O kartais ima ir nepasiseka:(

 

Vieną dieną Justas jautėsi nelabai gerai, todėl nusprendžiau dirbti iš namų bei pasilikau su juo. Bėgo niekuo neišsiskirianti, ypatingai rami diena: gerdavom arbatas, valgydavom, o tarpe tarp visų „slaugymų“ aš bandydamau prisėsti prie kompiuterio ir bent jau dalinai nudirbti darbus. Justas tuo metu būdavo antrame aukšte, ir, buvau šventai tuo įsitikinus, susikaupęs konstravo lego. Todėl galit tiesiog įsivaizduoti, koks man buvo šokas, kai grįžęs namo Nerijus papasakojo, jog jam skambino kaimynas, kuris užmatė Justą, ropojantį stogu kamino link (taip taip, tą patį mano berniuką, kuris, anot manęs, tyliai ramiai konstravo lego!). Negalėjau patikėt savo ausim. Kaip negalėjau patikėt ir tuo, kad tai nebuvo impulsyvus sprendimas užsiropšti ant stogo, o buvo gerai suplanuotas veiksmas:

 

·        Visų pirma, vaikinas gerai apžiūrėjo visas vonias (tikslo pasiekimą kopėčiom turbūt atmetė iš karto), ir įvertino, kurios gi vonios stoglangis yra tam tinkamiausias;

·         Užsimovė neslystančias (!!!) kojines.

Na, ir tada beliko sulaukus momento įvykdyti planą: kėdės pagalba pasiekti gyvatuką, gyvatuku it kopėčiomis užsilipti iki stoglangio ir, išlindus per jį, ropoti link kamino.

Kuomet broliui Audriui papasakojau apie Justo nuotykius prie kamino, Audriaus pirmas klausimas buvo: „O tai jis uogienės dar neprašo? Gal įsivaizduoja esantis Karlsonas“? J

Man, deja, juokinga nebuvo. Visai. Iš pradžių buvau įsiutusi. Vėliau bandžiau kalbėtis ir nuoširdžiai suprasti, kodėl Justas taip sugalvojo, ir kas jį skatina ieškoti tokių iššūkių. Vėliau pradėjau diskutuoti ir ieškoti idėjų, kaip užkirsti kelią tokiem „prisigalvojimams“ su kitais -  auklėtojom, kitais tėvais, internete...

Auklėtojos, teisybę pasakius, nuramino: pasirodo, tai yra visiškai normalu Justo amžiuje: būtent šiame amžiuje atsiranda nenugalimas troškimas visur lipti/keberiokštis ir t.t. Jų teigimu, būtų idealu, jeigu kur netoli būtų medis, į kurį Justas (su suaugusiųjų priežiūra) galėtų laipioti. Taip mes ir darėme: ši vasarą tikrai galėtų būti vadinama „Justo laipiojimo po medžius vasara“, nes Justas bandydavo „įveikti“ bet kokį medį, sutiktą kelyje. Mes visada būdavom šalia.

 

Su kitais tėvais sugalvojome ir kitą idėją: pasiūlyti Justui galimybę karstytis, bet tik ten, kur tai yra saugu – pramogų parkuose, alpinistų būreliuose ir t.t. Šios idėjos įgyvendinimo iš karto ėmiausi: susitariau su Justu, kad suprantu, jog jam reikia iššūkių, tačiau jeigu jis jų nesiims nesaugiose vietose, karts nuo karto mes nuvyksime ten, kur tai daryti yra saugu. Taip ir padarėme:

 

Kiek sėkmingi esame su projektu? Vakar Justas užuot, kaip pridera, įžengęs į namus pro vartelius, sugalvojo tvorą perlipti. Kuo viskas baigėsi? Kraujo upėm, nevaliojančiu nei žingsnio žengti vaiku ir begaliniu išgąsčiu. Šiandien jau vaizdelis yra gražesnis ir mes visi tik džiaugiamės, kad viskas baigėsi dar ne pačiu blogiausiu scenarijum (t.y. nėra jokių lūžių/gipsų/siūlių). Bet mano superinis idėjų bankas, kaip atlaikyti šį laikotarpį ir tikėjimas, kad įmanoma susitarti su vaiku, kad jis elgtųsi saugiai, deja, gerokai sušlubavoJ.

 

Kai po nuotykių ant stogo Justo paklausiau, ar jis suvokia, kad galėjo nukristi ir užsimužti, jis atsakė labai paprastai: „Bet juk nenukritau“. Ką aš dabar galėjau pasakyti apart to, kad: „O matai, kartais vis dėl to nepasiseka. Visiems. Net ir Karlsonui“.