Prieš kelias dienas mane pasiekė siuntinukas. Aš siuntas gaunu tikrai nedažnai, ir paprastai apie visas jas žinau ir jų laukiu (pavyzdžiui, dabar laukiu užsakytų knygų iš JAV), o šitas siuntinukas buvo absoliutus siurprizas. Toks didelis siurprizas, kad pasiuntiniui per domofoną pasakius, kad turi man siuntą, pirmoji mintis buvo „Bomba. Kažkas nori man pakišti bombą.“ (aha, fantazijos aš tikrai nestokoju, o bomboms tai išvis puoselėju ypatingus jausmus – kai buvau jaunesnė net bijodavau praskrendančių lėktuvų, nes man vis atrodydavo, kad bombos tuoj tuoj pasipils ant galvos).Tačiau siuntinio viduje buvo tikrai ne bomba, o daili dėžutė, kurią išpakavus aš rada
u nuostabias, šiltutes ir minkštutes kojinaites Juliukui, kurias numezgė draugė Rasa. Šiais laikais, kuomet žmonės vieni kitiems jau nerašo laiškų (TIKRŲ!!!), nesiunčia siuntinukų ir jau retas kuris moka megzti kojines, gavus tokią dovanėlę tikrai galima tiesiog apsiverkti iš laimės... Rasyte, ačiū Tau labai labai! Tai ne tik nuostabiai šilta dovana (net ir tiesiogine prasme:) ) mažam žmogučiui, bet ir daug malonių emocijų mamytei:).PS. Dabar aš dar labiau užsidegiau noru išmokti megzti kojines ir pati. Taip, taip - šis uždavinys vis dar stovi mano „To do“ sąraše. Šalia punktų „Išmokti žaisti šachmatais“ ir „Išmokti montuoti videofilmukus“. Tiesa, kadangi terminų šiems uždaviniams pasiekti nesu užsibrėžusi, gali būti, kad ir užtruksiu dar kurį laiką...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą