Vasara 2012. Kelionė į Vokietiją. II dalis

Ar žiūrėjot finalinę kovą dėl patekimo į olimpiadą? Dėl nepakeliamo karščio niekaip negalėjau užmigti, tad ta proga atsikėliau rungtynių pažiūrėti. Ir tuo pačiu prie blog‘o prisėdau – ką jau darysi, kad nesimiega.

Taigi, atplaukėm mes į Kylį. Tiesiog tragiškai bijojau vairuoti. Prieš tai dar nebuvau vairavusi jokioje užsienio šalyje (na, jeigu Latvijos ir Estijos neskaityti „užsieniu“), ir man buvo be galo baisu. Taip baisu, kad net pasakiau vaikams, išvažiavusi iš kelto: „Aš seksiu paskui šią mašiną. Man visiškai vienodai, ar man pakeliui su ja, ar ne – aš tiesiog seksiu ją, nes kitaip man šakės – numirsiu iš baimės“.

Tačiau baimė greitai praėjo, ir mes kuo ramiausiai navigacinėje sistemoje nurodėme Brėmeno miestą – pagal dienos planą, turėjome čia apsistoti.

Tačiau pradinio plano nesilaikėme – baimės atsikračiau, ir sparnai išaugo, kitaip sakant :). Tačiau iš tikrųjų, pamačiusi, kad iš tiesų, jeigu nekreiptumėm dėmesio į faktą, kad Vokietijoje gali lėkti neribojamu greičiu ir į tai, kad juostų autostradoje kiek daugiau nei Lietuvoje, bei į tai, kad niekam aš neužkliūnu, niekas ant manęs nerėkia ir žaibų nesvaido, greitai mintyse sumečiau, kad Brėmeną mes pasieksime labai jau anksti, tad paprašiau Pauliaus patikrinti, kiek gi kilometrų mus skiria nuo Heide Parko. Ir čia paaiškėjo labai įdomi tiesa: Heide Parkas visai pakeliui mums į Brėmeną! Oras buvo labai geras, laiko turėjome apsčiai, tad visi susižvalgėme ir vieningai nutarėme: varome į Heide Parką.

Taip jau pačią pirmą dieną vaikai pateko į atrakcionų rojų. Taip, laiko mes neturėjome daug (vos porą valandų), tačiau tokiu metų laiku žmonių Heide Parke nebūna daug. Be to, mums, kurie turi Heide Parko metinį abonementą, net ir dėl poros valandų buvo verta užsukti.

Nors buvau didiesiems vaikams prisakiusi, kad visą laiką turės būti su manim ir mažaisiais vaikais, vis tik, vos patekusi į Heidės teritoriją, atlyžau: mažieji laikėsi šalia manęs (tai yra, mes kuo ramiausiai laiką leidome mažųjų zonoje), o didieji pasileido savaisiais keliais: leistis tais atrakcionais, nuo kurių neišdrįso praeitais metais.

Prisilinksminę, vėl navigacinėje sistemoje nustatėme Brėmeno miestą ir be ypatingų nuotykių pasiekėme savo viešbutį – buvau išsirinkusi tokį, kuris buvo visai šalia Mokslo Muziejaus bei reklamavosi, kad turi erdvią mašinų stovėjimo aikštelę.

Apie šį muziejų svaigstu jau seniai, ir jis buvo įtrauktas į dar pernai vykusios mūsų kelionės tikslus. Tačiau tą kartą mums sustoti Brėmene nepavyko, Gražina su šeima apie jį atsiliepė labai gražiai, tad ilgą laiką graužiau pirštus ir vis galvojau, kaip čia susiorganizavus vizitą pas juos. Tad, kaip suprantate, mano lankytinų vietų sąraše šis muziejus kotiravosi gana aukštai. Ir žinote… Būna neretai taip, kad jeigu kažkam nustatai labai aukštus kriterijus, galų gale tenka šiek tiek ir nusivilti. Tad šis atvejis man buvo labai panašus. Nesakau, kad muziejuje mums nepatiko: iš tikrųjų, muziejus savo eksponatų gausa yra įspūdingas, ir tikrai visko mes nei išbandėme, nei pamatėme, bet… Tų trijų su pusę valandų, kurias ten praleidome, mums buvo per akis. Tiesiog, ten yra pernelyg maža erdvė ir pernelyg daug turistų (bent jau tą kartą tai pilni moksleivių autobusau suvažiavo), kad būtų galima ramiai ir maloniai leisti laiką. Smagu, be abejo, bet tas nuolatinis šurmulys ir triukšmas mane, asmeniškai, išvargino.

Bet vaikams tikrai buvo, kas veikti, ir tikrai nesigailiu, kad apsilankėme. Daug nesiplėsdama papasakosiu tik apie keletą eksponatų, kad būtų galima susidaryti bendrą vaizdą. Muziejuje yra galybę užduočių, kurias gali atlikinėti. Pavyzdžiui, čia Aušrinė su Justu bando padaryti kelią-labirintą, kad paleidus kamuoliuką aukštai viršuje jis, riedėdamas nurodytu keliu, pasiektų apačią:

Justui ir Juliui viena labiausiai įstrigusių užduočių: oro gūsis pagauna ir ore laiko kamuolį. Justas tą kamuolį vis išmušdavo, ir vis iš naujo eidavo bandyti, ar ir vėl kamuolys „leisis šokti ore“

Pauliui labai patiko ridenti monetą, ir žiūrėti, kiek kartų ji apsuką ratą, kol galų gale yra įsiurbiama į vidų.

Pats pats nerealiausias muziejaus kampelis Justui: televizoriaus ekrane buvo vis sukamas filmukas apie vieną iš hipotezių, kaip išnyko dinozaurai. Tiesiog atitraukti Justo negalėjome. O dabar vis klausinėja: „Na kodėl gi tas meteoritas trenkėsi į žemę?“ ir „Ar tikrai nei vienas dinozauras neišgyveno?“

Neprisimenu, kokia to bandymo esmė (tiesą pasakius, tikrai mažos dalies eksponatų aprašymus spėjau perskaityti – dažniausiai, tiesiog bandydavome ką nors atlikti/atkartoti, pernelyg nesigilindami į tai, kodėl tai vyksta), tačiau vaikams labai patiko, kaip smulkios magnetinės smiltelės prilimpa prie kamuolio.

Čia Justas išbando, kaip jaučiasi žvaigždė, kuomet užlipa ant pakilos, ir girdi, kad ošia ovacijų miškas.

Justas bando išlaikyti pusiausvyrą, Julius (antrame plane) bando kamuoliuką įmesti į aukščiausią skylę (iš tikrųjų, čia ne visai tą reikėjo darytiJ)

Paulius nori pajusti, ką reiškia atsigulti po akmeniu, kuris akimirksniu tave pritrėkštų.

Visa tai – tik maža dalelė visko, ką galima išbandyti ar pajausti. Arba išmokti, jeigu jau ką praleidi mokykloje. Man labai patiko, kaip muziejus buvo aprašytas šitame įraše, tad jeigu planuojate būti Brėmene ir užsukti į Mokslo muziejų, paskaitykite čia - būtent po šio įrašo aš sužinojau apie tokį muziejų. 

Jolanta buvo minėjusi, kad namuose bus nuo šeštos valandos vakaro. Kadangi mes mokslo muziejuje buvome planavę praleisti visą dieną, mums toks laikas idealiai tiko. Tad netikėtai pajudėję iš muziejaus jau po keturių valandų, nelabai buvome tikri, kur link geriausia mums būtų traukti. Paulius sako: “O tai gal į Heide Parką?”. Per veidrodėlį pažvelgiau į Aušrinę, kuri sėdėjo mašinos gale: šioji nors užsimerkusi snūduriavo, vis tik vos išgirdusi paminint “Heide Park”, išsišiepė iki ausų. Tad taip mes ir antrą dieną (tegu ir porai valandų) vėl atsiradome Heide Park’e
 

 

Jau pasakojau, kaip sureagavo mano mama, sužinojusi, kad aš į kelionę su vaikais traukiu pati viena. O faktas, kad keliauju pas nepažįstamus (na, internetu pažįstamus) ją tiesiog pribloškė: „Tu su savo laukinukais vaikais keliauji kažkur į svetimą šeimą? Nu labai man įdomu, kaip jūs ten pasirodysite... Smagiausia turbūt bus, jeigu pakvies visus prisėsti prie gražiai padengto stalo. Na, lauksiu įspūdžių, turbūt, kuo gražiau priims, tuo įspūdingesnį šou galėsit surengti“. O tada patylėjo, ir pradėjo juoktis: „Nesuprantu, man atrodo, kad visos kitos šeimos yra normalios. Tik mūsų kažkokia trenkta“ :).

Žinot, su tokiu palaikymu ir nusiteikimu tikrai nelengva važiuoti... Tad galit tik įsivaizduot, kokia įsibaiminus važiavau Jolantos namų link... Turiu tokį įprotį nudraskyti nagus, kuomet jaudinuosi. Tai vat pas Jolantą atvažiavau su trumput trumputėliais vos ne iki mėsų nugremžtais nagais...Ir vis keikiau save, kad leidausi į tokią avantiūrą ir dabar užsikarsiu su visais savo vaikais maloniems žmonėm ant sprando. Tačiau iš kitos pusės... vidinis balsas vis tik man kuždėjo, kad viskas tikrai turi būti ir bus gerai. Ir, aišku, kad buvo gerai!!! Kitaip ir būti negalėjo. Vidinis balsas niekada nemeluoja:)

Vos atvažiavus, Jolanta pristatė savo mergaites: Janą ir Laurą. Jau iš ankstesnio susirašinėjimo žinojau, kad dukrytės yra labai panašaus amžiaus, tačiau tik nuvažiavus paaiškėjo, kad jos abi net ir gimusios beveik tuo pačiu laikotarpiu: vyresniosios mergaitės gimtadienis per kelias savaites nuo Justo, o jaunesniosios – per kelias dienas nuo Juliaus (šios net ir metai tie patys!). Neįtikėtina, tiesa?

Aprodė Jolanta ir namus. Antras namo aukštas – vaikų zona. Kuomet Justas pamatė šiuos kambarius, iš karto dingo juose, ir praktiškai jo mes nei matydavom, nei girdėdavom. Tik kiekvieną vakarą, kai ateidavau jo paimti miegui, nepamiršdavo pasakyti; „Žinai, mamyte, aš rytoj atsikėlęs vėl dar labai labai ilgai turėsiu žaisti. Nes čia labai ilgas žaidimas“. Nu ir kur nebus ilgas, jeigu reikia ir su namų virtuvėle, ir parduotuvėle, ir pilimi pažaisti... Nenoriu net prisiminti, kokį bardaką pas Jolantą palikom – kitaip žaisti Justas tiesiog nemoka. Jolanta, ir aš taip be galo džiaugiuosi, kad tu dėl to ant mūsų nepyksti :). Jeigu Justas buvo prasmegęs mergaičių kambaryje, Julius „akį užmetė“ ant raudonos Lauros mašinėlės – kaip užsisėdo pirmą dieną atvažiavęs, taip ir nebenulipo. Net ir eidamas miegoti būtinai mašiną pristumdavo prie lovos, kad tik niekas nepaimtų.

Paulius su Aušrine irgi nenuobodžiavo. Jiems buvo skirtas kambarys su stalo tenisu – na kokiame gi viešbuty galėtum turėti tokią prabangą?! Jeigu nežaisdavo stalo teniso, žaisdavo generolą. Ir Jolantą išmokėm.

O man irgi buvo gera. Net negalėjau įsivaizduoti, kad vos po kelių dienų, praleistų vien su vaikais, taip bus gera vakarais tiesiog plepėti. Apie Lietuvą. Apie Vokietiją. Apie vaikus. Niekada niekada nepasigailėjau sprendimo priimti Jolantos pakvietimą – nei jokiame viešbutyje nebūtumėm patyrę tiek šiltų akimirkų.

Nu va, šios dienos pasakojimą baigiu :). Pratęsiu, manau, greitai, ir turbūt tai jau bus paskutinė kelionės dalis:)