Jodinėjame. Mėgėjiškai, žinoma

Svečiavausi neseniai pas kaimynę Ernestą, kuri augina pora mėnesių jaunesnę už Justuką dukrytę. Kažkaip įsikalbėjom apie laisvalaikį su vaikais ir paklausiau, kaip jos dukrytei sekasi piešti – buvo labai įdomu, nes Justuką piešimu gali sudominti tik labai trumpam: jis labiau mėgsta išmėtyti kreideles arba atiduoda piešti man (o kokia „puiki“ dailininkė aš esu, jau esu minėjusi). Taigi, pasirodo Ernestos Lunai sekasi visai neblogai: kadangi dabar vasara, Ernesta mergaitę išrengia nuogutėlę, įduoda į rankas teptukus, ant žemės patiesia popieriaus, padeda akvarelę, ir mergaitė užsiima menu: kai ką piešia ant lapų, kai ką – ant savęs. Vaikui smagumo daug, o mamai vargo ne taip jau ir baisingai daug: kai Lunai atsibosta, ją tiesiog įmerkia į vonią, išprausia ir tiek žinių.

Pagalvojau, kad gal toks „menas“ ir Justukui patiktų. Namie pas mus vietos neperdaugiausiai, tai nusprendžiau eksperimentuoti Kurtuvėnuose, kur atostogavau su vaikais geras tris savaites. Kadangi oras pasitaikė superinis, išsinešiau dažus į lauką, pakviečiau Justuką ir Paulytę ir apskelbiau, kad dabar bus labai labai smagu, nes duosiu jiems piešti. Nu ir ką jūs sau galvojat? Abiem vaikams daugiausia džiaugsmo teikė ne skirtingomis spalvomis savo kojytes/rankytes išpiešti, o ... makaluoti teptukus vandens stiklinėje! Praktiškai tuo ir baigėsi visas smagumas.

Prie ko gi aš lenkiu? Ogi prie to, kad turbūt jeigu aš pati kiek labiau draugaučiau su daile, ir mano vaikams procesas „pamirkom teptuką į vandenį/vėliau į dažus/ir tada tepam ant popieriaus“ atrodytų kaip natūrali veiksmų seka, o ne viskas baigtųsi sulig pirmu punktu... Tačiau kadangi aš meilės piešimui nejaučiu jokios, pažindinti vaikus su šia sritimi turiu šiek tiek priversdama save. Užtat su žirgais, dėl kurių aš šiek tiek išprotėjusi, jie yra supažindinami dar ankstyvoje vaikystėje. Ir, aišku, kad jiems būna be galo keista, jeigu koks draugas bijo sėsti ant arklio, duoti jam cukraus gabalėlį ar paglostyti jį.

Pavyzdžiui, Paulius pirmą kartą atsisėdo būdamas dviejų su puse metukų. Turbūt nuo kokių šešių metų jis jau vienas pats manieže sukdavo ratus (baisiausiai prašydavo, kad joks suaugęs jo nelaikytų). Šiais metais "ant arkliuko" sėdo ir Justukas (nu negali juk nuvažiavęs į Kurtuvėnus neapsilankyti tenykščiame žirgyne!). Pirmą kartą šiek tiek buvo nedrąsu, tačiau jau antrą dieną apjojo net vieną ratuką. Aišku, mama ėjo šalia ir laikė už kojytės.

Tačiau reikia pasakyti, kad ši pramoga nėra tokia jau tokia visai nekalta. Šiais metais visi patyrėme stresą: Aušrinė, kuri irgi paprastai jodinėja pati viena ir mėgsta šiek tiek paraginti žirgą, kad šis bėgtų ristele, šį kartą persistengė, ir šis pasileido zovada. Gal viskas būtų baigęsi ir gerai, jeigu mergaitė būtų neišsigandusi, ir ramiai sustabdžiusi ristūną, tačiau iš panikos ji tik stipriau įsikabino kojomis, o tai jau yra signalas "bėgti greičiau". Ir žirgas bėgo. O Aušrinė, kuri įpratusi sprendimus priimti greitai ir ryžtingai, nusprendė, kad kristi nuo arklio yra daug geriau nei šokti su juo per tvorą (kažkodėl ji nusprendė, kad būtent tokia perspektyva jos laukia), ir gražia forma dribo nuo jo. Aišku, sunku dabar pasakyti, ar nukrito tikrai specialiai, ar netyčia – faktas, kad vieną minutę aš mačiau žirgą atskriejantį į mus ir Aušrinę, rėkiančią „Gelbėkit! Gelbėkit!”, o kitą minutę ji jau kūlversčiai ritosi ant žolės.

Ačiū dievui, viskas baigėsi gerai. Tačiau signalą gavome: jodinėjant reikia išlikti budriam, net jeigu esi nusiteikęs tik ramiai sukti ratus manieže.

Aišku, nukristi nuo arklio nėra jokia bėda. Sunku to išvengti, jeigu jodinėji nors šiek tiek dažnėliau. Tiesa, man pavyko išsisukti nuo to pakankamai ilgai – pirmą kartą buvau numesta iš balno gal tik prieš kokius tris metus, nors jodinėju (nors ir labai jau neaktyviai) nuo penkiolikos metų. Yra nusiritęs ir Paulius. Mažas dar buvo, ir jodinėjo ant ponio. Ir nors buvo griežtai prisakytas to nedaryti, nutaikęs progą, kai trenerė nemato, paragino poniuką šokti per barjerą. Vieną kartą tai pavyko, tačiau antrą kartą Pupa (toks buvo poniuko vardas) prieš pat kliūtį ryžtingai sustojo, o Pauliukas skrido tiesiai jai per galvą. Aš to nemačiau, o atsisukusi tik išvydau Paulių einantį. „O kur Pupa?“ – paklausiau. „Kur, kur – piktai atsakė Paulius. – Va ten - bėga!“. Pažiūrėjau, kad iš tiesų ponis patenkintas skuodžia kuo toliau nuo ganyklos. „O kodėl tu ne ant jos?“ – vis dar nesupratusi klausiu. „Todėl, kad mane numetė“, - gaunu paprastą ir logišką atsakymą.

Patys nukritimai nėra jau toks baisus dalykas. Tačiau pirmą kartą tai patyrus, beveik visada atsiranda jodinėjimo baimė. Mūsų Laimai užteko vieno skrydžio žemyn, kad daugiau ant arklio nebesiropštų. Tiesa, jei ne staiga užpuolusi sloga, šį kartą ji buvo nusiteikusi eiti su mumis, bet labiau dėl to, kad galėtų „pasifotkinti“, o ne iš didelio noro pajodinėti. Aš irgi nuo to laiko, kai dribau, nebe tokia drąsi pasidariau... Todėl gerai, kad šį kartą pasitaikė protinga trenerė, kuri įkalbėjo Aušrinę vėl sėsti ant Coliukės (čia toji, nuo kurios nukrito Aušrinė) ir dar apjoti keletą ratukų. Pirmuosius ratukus ji ėjo šalia, vėliau Aušrinė labai lėtai pasivaikščiojo su žirgu viena. Galbūt todėl, kai Laima vakare jai paskambino ir paklausė: „Ar dar jodinėsi?“, ji labai užtikrintai atsakė: „Tai aišku!“. Gal tik kitą kartą bandys joti ne taip greitai :). Nors kita vertus, manau, kad Aušrinei jojimas šuoliais tikrai padarė įspūdį, nes vėliau ji man pasakė: „Žinai, anksčiau galvojau, kad labai greitai joju... O dabar pajutau tikrą žirgo greitį!”.

Na o dabar grįžkim atgal prie meno, nuo kurio ir pradėjau:). Nenorėčiau, kad susidarytumėte įspūdį, kad vaikams skiepiju tik tai, ką mėgstu pati, nes tai tikrai nebūtų tiesa. Netgi jeigu vaikai ir nesusidomėjo atrakcija piešti akvarele iš pirmo karto, tai nereiškia, kad neturėsiu kantrybės skatinti juos tai daryti ateityje. Ne, aišku, kad ne. Ir toliau mes bandėme kartu piešti, tik sekėsi ne ką geriau, bet pramoga vaikai buvo susidomėję jau kiek ilgėliau. O geriausiai tai išėjo bandymas piešti ant akmenukų: kadangi Justukas labai mėgsta juos rinkti, patiko jam juos ir gražinti. Taip sakant, gimsta menininkai ir ne menininkų šeimose, nereikia prarasti vilties :)