Justo gimtadienio Cake-Pops

Čia bus dar šiek tiek Justuko gimtadienį prisimenant.

Kaip turbūt ir visi vaikai, Justas gimtadienį švenčia ne tik su namie, bet ir darželyje. Ir paprastai į darželį (tiek Justas, tiek Julius lanko Valdorfo darželį) auklėtojos prašo atnešti ką nors, gamintą kartu su vaiku.

 

Tai mes paprastai ir gaminame: kepame keksiukus, sausainius, iš tinginio išraitome metų skaičių... Julius savo paskutiniam gimtadieniui buvo užsiprašęs „tų rutuliukų, kuriuos padarai dviejų skonių), tad jam šventinę dieną nešėme eklerus.

O vat Justas šį kartą, kas jam visiškai nebūdinga, jokių pageidavimų neturėjo. O ir mano galvoj, po visų šventinių maratonų, tarsi iššluota buvo. Tol, kol Jolanta nenumetė idėjos apie Cake-Pops‘us. Tiesą pasakius, apie juos pirmą kartą tik iš jos ir išgirdau. Ir vos tik nulindau „pagooglint“, iš karto susižavėjau: jau tokio neišpasakyto grožio man jie visi pasirodė, kad ne tas žodis. O toliau... turbūt patys žinot kaip būna: kuo toliau žiūri, tuo labiau prie bendro vaizdo pripranti, ir nejučia pradedi įsivaizduoti, kaip viską pats darai ir kad lygiai tokio pačio grožio gaunasi. Na gerai, nesu tokia labai optimistė, ir šitaip negalvojau, tačiau... Jolanta sakė, kad viskas tikrai labai paprasta, tad užsidegiau pabandyti.

 

Žinote, pasakysiu jums atvirai: negalima pasitikėti receptais, kurie sako, kad „viskas labai paprasta, viens du ir pagaminsite, labai smagu gaminti su vaikais bla bla bla...“. Nes bent jau man tai paprasta nebuvo. Visų pirma, tie rutuliukai (netgi nepaisant fakto kad ant pagaliuko juos pamojau dar prieš įkišdama į šaldytuvą) nesilaikė. Bent jau tikrai ne visi. Ir netgi jeigu kai kuriems visai neblogai pavykdavo išsilaikyti ant stiebo, tai visai nereiškė, kad lygiai taip pat juos sėkmė lydės ir pasipuošus gražiu apdaru: vos tik panardindavau juos į papuošimo masę, jie iš karto nuo tų savo rūbų apsunkdavo ir gražiai nuvažiuodavo žemyn. O tie, kurie šito triuko nemokėjo, demonstruodavo kitokį: tiesiog nei iš šio, nei iš to, sprogdavo per pusę (tuo, aišku, labai pradžiugindami jubilijatą Justą, kuris to tik ir telaukdavo). Arba dar geras: šalia stovintys kaimynai taip ir taikydavosi "pasibučiuoti", ir kai tik jiems tai pavykdavo, viskas - amen, gražiuoju nebeišskirsi niekaip.  Apie tai, kad šitas grožybes galima puošti su vaikais, aš iš vis patyliu: aš Juliui ir Justui ne tik  kad prisiliesti prie jų neleidau, bet net iš virtuvės zonos vijau, kad tik oro bangų kvėpuodami nesukeltų. Žodžiu, buvo gerokai linksma. Tačiau rezultatas vis tik mane papirko. Ir skoniu, ir grožiu. Ir... taip dar kartą geriau pagalvojus, iš tikrųjų nebuvo kažkas labai jau ten sudėtingo. Tikrai kartosiu bandymą. Gal net labai labai greitai. Ir gal net ir ne kartą. Nes tokie vieno kąsnio tortukai ant šventinio stalo – visiška palaima!

 

O gaminimas toks: iškepi biskvitą, ir pavertį jį į trupinius. Tuomet tuos trupinius sumaišai su kokiu nors įdaru (aš su virtu kondesuotu pienu maišiau). Formuoji rutuliukus, įsmeigi pagaliuką ir talpini į šaldytuvą. Po geros valandos, mirkdai į “apdarus” (aš rinkausi baltą šokoladą ir marshmallow saldainių masę) bei papuoši. Iš principo… kaip ir viskasJ