Dar kartą apie atostogas. Ir dar kartą apie Italiją.

Kai kam nors pasakydavau, kad ruošiamės atostogų skristi į Italiją, dažniausiai išgirsdavau; „Jūs ką: kitos šalies be Italijos nežinote?!”. Iš tikrųjų, kažkaip paskutiniais metais Italija mūsų akiratyje gan dažnai pasitaikydavo: skridau į Romą su darbiniais reikalais, vėliau skridome ten slidinėti, dar už pusmečio - atostogauti.  Žinome, kad ir kitų šalių ant žemėlapio yra, bet taip jau mums kažkaip gaunasi, kad susiplanuojame būtent Italiją. Iš tikrųjų, net žinau, kodėl: vis dėl tų pigių tiesioginių skrydžių:). 

Šį kartą mūsų akiratyje: pietinė Italijos dalis. Na, jeigu tiksliau, Neapolis ir apylinkės aplink jį.

Kaip ir įprastai, keliavome su vaikais. Ir, vėl kaip įprastai, dalinuosi mūsų maršrutu ir ką pavyko nuveikti/pamatyti:  galbūt ši informacija bus naudinga ir kitiems keliaujantiems su vaikais (tiems, kurie keliauja be jų, mūsų ypatingai poilsinis grafikas vargiai tiks ir patiks:) ).

Taigi, pradedam.

Pirma diena:  Dienai persiritus į antrą pusę, atskrendam į Romos Ciampino aerouostą. Ir iš karto braukiam pasiimti išsinuomotos mašinos. Malonus vyriškis iš nuomos punkto varto akis, negalėdamas patikėti, kad tikrai nesiruošiame imti papildomo draudimo mašinai, kuris padengtų ir frančizės dalį, ir mane šio draudimo svarba beveik įtikina (apie pietų Italijos dalį ir ten siaučiančią vagių mafiją tiek istorijų prisiklausiau, kad baimės akys jau buvo didelės), tačiau mano praktiškasis vyras nepralenkiamas: suma už papildomą draudimą yra neadekvati rizikai ir teikiamai naudai (palyginimui: mašiną 9 dienoms nuomojomės už 190 EUR, papildomas draudimas, kuris dengtų ir 1000,00 EUR sumą, kuria rizikuojame, kainuotų 210,00 EUR). Galų gale Nerijus nokautuoja mane paskutiniu argumentu: papildomo draudimo niekada neimame, taigi, teoriškai skaičiuojant, šią sumą jau seniai esame sutaupę.

Auto nuomos atstovas palydi mus iki mašinos ir duoda man paskutinius nurodymus: nusileidus į Neapolio regioną jokiu būdų nevaikščioti taip persimetus fotoaparato per petį bei laikyti jį tik savo regos zonoje. Dar primena, kad italai tame regione be galo žavūs ir malonūs, bet tai jiems nei kiek netrukdo žvelgti į akis, šypsotis ir... tave apvogti:). Dar pataria būtinai paragauti picos Neapolyje (cha, tai jau tikrai!!!) bei limoncello cream (šitą įsidėmiu, nes niekada apie tokį negirdėjau).

Justas jau auto nuomos aikštelėje prisirenka didelių kankorėžių (dar iš pernai metų prisimena, kad neša laimę:)) bei čia pat išsigliaudo jų sėklas, nes žino, kad visų vežtis vis tiek neleisim, o užsiauginti pušų vis nepraranda vilties.

Įsėdę į savo mažiuką mašinuką, pajudam link pirmojo savo kempingo: Baia Serena.

Kempingas įsikūręs vienoje gražiausių Italijos kurorto zonų: pačioje Amalfi pakrantėje. Teisybę pasakius, apie šią pakrantę buvau tiek daug gražių žodžių prisiklausiusi, kad iš pradžių planavau užsakyti kempingą visoms kelionės nakvynėms, tačiau paskutinę minutę prieš užsakant dar užteko proto kiek detaliau pasižvalgyti po kempingo vietovę ir kažkaip užkliuvo man, kad niekaip negaliu suprasti, koks gi priėjimas yra prie jūros ir ar ten smėlis, ar akmenukai.  Ir labai gerai, kad užkliuvo, nes tik tai paskatino paskambinti V.: „Klausyk, o kaip ten su pliažais ir maudymusi Amalfi krante?“, į ką išgirdau: „O... su vaikais tai ten sudėtinga. Vien uolos ir akmenys. Mūsų pliaže reikdavo šokti į jūrą nuo uolos ir iš jūros kopetėlėm lipti atgal į krantą“ Kaip aš džiaugiausi tai išsiaiškinus!!! Nes mažų mažiausiai aš, būdama nėščia, ketinau šokinėti nuo uolų:)

Į kempingą atvažiavome jau visai į pavakarę, ir vos įsikūrę išvažiavome į artimiausią miestelį pavakarieniauti. Visą dieną svajoję apie itališką picą, net neabejojome, kad valgysime būtent ją. Taip ir buvo, tik ne visai taip, kaip tikėjomės: mums buvo atnešta storapadė pica, o tokių negalime pakęsti... Turbūt koks kvadratinis metras storapadės picos... Fuu... Vėliau kelias dienas net pagalvoti negalėjau apie jokią picą.

 

Bet už tai kempingas tai visiškas gėris... Besimaudydamas baseine gali grožėtis pasakišku uolų-jūros peizažu, o žygiuodamas siauručiais takeliais link namelio raškytis virš nosies augančias figas ar vynuoges (na gerai gerai: iš tikrųjų, vėliau pamačiau skelbimus su prašymu augančių vaisių neliesti, bet pastebėjau  juos gerokai per vėlai:))

 

 

Antra diena. Dienos tikslas: apvažiuoti visą Amalfi pakrantę, aplankant pagrindinius miestelius Positaną, Praianą bei Ravello. Gerai pagalvojus, gal ir gaila, kad mūsų kelionė prasidėjo nuo pačios gražiausios dalies: daugiau tokių vaizdų, kokius matėme tą dieną, nebeturėjome:

 

 

 

 

Kita vertus, labai džiaugiausi, kad šiame regione suplanavome tik tas dvi naktis, nes važinėjimasis serpantininiais kalnų takeliais net ir per tas dvi dienas įkyrėjo iki gyvo kaulo (ypatingai „smagus“ būdavo įvažiavimas ir išvažiavimas iš pačio kempingo:) ). Būčiau išprotėjus, jeigu vairuoti būtų tekę man, todėl net žandikaulis atvipo išvydus, kaip drąsiai tuose visiškai-neįmanomai-prasilenkti-keliuose pramogauja britų turistės: trys merginos, išsinuomavusios dvi stilingas mašinas ir garsiai klausydamosis muzikos, nardė sau keleliu, stodamos prie kiekvieno posūkio pasifotkinti ir vargo nematė:)

Trečia diena. Iš ryto susipakavome daiktus, ir susiruošėme važiuoti į mūsų antrąjį kempingą Baia Domizia, kur buvau suplanavusi apsistoti penkias naktis.  Kadangi kaip ir pakeliui, tuo pačiu užsukome ir į Pompėją.  Bilietų pardavėjai įkalbėjo mane paimti info ausinukus, tad po griuvėsius vaikštau su jais, bet tuo nei kiek nesidžiaugiu: aplinkui tiek įvairiausių gidų su grupelėm žmonių, kad daug smagiau klausytis jų nei oficialios informacijos, kurią girdžiu ausinukuose.

Apie Pompėją tikrai nieko naujo nepasakysiu: 62 m. po Kr. vykęs žemės drebėjimas, kuris sudrebino Pompėją ir apgadino daug pastatų, tebuvo tik įžanga į tragišką 79 m. po Kr. dieną, kai išsiveržęs Vezuvijaus ugnikalnis palaidojo miestą po šešiais metrais pemzos ir pelenų. Laiko nepaliestą miestą pradėta rimtai atkasinėti tik 1748 m. Taigi, Pompėja - miestas su graudžia ir įspūdinga istorija, kurį tikrai rekomenduočiau aplankyti. Ir net rekomenduočiau praleisti daugiau laiko jame nei jame praleidome mes: buvo pakankamai karšta, vaikai, vietoj to, kad klausytųsi įdomiosios istorijos, labiau buvo suinteresuoti pagauti visus užmatytus driežus arba užsikeberioti ant visų įmanomų užlipti griuvėsių, tad mes ten tikrai neužsibuvome. Tačiau pamatyti ten tikrai yra ką:

 

 

Čia, pavyzdžiui, bandžiau pasakoti Juliui, kad esame Pompėjos Amfiteatre, kur vykdavo dideli pasirodymai bei susirinkdavo diduomenė, kol užmačiau, kad Julius ne manęs klausosi, o driežą iš po akmens iškrapštyti bando:)

Kas konkrečiai per pastatas apačioje, taip ir nesužinojau, bet man buvo labai panašu į Koliziejų, tad apsidrausdama (jeigu netyčia vis tik nuspręstumėm į Romos Koliziejų neiti) informavau vaikus, kad greičiausiai šitoje arenoje vykdavo gladiatorių kovos (o vienas iš vaikų tikslų ir buvo pamatyti tas arenas):

Kai vaikštai visur be gido, gera žinia yra ta, kad viską gali išmąstyti taip, kaip tau patogiau. Na, kad ir mano pavyzdys su gladiatorių arena. Arba kitas pavyzdys būtų su Vezuvijaus ugnikalniu: mes nusprendėme, kad būtent jis tolumoje ir šviečia, ir ta proga nusprendėme atskiros kelionės į Vezuvijų nedaryti:

Bloga žinia, aišku, yra ta, kad niekada negali būti tikras, ar tai, ką pats sugalvojai, tikrai yra tiesa:) 

Po apsilankymo Pompėjoje, važiavome toliau link kempingo. Ir kuo labiau artėjome prie jo, tuo keisčiau viskas atrodė: visa apylinkė tarsi po atominio karo (čia taip Nerijus išsireiškė). Žmonių nei gyvos dvasios, visur langinės nuleistos, parduotuvės ir kavinės uždarytos... „Kas gi čia atsitiko? Kur visi žmonės?!” – toks buvo mano pirmas klausimas, kai pagaliau radome kempingą. Ir sužinojau: pasirodo: jau ne sezonas (neva, visi tik rugpjūčio mėnesį nori atostogauti!), todėl visi turistai ir poilsiautojai jau išsivažinėjo. Ir kempingas irgi užsidaro savaitgalį. Negalėjau patikėti. Rugsėjo pirmą savaitę?! Kuomet 30 C karščio?!

Pats kempingas tikrai buvo super: su didelėm vaikų žaidimų aikštelėm, trim baseinais, privačiu jūros paplūdimiu ir visa kita. O didžiausias jo privalumas (bent jau Justo ir Juliaus akimis žiūrint) - milijonai lakstančių aplinkui driežų. Visus reikdavo aptikti, jeigu įmanoma sugauti ir, būtinai padaryti apklausą, ar sugautasis yra didesnis ar mažesnis už prieš tai buvusį:)

 

Vienintelė kempingo bėda (čia jau mano ir Nerijaus akimis žiūrint): jis buvo tokiame „taške į niekur“. Kai planavau, man atrodė, kad labai idealiai viską sugalvojau, ir kad gyvensime tarpe tarp Romos ir Neapolio, bei kiekvieną dieną vis kur nors važiuosime pasikultūrinti. Tad buvo nemažas šokas suvokti, kad iš tiesų iki bet kokio žinomesnio objekto yra gerokas gabalas kelio, ir kad kiekvieną dieną nei į Romą, nei į Neapolį tikrai neprivažinėsime.

Ketvirta diena. Liekame kempinge, apžiūrinėjame apylinkes ir apturime visiškai „laisvą“ dieną: maudomės, valgome, važinėjame po apylinkes ir... tinginiaujame.

 

Penkta diena. Supanikuoju. Kadangi atsisakėme kelionės į Vezuvijų, visą Amalfį krantą apvažiavome per vieną dieną ir nusprendėme kelionę į Tivolį sujungti su važiavimu į Romą, visas mano pradinis organizacinis planas eina velniop: daugiau kaip ir neturiu nieko suplanavusi, o tingių dienų (po jau vakar turėtos) net ir mums jau irgi būtų per daug. Todėl vėl iš lagamino išsitraukiu kolegės Žanetos duotas knygeles apie Italiją (saugok Dieve tokias koleges:))  ir įninku skaityti viską apie Neapolį ir apylinkes aplink jį.  Ir nerealiai nudžiungu išvydusi, kad vis dėl to net ir mūsų kaime (tegul ir 70 km spinduliu) yra ką pamatyti ar kuo pasigrožėti. Taigi, penktos dienos tikslas: viduramžinis Caserta miestelis ir jame dominuojantys milžiniški nuostabiai ištaigingi Palazzo Reale - didžiausi Italijoje karališkieji rūmai.



Rūmai puikuojasi daugiau kaip 1000 salių, didžiuliais laiptais ir gausiai išdabintais apartamentais, o rūmus supantį parką puošia fontanai, statulos ir angliškas sodas.

Tiesa, iki fontanų mums taip ir nepavyko nueiti: labiau ne dėl nemenko atstumo (vietiniai važinėtojai siūlėsi pagelbėti ir nuvežti ten karietomis už juokingą... 40 EUR kainą:)), o dėl tikrai galingo besikaupiančio lietaus debesies virš galvos.

Rūmų kieme augo didžiulis raitytas medis, ir vaikai nusprendė, kad jame princai karstydavosi. Justas iš karto irgi nubėgo išbandyti "princišką" pramogą.

Kai jau galiausiai patraukėme link namų, paklausiau Juliaus, ar jam patiko, ir ar jis norėtų gyventi tokiuose rūmuose. "Tik ne kaip tarnas", - atsakė Julius, "Nes man šlykštu būtų prausti karalius" (Paaiškinimas: kuomet buvome karališkuose apartamentuose, pasakojome vaikams, kad karaliai patys tai jau nieko nedarydavo - net ir maudydavo juos karališkose voniose tarnai:)). 

Grįžtant dar norėjome užsukti į Benevento miestelį, tačiau prapliupo toks lietus (taip taip, iš to paties debesies, kuris ir link fontanų sutrukdė nueiti), kad sukomės atgal:) 

Šešta diena: tikslas - Neapolis. Mano geros draugės vyras italas Alessandro rekomendacijų šitam miestui tikrai nedavė:). Neva, jis pats vengia jo tiek, kiek gali. Ir dėl šiukšlių, ir dėl mafijos, ir dėl begalinės netvarkos gatvėje. Tačiau net gi žinant visus tuos niuansus ir nusiteikus jiems, važinėjimasis Neapolyje tapo tikru išbandymu mano pedantiškam Nerijui: aplinkui vien kurtinantis signalų garsas, važiuoja kas kaip sugeba ir moka, niekas nekreipia dėmesio, jeigu netyčiom įsiremia į gretutinę mašiną... Į dienos pabaigą Nerijui jau visko buvo gana: "Nesuprantu, kam jiems šviesoforai bei linijos ant gatvių, jeigu vis tiek jomis nesivadovauja?!!!"  

Aš iš Neapolio tikėjausi daugiau. Na, bent jau kaip minimum skaniai picai tikrai buvau nusiteikusi, tačiau nebuvo lemta mums "ant tokios užsirauti":) Nesupratau ir tos mados džiauti skalbinius virš balkonų... bet ta mada bendrai Italijai būdinga, ne tik Neapoliui.

Beslampinėdami po miestą katedros link (labai jau gražių žodžių apie ją buvau prisiklausiusi) užmatėme ir ekskursinius autobusus. Na, mes tokie... biški prie tinginių tipo, tad greitai nusprendėme, kad daugiau visko pamatysime ir problemų mažiau turėsime (o zyziantys ir pavargę vaikai mums tikrai yra problema:)) apvažiuodami miestą autobusu, tad taip ir padarome. Tiesa, mano lūkestis susipažinti su miestu, klausantis informacijos, neišsipildo: kur ten išsipildys, jeigu kiekvieną kartą ausinukams "pradėjus kalbėti" kuris nors iš vaikų irgi pradėdavo mane krutinti: "Ką ten sako? O dabar ką sako?"



Septinta diena: Santa Maria Capua Vetere. Miestas didžiuojasi I a. po Kr. romėnų amfiteatru, kadaise buvusiu didžiausiu Italijoje po Koliziejaus, ypatingai gerai išliko po juo esantys tuneliai. Miestas stovi senosios etruskų Kapujos, kuri suklestėjo Romos imperijos laikais, vietoje. Čia 73 m pr. Kr. čia vyko Spartako vadovaujamas sukilimas.  

Gladiatoriai jau seniai yra abiejų berniukų susidomėjimo centre (kaip gi kitaip!), todėl be jokios abejonės, šita vieta labiausiai sudomina būtent dėl gladiatorių. Ir, aišku, aš dar kartą apsidžiaugiu, kad galbūt apsilankymas miestelyje padės išvengti Koliziejaus (nes mintis stovėti eilėse prie įėjimo į jį visai manęs nevilioja). 

Pačio amfiteatro su Koliziejumi gal ir neverta lyginti (tiesa, dydžiu jie beveik nesiskiria, tačiau šio griuvėsiai daug mažiau išsilaikę t.y. amfiteatro liekanos didžiaja dalimi aplinkinių buvo išgrobstytos). Bet už tai kokį įspūdį padarė pasivaikščiojimas požeminiais tuneliais... Įlindome, ir galva nuo labirintų apsisuko, tad greitai sprukome atgal į viršų, išsigandę, kad nerasime paskui išėjimo lauk (nes, įtariu, iš tikrųjų, nebuvo galima į tuos tunelius lankytojams eiti)

 

Šiek tiek buvo galima susipažinti ir su gladiatorių istorija vietiniame Gladiatorių muziejuje (na, iš jo tai tikrai tikėjausi daugiau, bet ką jau padarysi). 

Vaikams vėl didžiausią įspūdį darė... visur landžiojantys driežai:

Su tais driežais jie jau tikrai varė mus iš proto... Tąkart Nerijus neištvėrė: "Jeigu aš dar kartą išgirsiu ką nors minint driežus, apsivemsiu...". Julius iš karto įsmeigė žvilgsnį jam į akis ir lėėtai lėėtai tarė: "Driežas".

 

Aštunta diena. Susipakuojam daiktus, ir traukiam iki paskutinės stotelės: kempingo prie Romos, iš kur skrisime atgalios namo. Pakeliui suplanuotas stabtelėjimas Tivoli. Kuomet atvažiuojame, pliaupia lietus. Ir turbūt jeigu būtumėm atvažiavę bent pusvalandžiu anksčiau, būtumėm apsisukę ir važiavę į kempingą. Išgelbėjo tai, kad toli toli horizonte vis tik matėsi šviesos ruoželis, tad nusprendėme rizikuoti ir palaukti: o gal pragiedrės?

 

Mums pasisekė: tikrai neužilgo lietus baigėsi, o mes turėjome progą apsilankyti vienoje gražiausių iki šiol matytų vietų (kalbant net ne apie šią kelionę, o bendrai!): Villa d'Este. Po pačius apartamentus net nevaikščiojome: mums "užteko" ir tų 500 šimtų fontanų sode:)

 

 

 

Na, o po įspūdingo pasivaikščiojimo Tivoli sekė ne mažiau įspūdingas susipažinimas su mūsų trečiuoju kempingu.

 

Kuomet atvažiavome, visų pirma pasitiko jausmas. Jausmas, kad kažkas yra ne taip. Tuomet sekė kvapas. Na, toks kvapas, koks būna senose supelijusiose-sutrūnijusiose trobose. Ir toks kvapas mus pasitiko įžengus į namelį. O tada buvo dar gražiau...

 

Kempingą rinkausi turėdama du kriterijus: kad turėtų baseiną ir kad turėtų priėjimą prie jūros. Pagal aprašymą internete, jie turėjo ir vieną, ir kitą. Va taip atrodė kempingo "baseinas" (net du, jeigu jau tikėti internetu!).

Ps. Norint patekti į šias "vonias" turėdavai palaukti, kol diedas su cigarete burnoje įstatys kopetėles.

O va taip atrodė pliažas prie jūros:

 

Buvau tokia sukrėsta viso šito vaizdo, kad nebegalėjau galvoti apie nieką daugiau, tik kaip greičiau iš čia dingti:). Ir dingome. Bent jau tam vakarui. Apvažiavome Ostia Antica miestelį, o vėliau užsukome pavakarieniauti į vieną užmatytą restoranėlį. Ir pirmą kartą pavalgėme taip, kad galėjome pasakyti, jog tikrai buvo super ir kad norime grįžti atgal, nors valgėm tik paprasčiausią picą. Su vynu (net ir aš paragavau, nors šiaip visą nėštumą esu atsisakiusi:)), su desertais (nes kitur nieko, apart ledų, kaip ir neturėdavo) bei super aptarnavimu ir aplinka. Net nemalonus patyrimas iš kempingo užsimiršo.

 

Devinta diena. Jos didenybė Roma!

Kuomet pirmą kartą lankiausi Romoje, buvau pažadėjusi sau, kad vėl atvyksiu čia su Nerijum - taip labai ji man patiko. Paskutinę kelionės dieną buvau palikusi būtent jai. Nebuvau tikra, kaip mums seksis atlaikyti karštį bei ilgus pasivaikščiojimus, todėl ypatingų tikslų dienai nekėlėme, tačiau diena praėjo tiesiog nuostabiai: aplankėme ne tik Koliziejų, bet ir Ispaniškus laiptus, Trevi Fontanus, Vatikaną ir dar aibę visokiausių gražių aikščių, kurių net nebuvo mano turimame Top 10 plane.

 

 

 

 Julius fotografuojasi prie imperatoriaus Julijaus Cezario paminklo:

 Ir, kaip nekeista, šią dieną vaikai visiškai pamiršo driežus. Nes stebėtis ir be jų turėjo kuo:

 

PS. Eglute, specialiai Tau papildymas: "techninis" šio stebuklo išpildymas. Detalus Nerijaus brėžinys pateikiamas fotografijoje žemiau, o žodinis paaiškinimas būtų toks: per dešinę ranką eina pagalys (jį kartu su ranka dengia rankovė), jungiantis lazdą su kėdute, ant kurios patogiai įsitaisęs ir sėdi fokusininkas. Jeigu trūktų dar atvaizdavimo, galiu pasiūlyti Justo paslaugas: jis jau tiek įsigilino į technologiją, kad turbūt naktį prikeltas iš miegų galėtų visiems pristatyti:)

 

 

Tai buvo tokia nuostabi diena, kad net ir grįžimas į kempingą nuotaikos nesugadino: atsisveikinome su jūra (įmesdami pinigėlius:)), dar kartą nuvažiavome į savo nuostabųjį restoranėlį pavakarieniauti ir... anksti sugulėme, nes laukė laaabai jau ankstyvas skrydis atgalios į Lietuvą.

Ar kelionė patiko? Man taip. Nes tai buvo tikrai labai jau tokia "relaksinė" kelionė, kur kiekviena diena prasidėdavo puodeliu kavos ir nepaprasto skonio kruasanais ar visokiausiom kitokiom bandelėm, būdavo kupina gulinėjimo pliaže ar prie baseino, vaikštinėjimo pušų pavėsyje ir užsibaigdavo tam tikra "pasikultūrinimo" programa bei ramia vakariene vakare. Ar norėčiau dar kartą pakartoti? Turbūt, kad jau ne. Nes ne tik man, bet ir Nerijui jau tikrai per akis Italijos:)