Vasara 2012: Kelionė į Vokietiją. I dalis

Nežinau, kiek tų dalių bus. Turbūt rašysiu, rašysiu, ir, kuomet atsibos, stabdysiu ir skelbsiu „dalies pabaigą“. Taip pat nežinau, per kiek laiko man pavyks užbaigti visą pasakojimą, bet, tikiuosi, kad greitai. Ne tik dėl to, kad labai noriu pasidalinti, kol dar viskas „pakankamai šviežia“, bet dar ir dėl to, kad Almantas prašė. Nes jis irgi nori su vaikais važiuoti į Vokietiją, tad labai nori sužinoti mūsų maršrutą ir tai, kaip mums sekėsi. Na, bent jau „norėjo“, iki jam nepasakiau, kad Vokietijoje dažniausiai maitinomės McDonalds‘uose, kas jam labai numušo ūpą ir entuziazmą :).

Pradėsiu pasakojimą nuo to, kad įmonės, kurioje dirbu, direktorius laiko mane labai  atsakinga. Jis man pats vieną kartą tai pasakė. Tikrai. Tą kartą mes tiesiog kalbėjomės, ir jis, sužinojęs, kad esu iš penkių vaikų šeimos, ir dar vyriausia, ėmė ir konstatavo: „Aha, tai štai kodėl tu tokia atsakinga!”.

Dažniausiai, aš iš tikrųjų tokia ir esu. Bet man nesvetimas jausmas veltis ir į avantiūras. Aišku, nenoriu pasakyti, kad yra neatsakinga veltis į avantiūras, bet bent jau mano avantiūros būna tokios, kad aplinkiniai, išgirdę apie jas, tik galvom kraipo.

Štai, pavyzdžiui, kad ir naujausia mano avantiūra: sėdau į mašiną ir kartu su keturiais (K-E-T-U-R-I-A-I-S) vaikais išbraukėme į Vokietiją. Vėl į tuos savo numylėtuosius pramogų parkus (juk turime Merilin kortelę – reikėjo išnaudoti, kol dar nebaigė galioti!!!)

Ta kelionė susiplanavo man labai netikėtai. Tiksliau, planuota ji buvo gana iš seniai, tačiau pats sprendimas leistis į šią kelionę buvo gan netikėtas.

Perskaičiusi mano pernai metų nuotykius, į blog‘o adresą man parašė Jolanta, kuri gyvena Šiaurės Vokietijoje. Ir pakvietė pasisvečiuoti pas save (ech, kada nors aš tikrai prisėsiu aprašyti tų netikėtų džiaugsmų bei atradimų, kuriuos man suteikė blog‘o rašymas, ir kurių niekaip negalėjau numatyti prieš imdamasi šio reikalo. Bet tai bus ne šį kartą:) ). Ir kadangi aš labai prijaučiu filosofijai „Jeigu jau likimas siunčia, naudokis!”, su malonumu sutikau. Tad vat tokia buvo istorijos pradžia.

Iki galutinio apsisprendimo leistis į tokią kelionę (vienai ir su keturiais vaikais!) dar turėjo praeiti šiek tiek laiko. Pirmiausia, reikia pasakyti, kad man priklausė atostogos SAU. Tai yra, su Nerijum buvom taip sutarę, kad žiemą jis leidžiasi slidinėti su draugais, o vėliau išleidžia kur nors paatostogauti mane. Aišku, aš net nesvarsčiau į tokią kelionę leistis viena – pirmiausia, galvojau, kad būtų labai smagu iškeliauti į Vokietiją su savo ištikimaisiais kelionės draugais: Pauliumi ir Aušrine. Bet J. prisiuntė tiek daug visokiausių nuorodą į vietas, kur būtų įdomu nueiti, kad pagalvojau, jog būtų liūdna leistis į tokią kelionę be Justo, kuris jau tikrai pakankamai užaugęs (vis tik, jau 4.5 metų!), ir didelių problemų nesudarys. Taip ant ledo (arba, kaip dar kitaip galima sakyti, "Už borto")  liko tik Julius (beveik 3 metai). Ir sužinojęs, kad visi ruošiasi išvažiuoti, o jis liks namuose su tėčiu, taip vožė man per veidą ir ėmė verkti, kad vietos diskusijoms nebelikos: turi važiuoti ir jis.

Gražina, atsimeni, kaip mane pernai gyrei, kad labai gerai suplanavau kelionę ir kaip viską gerai apgalvojau? Dar sakei, kad jeigu jau taip, tai visada su mumis keliausi? Pamiršk. Tai buvo senoji aš. Toji, kuri dar nebuvo grįžusi į darbus, tad turėjo į valias laiko. Šios kelionės, turiu prisipažinti, beveik neplanavau, tad leidomės nelabai būdami tikri, nei ką ten veiksime, nei kur eisime. Tačiau kažkaip visiškai nestresavau dėl to – nežinau, kodėl, tačiau tikėjau, kad viskas bus gerai.

Kur kas daugiau streso nei bet koks planavimas ar pasiruošimas man sukėlė ligos (na, ir kaip gi be jų?!!!). Pirmiausia, Julius susilaužė koją. Lipdamas iš terasos į lauką. Tai įvyko dar gerokai iki kelionės, tad tuo metu nei kiek dėl to nepergyvenau.  Tačiau ryšium su tuo, kad dvi savaites Julius nėjo į darželį, jis neužsikrėtė vėjaraupiais. Ir kai vieną dieną išvydau išbertą Justą, su baime skaičiavau dienas, laukdama, užsikrės ar ne Julius. Užsikrėtė, aišku. Prieš pat kelionę. Ir nors vėliau iš gydytojo paėmiau pažymą, kad Julius jau sveikas ir kad gali keliauti (karantino laikotarpis jam jau buvo pasibaigęs), į kelionę jis leidosi kaip koks Šrekas – net nebuvau tikra, ar mus įleis į keltą :).

Papasakosiu, apie tai, kaip gerai “komunikacija” vyksta mūsų šeimoje.

Jau mums bevažiuojant į Šiaulius pasiimti Aušrinės, paskambinau tėčiui pasiguosti, kad nepasiėmiau jokio dokumento, įrodančio, kad mano vaikai yra tikrai mano vaikai (o mūsų pavardės tai visų skirtingos!!!). Tėtis ramiai atsako: “Gi tau nereikia jokio dokumento – tavo vaikai yra ir Nerijaus vaikai”. “Tai taip”, - sakau, - “Tik vat, kad to Nerijaus tai nebus šalia”. Ir čia prasidėjo smagumai…Pasirodo, tėčiui, nors šimtą kartų tą kartojau, net į galvą netoptelėjo, kad į kelionę aš leidžiuosi viena. “Tu gal juokauji?!!! Nu, Inga, čia tai jau tikrai nerimta. Taigi, reikėjo man sakyti – būčiau atostogas pasiėmęs. O jeigu tau ten kas nors atsitiks?”. “Kas, pavyzdžiui?” – klausiu. “Na, pasigausi kokią didelę slogą ar dar kas nors?”.

Pokštininkas tas mano tetis, ne kitaip. Pasirodo, blogiausia, kas gali nutikti kelionėje, yra pasigauti slogą J. Galėčiau šimtus daug baisesnių bėdų jam privardinti, bet tyliu. Tačiau net ir mano įsivaizduojamos bėdos nė iš tolo neprilygsta mamos fantazijai. Kuriai irg, pasirodo, naujiena, kad važiuoju be Nerijaus: išvydusi tarpdury mus su lagaminais, ji linksmai klausia: “Na, berniukai, o tai kur gi jūsų tėtis?”. Berniukai ramiai atsako, kad namie, ir močiutė vos neklesteli ant lovos iš nustebimo: “Jūs važiuojate vieni?!!!”. Ir tada pradeda mane moraliai nuteikinėti kelionei: „Tu gal nežinai, koks dabar pasaulis?! Kaip visur apiplėšinėjami turistai?! Kaip grobiami vaikai?!”. Galiausiai, jau nusiraminusi, sako: “Ai, geriau nekalbėsiu, kad neišgasdinčiau“. Ir dar eina mūsų išburti (mūsų tam net nereikia), o grįžusi informuoja, kad kelionėje būsime apvogti, nes „Kuomet du pešasi, trečias kišenes krausto“.

Po tokių emocinių puolimų, skambinu Laimai pasiguost. O toji sako: „Aš irgi galvojau, kad jūs visi geri draugai kartu važiuosite...“. Nesuprantu, ar kas nors iš viso manęs kada klausosi? :). Taip, važiuojame visi geri draugai, tik tą vieną gerą draugą, kuris vis bamba bei dar garsiai knarkia, palikom namie:).

Gerai, grįžtu prie kelionės keltu. Šį kartą, skirtingai nuo praeitų metų, keltu leidomės ir į priekį, ir atgal – nusprendžiau, kad taip bus daug patogiau. Juo labiau, kad kelto bilietus šį kartą įsigijome labai anksti, ir su didelėm nuolaidom. Keliavome ypatingai „prabangiai“ – su kajute su langu.

Kajutėje keturios lovos, o mūsų - penki. Išgirdęs, kad miegosiu su Juliuku, Justukas pareiškia, kad miegos su Aušrine. Sakau: „Justai, juk daug geriau miegoti vienam.“, o jis ramiai atsako: „Man tai geriau miegoti su kokia nors mergaite“.

Apskritai paėmus, keliauti keltu man nerealiai patinka. Ypatingai, jeigu gražus oras ir galima eiti į denį pasigrožėti vaizdas ar pašerti žuvėdras.

Bet vienas dalykas tai ypatingai nervina: girti furistai. Visada turi stebėti jų lėbavimą ir dar pakęsti jų priekabiavimą. Toks jausmas, kad įsivaizduoja, jog keltas priklauso jiems ir kad kitiems keleiviams yra didžiausia garbė ir malonumas su jais bendrauti. Be abejo, jeigu keliesi su vyru, tada dar gali to išvengti, nu bet jau vienai – niekaip. Galvojau, kad gal šį kartą bus ramu (juk keliauju su KETURIAIS vaikais), kur tau!

Nu vat kiek daug prirašiau, o nei kiek į priekį nepsistūmėjau:). Bet tebūnie tai pirmos dalies pabaiga. Kitą kartą – apie maršrutą detaliai: Heide Parką, mokslo muziejų, ir gal dar ką nors, jeigu spėsiu.