Justas išmoksta skaityti. Pagaliau pagaliau pagaliau!!!

Gruodžio mėnesį vyko įmonės, kurioje dirbu, Kalėdinis vakarėlis. Tarp oficialiosios ir “pramoginės” dalies buvo numatytas 2 valandų laiko tarpas, tad kartu su kolege ruoštis linksmąjai daliai atvažiavome pas mane į namus.

Kuičiamės vonioje, gražinamės, ir staiga S. sako: “O kodėl pas tave ant džiovinimo mašinos užrašyta “DŽIOVINIMO MAŠINA”? Kad Nerijus atskirtų, kuri skalbimo, o kuri Džiovinimo?”

Pratrūkau juokais. Nes pats klausimas, gerai pažįstantiems Nerijų, daugiau nei juokingas. Jau kam kam, bet jam tikrai nereikia jokių nuorodų nei ant skalbimo, nei ant džiovinimo mašinų.

Tačiau iš tiesų, tik tą dieną susimąsčiau, kaip kvailai atrodo tas užrašas ant mūsų „džioviankės“. Tikroji to užrašo istorija yra tokia: prisiskaičiusi aibes patarimų, kad vaikus reikia skatinti pradėti skaityti pasąmoningai, visus daiktus sename bute „sužymėjau“. Ir kadangi tokie užrašai kaip „Durys“, „Langai“, „Televizorius“... kabėjo ant visų (na, gerai, ne visai ant visų, nes nuo tam tikro momento mano kantrybė išseko) mūsų daiktų, viskas buvo labai logiška ir niekam net nekildavo klausimų, kokiu tikslu viskas yra užrašyta. Beveik visi seni daiktai ir liko sename bute, į šiuos namus atkeliavo turbūt tik toji jau paminėta „Džiovinimo mašina“. Užrašo nuo jos nenuplėčiau, naujus užrašus klijuoti ant kitų daiktų entuziazmo kaip ir nebekilo, tad taip viskas ir liko.

Ta mano manija raidelėms ir „pasąmoningam“ skaitymui buvo užėjus prieš gerus 3.5 metų ir truko apie metus. Aišku, negaliu daryti drąsios išvados, kad metodas neveikia, nes vėliau be to vieno užrašo ant džiovinimo mašinos jos kaip ir nepraktikavau, tačiau faktas yra tas, kad Justas skaityti išmoko tik dabar. T.y. vakar. Ir tikrai ne po pasąmoningo mokymosi, o ilgų paskatų.

Kai jau suvokiau, kad mano vidurinėliui tuoj sukaks šešeri, o jis dar net raidelių visų nepažįsta (tuo tarpu skaičiuoja puikiai ir sudedant, ir atimant!), kibau į darbą. Pirmiausia buvo įsigyta magnetinė lenta ir daug magnetinių raidelių. Buvo ištraukti visi namuose turimi žodžių loto. Laukiant eilėj poliklinikoj traukdavau savo užrašų knygeles ir žaisdavom su raidelėm. Tas „žaidimas“ Justo nelabai įkvėpdavo, todėl neužilgo „žaidimų strategiją“ keičiau „motyvacine strategija“: pažadėjau, kad tą dieną, kai jis pradės skaityti, eisime pirkti jo išsirinkto daikto (aišku, iš karto buvo išsirinktas Lego rinkinys). Vėliau kantrybė ir su šia strategija trūko, tad išbandžiau „gąsdinimo strategiją“: „Tik jau negalvok, kad jeigu pradėsi skaityti devynių metų tavo prizas dar galios!”.

Prizas Justą labai viliojo... Tačiau su tais žodeliais kaip nesisekė, taip nesisekė. Keturių raidelių žodelius perskaito, o daugiau – nei iš vietos. O taisyklės, prizui pasiekti, buvo aiškios: reikia perskaityti „Dramblys“.

 
Ir tada nusipirkau lietuvišką „Kris Kros" žaidimą. Iš pradžių, vien pamatęs raideles, Justas nusprendė, kad tai nebus smagus žaidimas. Ir nebuvo iš pradžių, nes dar nebuvau supratusi, kaip jį žaisti. T.y. bandžiau žaisti pagal mini taisykles: iš raidelių tiesiog dėlioti žodelius, tačiau toks žaidimas Justo visai nemotyvavo. Ir tuomet kilo geniali mintis pasinaudoti skaičiukais, kurie parašyti prie kiekvienos raidės (žaidžiant pagal originalias taisykles šie skaičiukai naudojami susumuoti žaidėjų gautus taškus). Pasakiau Justui, kad šiame žaidime laimi tas, kas gauna daugiausia taškų, perskaitydamas žodžius. Mūsų lyderio gyslelę turinčiam Justui to ir tereikėjo. Iš pradžių daviau jam perskaityti paprastus žodelius „KALA“, „VAGA“ ir t.t. Bet taškų už tokius žodžius nesigaudavo daug, ir vat tada ir prasidėjo... Justas pradėjo imti bet kokias raides (turinčias daugiausia taškų, aišku!”, ir dėti prie mano sudėto žodžio, ir taip skaitė visiškus absurdus (pvz. „KOJACUF“), ir mintį pagavo. Pradėjau tiesiog dėlioti įvairiausius žodžius, vis sudėtingesnius, ir sudėtingesnius: Justas visus juos perskaitė! Galiausiai sudėliojau paskutinį. Justas pradėjo tyliai skiemenuoti: „Dr“ „am“ tada bus...„Dram“, toliau ...„bl“... „drambl...“ Tiek perskaitęs staiga sustingo, dar kiek pažiūrėjo į raidžių junginį, pakėlė į mane nuostabos pilnas akis ir sušuko: „Dramblys!!! Aš perskaičiau „Dramblį“!!! Aš perskaičiau „Dramblį“!!!”

Nereali akimirka buvoJ. Susitarimas yra susitarimas, ir jau šiandien eisim pirkti Lego.