi galvoje: iš vienos pusės, man labai norėjosi tą piešinį dovanoti (juk smagu gi, kad kažkas nori įsigyti tavo daiktą!), iš kitos pusės... tai juk buvo gražiausias mano piešinys... Ir nedaviau. Iki šiol dėl to graužiuosi, ir dabar, kiekvieną kartą, kai kas nors ko nors labai labai nori ir manęs prašo, aš prisimenu tą laivą. Ir stengiuos priminti sau, kad gerai žinau, jog iš tiesų būčiau buvus daug laimingesnė širdy, jei vis tik tą laivą būčiau padovanojus.

Dar būti išmestam negrėsė piešiniui su bitėm. Šitą piešinį tai absoliučiai visa šeima prisimena. Tas mano piešinys su bitėm buvo atrinktas parodai. Mokyklinio lygio, bet vis tik parodai. Ir aš jį turėjau perkelti ant didelio formato. Labai įtemptai darbavausi - ne juokas tiek bičių perpiešti!!! Ir jau man bebaiginėjat, mama pradėjo kviesti pietų. Kadangi man likę buvo visai nedaug, vis atsikalbinėjau ir nėjau. Nėjau. Nėjau. Nėjau. Ir tuomet mama atėjo pas mama (taip sakant, jeigu ne Mahometas pas kalną, tai kalnas pas Mahometą). Ką ten atėjo - įsiveržė į mano kambarį, ir kad daugiau abejonių man nekiltų, kad pietūs yra svarbiau, perplėšė ilgai pieštą mano piešinį perpus (jai iki šiol gėda, kad taip pasikarščiavo - čia užbėgant už akių pasakysiu). Apsižliumbiau nerealiai ir išėjau, kur akys mato. Na, ne visai, kur akys mato, nes tik iki parduotuvės nuėjau. O kai grįžau, radau mamą pasiėmusią dar vieną popieriaus lapą, ir bandančią perpiešti visas tas mano bites. Tiesa, kad nesigautų liūdna gaida: aš dar kartą piešinį vis dėl to perpiešiau, ir po to dar ilgus metus jis kabojo mokyklos koridoriuje!!!

Dar į rankas man pateko piešinys su mėnuliu. Jis irgi net nepretendavo į išmetamų sąrašą. Dar daugiau: artimiausiu metu pagaliau reikės prisiruošti jį įrėminti, nes pagaliau namuose turėsiu jam tinkamą vietą Šitas piešinys – irgi su istorija: jau paskutiniais mokyklos baigimo metais man užėjo „mėnulio“ manija: su gitara brazgindavau vos ne vienintelę išmoktą dainą apie mėnulį, skaičiau J. Ivanauskaitės „Mėnulio vaikai“ ir galėdavau mintinai berti aibes citatų apie mėnulį. Ir tuo laikotarpiu man trūks plyš užsireikė gauti paveikslą su mėnuliu. Būtinų būtiniausiai. Mūsų klasėje mokėsi mergaitė, kurios mama buvo dailininkė, tad sutariau su jos mama, kad ji man tokį paveikslą (kuriame būtų tik šviečianti pilnatis) nupieš. Su begaliniu nekantrumu laukiau paveikslo, o sulaukusi... vos neapsiverkiau. Nes ten buvo nupieštas kaimas ir virš stogų mažutis mažutis kybantis mėnulis. Aišku, suaugusio žmogaus neapgausi: dailininkė iš karto suprato, kad man nepatinka, ir pasišovė piešinį pataisyti. Bet ką jau ten betaisysi... Ir tuomet gimtadienio proga iš savo geriausios draugės Rimgailės gavau jos pieštą mėnulį.

Ir tai iki šiol yra viena geriausių mano gautų dovanų, nes nors ir kitoje pusėje buvo Rimutės užrašyta: „Kol sulauksi savo tikrojo mėnulio, dovanoju tau savo blyną“, ten iš tikrųjų buvo pavaizduotas būtent toks mėnulis, kokio man ir norėjosi.

Tai vat kaip su tais daiktais pas mane yra – nors ir neperku, bet labai jau daug prie ko ir prisirišu... Naujuose namuose yra numatyta laaabai daug spintų su daug daug skyrių. Visoms man reikalingoms smulkmenoms, su kuriom negaliu skirtis, susidėti:)