Auginame pametinukus: fobijos ir realybė

Man labai nepatinka žodis „pametinukai“, nes skamba labai jau panašiai į „pamestinukai“, tačiau jokio kito gražaus lietuviško atitikmens, reiškiančio, kad vaikų amžius skiriasi tik vieneriais metais, neradau. Todėl ir toliau tenka vartoti šį - negražų...

Amžiaus skirtumas tarp Justuko ir Juliuko – lygiai pusantrų metukų, taigi jie ir yra mano „pametinukai“.

Kalbant bendrai, niekada nesibaiminau vaikų auginimo. Nei vargų, apie kuriuos tiek daug šnekama, nei nepriteklių, nei to, kad kuriam laikui reikės pamiršti save ir atitrūkti nuo visuomeninio gyvenimo... Tačiau kai pradėjau lauktis Juliuko, nejuokais išsigandau. Ne dėl to, kad būčiau pakeitusi savo nuomonę vaikų klausimu, tikrai ne. Tiesiog išsigandau, pagalvojus, kad nesugebėsiu susitvarkyti su dviem mažais vaikais, iš kurių vienas dar tik tik pradėjo vaikščioti, o kitas – naujagimis. Ir savo aplinkoje nelabai turėjau draugių, kurios augintų pametinukus ir iš kurių galėčiau pasisemti patyrimo.

Taigi, nors visada svajojau apie mažą metų skirtumą tarp vaikų, supanikavau. Tačiau, realiai suvokdama, kad nuo to, panikuosiu aš, ar ne situacija tikrai nepasikeis ir anksčiau ar vėliau man teks su tuo susitvarkyti, ėmiausi veiksmų.

Pirmiausia pradėjau ieškoti žmonių, kurie jau turi patirtį auginant pametinukus, ir susiskambinau su savo drauge Diana (aha, vis dėlto turiu vieną draugę, kuri augina pametinukus!). Dianos patirtis auginant vaikus iš tiesų yra milžiniška (mano akim žiūrint): ji augina net šešis berniukus, tarp kurių yra ir dvynukai, ir pametinukai. Teisybę pasakius, Diana yra žmogus, kuriam aš pirmiausia skambinau ištikus BET KOKIAM panikos priepuoliui, susijusiam su vaikais. Ir šį kartą nepasigailėjau - Diana iš tiesų sugebėjo mane nuraminti. O ypač man įstrigo dvi jos frazės: „Tikrai negalvok, kad auginti du vaikus yra dvigubai sunkiau nei vieną, nes tai yra visiška netiesa“ ir „Būk tikra, kad per tuos kelis mėnesius, kurie tau dar liko iki gimdymo, Justukas irgi smarkiai išaugs“. Aš dar negaliu pasakyti, ar pirmoji frazė yra teisinga, nes norint tai įvertinti reikia, kad praeitų šiek tiek laiko, tačiau galiu garantuoti, kad antroji buvo visiškai teisinga. Per tą trumpą laiką Justukas neįtikėtinai pasikeitė: pradėjo visur vaikščioti pats, tiesiog duodamas rankutę; pažaidęs smėlio dėžėje, vėliau pats surenka savo žaisliukus; jeigu važiuojame pvz. prie kokio ežero, jis jau nenubėga toli nuo manęs, o žaidžia ten, kur aš jį matau. Žodžiu, kuo labiau aš storėjau ir pūčiausi ir kuo sunkiau man būdavo jį vytis, tuo labiau jis savarankiškėjo ir pradėjo pagelbėti man.

Po pokalbio su Diana ėmiausi dar konkretesnių veiksmų panikai įveikti. Ir padariau tai, ką rekomenduoja daugelis psichologų: pabandžiau įvardinti didžiausias savo baimes, o tai buvo:
a) Ėjimas į lauką – aš jau su vienu Justuku pakankamai streso apturėdavau, kol įkalbėdavau jį rengtis, tad vien mintis apie dviejų vaikų suruošimą pasivaikščiojimui man kėlė grynų gryniausią siaubą.
b) Miego trūkumas – jeigu būnu neišsimiegojus, būnu be galo pikta ir suirzusi, iš tokios mamos naudos tikrai menka. Labai baiminausi, kad turėčiau pakankamai laiko poilsiui.
c) Užsidarymas namie – tai šiek tiek siejasi su pirmu punktu: baiminausi, kad su dviem vaikais iš vis liausiuosi visur ėjusi, ir tik tūnosiu namie. O visi žino, kas atsitinka žmonėms, uždarytiems tarp keturių sienų...

Va tokios vat buvo tos mano baimės. Įvardinus jas, pradėjau ieškoti galimų sprendimų ir radau jų aibes, pradedant auklėmis ir baigiant vežimais pametinukams. Tačiau šiandien, kadangi mums kaip tik ką tik suėjo vienas mėnesiukas (įdedu tos ypatingos dienos nuotrauką, kur įamžinti du vienodai aprengti broliukai) jau galiu pasidalinti įspūdžiais iš realybės.

O mūsų realybė yra tokia:
- Nors turiu poros rekomenduotų auklių kontaktus, kol kas auklės nepasamdžiau. Gali būti, kad jos dar prireiks ateityje, nes išeiti su dviem vaikais į lauką man vis dar yra didelis iššūkis, tačiau kol kas planuoju tvarkytis pati. Šį mėnesį man į pagalbą ateidavo sesuo Laima, kuri ir padėjo įsivažiuoti į pasikeitusį ritmą;
- Esu be galo laiminga „atradusi“ vaikjuostę – jau neįsivaizduoju, ką daryčiau be jos (tik pažiūrėkit, kaip labai ji man tinka :) ). Kiekvieną rytą mažąjį įsisuku į ją, ir joje jis leidžia didžiąją dalį dienos. Iš pradžių negalėjau patikėti, kad Juliukas galėtų šitame daikte užmigti, tad buvau tiesiog šokiruota, kaip puikiai ir lengvai jam tai pavyksta. O kol jis ramiai snaudžia man ant krūtinės, mano rankos būna laisvos, ir galiu kuo puikiausiai dirbti kitus darbus: siurbliuoti, valyti dulkes, žaisti su Justuku, valgyti... Tiesa, ne viskas sekasi gan lengvai: kur kas sunkiau sekasi dažytis (paskutiniu metu stengiuosi nors šiek tiek atsistoti priešais veidrodį, nes vis gaunu velnių nuo Laimos, kad mamos, sėdinčios namie, visiškai apsileidžia:) ), rinkti uogas (bandžiau, bet po kelių pritūpimų nusprendžiau, kad geriau palauksiu, kol Nerijus man priuogaus) ar gerti kavą (oi, kaip ryte jos norisi, bet kol neatšąla negeriu – nors ir labai saugausi, vis tik bijau nuplikyti Juliuką).
- Buvau užsisakiusi vežimą pametinukams, tačiau ačiū dievui, kad pardavėjas negalėjo jo atgabenti man į Vilnių, nes tokio vežimėlio mums kol kas tikrai nereikia – Diana buvo teisi: Justukas tikrai diena iš dienos sparčiai auga ir savarankiškėja, ir dabar jau beveik visur eina savo kojytėmis. Be to, jeigu distancija yra ilgesnė, galima tiesiog sodinti Justuką į vežimėlį, o Juliuką neštis vaikjuostėje (sakiau, kad šis daiktas nerealus pagalbininkas!)
- Racijos – nors gyvenu bute, iš tiesų, man dabar tai nepakeičiamas daiktas, nes siekdama išvengti triukšmo (o pas mus jo netrūksta) Juliuką kartais migdau arba balkone, arba tolimiausiame kambaryje. Ir uždarau visas duris, kad Justukas ten nepatektų. Tad be racijos, tektų vis lėkti ir žiūrėti „kaip ten vaikeliui sekasi“, o dabar esu rami.

Taigi, mes jau pragyvenome kartu vieną mėnesiuką. Kiek tenka bendrauti su kitom mamom, būtent šis pirmasis mėnuo yra pats baisiausias. Jeigu tai tikrai yra tiesa, galiu pasakyti viena: tikrai nebuvo taip baisu, kaip aš įsivaizdavau. Nei iš tolo.