Riteriai ir damos sutelkia visas jėgas prieš šešiagalvį slibiną: Justo 6-asis gimtadienis

Vieną kartą užsukę į prekybos centrą visai netyčia pataikėme ant scenizuoto pasirodymo, kurio metu buvo demonstruojamos įvairios riterių aprangos bei ginkluotės.

Dabar manau, kad turbūt tą dieną, pasibandęs riteriškus šarvus, Justas tvirtai nusprendė, kad jo 6-asis gimtadienis bus „Riterių“. Ir ta linkme buvo kruopščiai dirbama visus metus: išsiprašė, kad Nerijus pagamintų kardus ir skydus jam ir Juliui, manęs buvo paprašyta numegzti riterių galvos apdangalą. Pastarojo, deja, nemezgiau, tačiau užsiprašiau, kad Paulius iš JAV atsiųstų, tad šiokį tokį turėjome.

Justo gimtadienis yra baisiai nepalankiu laiku. Tai yra, gimti laikas visada yra tobulas: kada jau ateina TOJI diena, tada. Tačiau suorganizuoti šventę vaikui, kuris gimęs beveik iš karto po Naujųjų Metų... na tikrai, kad labai jau sudėtinga! Ir faktas, kad šiais metais per pačias šventes (kas reiškia, prieš pat Justo gimtadienį) išvažiavome į Laplandiją, padėties tikrai nepalengvino.

Teisybę pasakius, galvojau, kad važiuodama į Laplandiją turėsiu labai daug gražaus laiko autobuse ir galėsiu ramiai apgalvoti Justo gimtadienio scenarijų. Deja, tam nebuvo lemta išsipildyti. Visų pirma, nenumačiau, kad tokiu metų laiko Suomijoje beveik nėra... saulės. Todėl visos mano pasiimtos knygos ir užrašų knygutės taip ir liko gulėti kuprinėje. Dar nenumačiau, kad Justas su Juliumi visą laiką siautės autobuse, ir vietoj to, kad ramiai snausčiau ar ką nors mąstyčiau, turėsiu ištisai juos tramdyti. Trumpai tariant, buvo taip, kaip buvo: Justo gimtadienį planavau jau tik grįžus, kas reiškia, kad tam turėjau kokias geras keturias dienas laikoJ. Ar užteko? Sočiai!

 

Tad kaip ir visada nuo pradžių.

Mano gimtadienio suplanuotas scenarijus buvo toks: norėdami surasti tradicinį gimtadienio lobį visi riteriai (ir damos, nes kaip gi riteriai be damų!) turi nugalėti šešiagalvį slibiną. Tad pirmiausia, aišku, reikėjo pasigaminti tą šešiagalvį slibiną. Čia man labai pagelbėjo Julius, kuris, vos užtikęs mane karpančią slibino galvas, prisistatė ir spalvino kartu.

Piešti aš nemoku visai, bet kažkaip piešdama vaikams nekompleksuoju visiškai: jeigu jiems pristatai, kad čia slibinas, tai jie ir priima tai kaip slibinąJ

Kitoje kiekvienos slibino galvos pusėje (nes šios visos galvos yra priklijuotos prie kūno) užrašiau po užduotį. Ir padariau dvi nedovanotinas klaidas:

·         Rašydama užduotis neapgalvojau užduočių eiliškumo;

·         Leidau vaikams gimtadienio metu „rinktis“ kokios galvos užduotį jie nori atlikti.

Šios dvi klaidos sąlygojo visišką chaosą gimtadienio metu: visi vienu metu rėkė, kad dabar galvą nori rinkti jie (o riterių gimtadienyje buvo ženkliai daugiau nei slibino galvų) bei buvo traukiamos užduotys, kurios visiškai nedera tarpusavyje (po ramios ilgos užduoties sekė lygiai tokia pati rami ir ilga ir t.t.). Na, gyveni žmogus ir vis mokaisi, mokaisi...

Pirmoji užduotis buvo įveikti balionų ruožą, įvykdant asmenines užduotis. Na, šią visų laikų linksmiausią užduotį, tikrai būčiau norėjus dėti į pabaigą, tačiau taip jau išėjo, kad buvo ištraukta pirma. Viskas kaip ir anksčiau: vaikai bėga prie balionais prikabinto stalo, išsirenka balioną, su smeigtuku jį susprogdina, randa ten užduotį ir įvykdo. Vėliau Justas vis bandė man į ausį rėkti, kad jį apgavau, ir kad jo mėgstamiausia užduotis buvo visai ne geltoname balione.

Antrąją galvą rinkosi Julius ir, aišku, išsirinko tą, kuri tikrai buvo su ypatinga užduotimi ir kurią būtinai turėjau pateikti tik paskutinę. Po trumpo ginčo ir paaiškinimo, kad šita galva yra „Karališka“ todėl savo užduotį turi pateikti paskutinė, taikiai nuėjome prie kitos galvos. Ir vaikai gavo antrąją užduotį: papuošti skydus. Vat tai čia darbo buvo!!! Ir mažiems ir dideliems. Su tokiu ūpu vaikai kibo dailinti sausainius, kad gražu buvo žiūrėti. Turbūt apsiėmusių nuspalvinti tik po vieną skydą nebuvo – dauguma vaikų aiškino, kad būtinai reikia sausainį nuspalvinti ir tėčiui, ir mamai, ir sesei ar broliui.

Trečioji užduotis buvo gimtadienio „vinis“(ačiū, Jolanta!): reikėjo išsiaiškinti, kuris yra stipriausias bei vikriausias riteris. Pripūčiau ir išlanksčiau galybę balioninių kardų (kiekvienam pagal pasirinktą spalvą), ir tiek riteriai, tiek damos galėjo išbandyti savo jėgas. Tai nebuvo tai paprasta, nes viską lėmė ne tiek tikslūs smūgiai, kiek... sugebėjimas šokinėti ant vienos kojos, nes laimėdavo tas, kuris ilgiau išlaikydavo pusiausvyrą.

 

Ketvirta užduotis – atminties. Sustojome į ratuką, ir žaidėme žaidimą: „Ėjau nugalėti slibino, ir pasiėmiau...“. Kiekvienas vaikas turėdavo pratęsti sakinį pasakydamas tiek daiktą, kurį jis imtųsi, tiek kiekvieno prieš tai sakiusio vaiko, daiktą.

Penkta užduotis buvo sužaisti žaidimą „Kam atiteks riterio kardas?“. Vėl visi sustojome į ratelį, ir per rankas leidome kardą. Kuomet viena iš mamyčių, nusisukusi, kad nematytų pas ką kardas, pasakydavo „Stop!”, vaikas, pas kurį rankose tuo metu būdavo kardas, iškrisdavo. Nors neplanavome to specialiai (na, gerai šiek tiek pagelbėjome, nes neleidome Justui iškristi vienam pirmųjų), laimėjo ir tuo be galo džiaugėsi pats jubilijas).

Paskutinė - šeštoji - užduotis buvo ta, kuri tikrai tikrai tikrai turėjo būti paskutinė. Nes nuo jos prasidėjo mįslių maratonas ir jau finišo tiesioji link gimtadieninio lobio. Pirmoji mįslė nukreipė visus link batų: „Dieną vaikšto, naktį žiopso“. Gerokai pasiknisę batuose ir radę sekančią mįslę visi bėgo prie stalo, tada prie lovos... O tiesa, prie lovos vaikus pasitiko ne tik dar viena nuoroda, bet ir dar vienas Slibinas. Tik dviejų galvų, bet nuo to Justo džiaugsmas buvo ne mažesnis. Šitas slibinas ir uždavė paskutinę mįslę, kurią įminę vaikai rado gimtadieninį lobį.

Tortą Justas puošė pats. Iš pradžių buvo tiesiog papuošęs saldainiukais, vėliau persigalvojo, juos visus nurinko ir išraitė 6-ą. Tortas buvo skanesnis nei nuotraukoje atrodoJ. Ir buvo net ne vienas, o du tortai. Tačiau kadangi į mano taip gražiai sumodeliuotą „Tortą-Kardą“ visi suaugusieji žvelgė tik kreivai šypsodamiesi ir negailėdami pastabų, kad galėčiau tortus kepti ne tik vaikiškiems gimtadieniams, bet ir mergvakariams, jo nuotraukos netalpinsiu į viešumąJ.

 

 

PS. Justas iš karto pasipuošė savo riteriška maikute su asmeniniu herbu, kurią jam "sumeistravo" teta Laima:)

Taigi, dar viena šventė praūžė. Ir aš lengviau atsikvėpiau. Nes bent jau kuriam laikotarpiui tikrai turėtų tapti lengvėliau:).