Apie meilę katėms, arba kaip į turgų kačiukus nešėme

Mes visai neseniai grįžome iš tris savaites trukusių atostogų (na, iš tiesų, tik vadinasi tai atostogos) Kurtuvėnuose, kur gyvena mano tėvai. Ir būdama ten supratau, kad mes labai mylime kates... Rimtai. Kai kurie iš mūsų jas myli iš prigimties, kai kurie – iš reikalo. Arba tiesiog taip susiklosto aplinkybės.
Pavyzdžiui, Paulius jau nuo pat mažens kliedi tik apie kates: jis jas kolekcionuoja (ne gyvas, aišku, o visokias statulėles), jo kambarys išpuoštas kačių plakatais, turi jis net ir herbą susigalvojęs, kuris irgi yra su kate... Ir natūralu, kad ir namuose mes laikome katę. Jau trečią. Ne dėlto, kad nemokame jų prižiūrėti – tiesiog taip susiklostė aplinkybės.

Pirmasis mūsų katinas – Forestas. Kol kas jis gyvas ir sveikas laksto pas Nerijaus mamą sode. Laikyti namie jau tiesiog nebegalėjome, nes šis katinas tiesiog idealiai atitiko savo vardą – buvo visiškai absoliučiai LAUKINIS (angl. forest – miškas). Žmonės nesuprasdavo, kodėl mūsų bute visos durys būdavo be rankenų, tačiau tai buvo vienintelis būdas nors tam tikrose buto vietose išvengti chaoso: išvartytų gėlių, sudaužytų vazų ir t.t. Galutinai nusprendėme, kad tokiam katinui yra reikalinga erdvė tuomet, kai... Forestas išmoko atsirakinti laukines duris. Kai jis jas atrakino (ir, aišku, pats išbėgo į laiptinę) pirmą kartą, nusprendžiau, kad čia aš per žioplumą duris palikau neužrakintas. Tačiau kai tai atsitiko antrą kartą, pradėjau katiną stebėti. Pasirodo, jis tol šokinėdavo ant durų spynelės (nežinau, kaip tiksliai tai įvardinti, bet, žodžiu, ant to daikto, kurį pasukus iš vidaus durys atsirakina), kol atrakindavo duris. O tada – oplia! ant durų rankenos, ir jau patenkintas skuodžia į laiptinę. Išsigandome, kaip taip galime ir nekviestų svečių sulaukti, tad gražiai su Forestu atsisveikinome, ir dabar susitinkame, kai nuvažiuojame pasisvečiuoti į sodą.

Antrasis mūsų katinas – Mafukas. Paėmėme jį iš veterinaro, kuriam atvežė šį katiną užmigdyti. Kadangi daktaras labai jau jį gyrė, tai susigundėme, ir priglaudėme. Tačiau neilgai jį teturėjome: iššoko netyčia Mafukas per balkoną (mėgdavo ten sėdėti ir pravažiuojančias mašinas stebėti), ir tiek jį tematėme. Nepadėjo nei Pauliaus iškabinėti skelbimai, nei paieškos gyvūnų prieglaudose.

O dabar pas mus auga Skimerita Grėja III. Iš tikrųjų, tai Skimė, tačiau ilgas vardas skamba daug iškilmingiau, tai kai kam nors pristatinėjame, naudojame ilgesnį variantą.

Aišku, kad yra laikomos katės ir Kurtuvėnuose. Apie visas čia gyvenusias kates tikrai nesiplėsiu pasakoti. Visų turbūt ir neprisiminčiau – anksčiau kažkaip labai neilgai jos pas mus užsilaikydavo... Nes gyvename šalia gana judrios gatvės, kur kaimo jaunimėlis mėgsta pasipuikuoti. Tad taip ir klostėsi visų mūsų kačiukų likimai: vos tik paauginam kurį metus-du, žiūrėk, jau ir laidojam visi verkdami...

Tačiau dabar viskas yra kitaip. Visų pirma, namuose atsirado Simba. Reto tingumo katinas. Todėl jo niekas dar ir nesuvažinėjo. Nes jis ir į lauką tingi išeiti. Tada netikėtai atsirado juočkė Musė. O atsirado tai tikrai netikėtai: įlindo po tėčio mašinos kapotu, ir šis visai netyčia parsivežė ją namo. O kad jau parsivežė, tai nebesivargino vežti atgal... O nuo to laiko, kai apsigyveno Musė, kačių trūkumo tikrai nebejaučiame – netgi atvirkščiai: kasmet apturime tokį jų perteklių, kad nėr ką ir sakyt. Ir dabar vat prieš porą mėnesių susilaukėme dar keturių šviežių kačiukų. Du iš jų priglaudė draugai (mes vis džiaugiamės, kad kiekvieną kartą dar atrandame draugų, kurie dar neturi katinų), o su likusiais dviem ilgai galvojom, ką daryti, kol Ineta nusprendė, kad nieko kito nebelieka kaip su tais kačiukais patraukti į turgų.

Tad ankstų šeštadienio rytą Ineta, Aušrinė, Paulius ir du rausvais kaspinėliais papuošti kačiukai patraukė į turgų. Aušrinė – nes Ineta taip liepė, Paulius – vildamasis, kad gal vis tik sulaikys visus nuo pardavimo (matote, jis visai nieko prieš auginti visus kačiukus, ir nekreipia jokio dėmesio į Inetos argumentus, kad kitais metais tuo pačiu metu pas mus augs jau ne dvi, o penkiolika kačių) .

Prekyba sekėsi labai prastai. Labai. Taip prastai, kad vos paskambinę pasiteirauti, kaip einasi, kitame laido gale (aišku, dabar telefoniniai nelaidiniai, bet yra toks posakis:) ) išgirsdavome TIK Inetos šnypštimą: „Nenervuokit!“, o į klausimą, ar kitų kačiukai gražesni dar piktesnį: „Tai aišku!“.

Tik visai trijulei grįžus namo (aišku, su abiem kačiukais, tik jau be kaspinėlių) sužinojom daugiau apie smagiai praleistą jų šeštadienio rytą. Pasirodo, turguje žmonių su kačiukais buvo daug daugiau nei tų, kurie svajoja įsigyti kačiuką. Be to, dauguma kitų kačiukų buvo mažesni už mūsiškius (mes mažiukų neatidavinėjame, nes labai jau baiminamės, kad mūsų gražuoliukai nepatektų į rankas tiems, kas augina pitonus). Taigi, prekyba ėjosi tikrai sunkiai. Ir lyg to nebūtų gana, vienas mūsų kačiukų dar ir sugebėjo pabėgti, tai turėjo vaikai smagumo, kol atrado pasislėpusį po kažkieno prekystaliu. O kur dar Pauliaus zyzimas...Jis, mat, įsivaizdavo, kad turguje bus smagu: „Galvojau, kad ateis graži šeima: tėtis, mama ir mažas berniukas. Įsigys mūsų kačiuką, baisiausiai džiaugsis ir visaip kaip mums dėkos...“. Tad susidūręs su realybe jis visą laiką Inetai zyzė: „Nu kada gi jau važiuosime namo? Aš galvojau, kad čia bus smagu, o čia iš vis kažkokia nesąmonė... Matai, kad niekas nenori pirkti mūsų kačiukų... Sako, kad jie dideli... Sakei, kad greitai važiuosim, tad kodėl dar nevažiuojam?“ Ir taip toliau ir panašiai... Oi, pažįstu aš savo Paulių... Kantrybe vaikas tikrai nepasižymi. Inetai taip ištampė nervus, kad kitą dieną, kai Paulius pareiškė: „Tik negalvok, kad ir kitą šeštadienį aš važiuosiu“, ji atsakė: „Pauliau, net jeigu tu man ir primokėtum, aš tikrai tavęs nesiimčiau...“.

Ir pabaigai... Kačiukai, kaip ir galima buvo tikėtis, taip ir liko pas mus. Taip sakant, dabar Kurtuvėnuose turim keturis jų. Kaip sako brolis Audrius: „Jaučiuosi, kaip pas raganą trobelėje – aplink vien katės...“.