Paprastos Mamos dienoraštis: Robotiškas gimtadienis

Vieną dieną Justas su Julium baisiausiai bandė mane įtikinti, kad aš jų niekaip nepagaučiau. Neva jie abu tai yra nepaprastai greiti, o aš tai jau super lėta (Cha! Iš tikrųjų mano teniso treneris taip visiškai negalvoja, kaip ir negalvojo mano krepšinio treneris, kuris visomis keturiomis bandė prikalbinti pereiti į lengvąją atletiką, kuomet krepšinio sezonas baigėsi.). Na, bet susiginčijom, tai susiginčijom. Nebandžiau įtikinti, kad yra priešingai, o tiesiog... pakviečiau palenktyniauti.

Ot būtumėt matę mano vaikinų veidus, švytinčius iš laimės, kuomet mes rikiavomės prie namo sienos, pasiruošę bėgti iki tvoros ir atgal. Kaip mėnuliukai švietė, garbės žodis. Bet neilgam.

Po pirmojo starto, kai jau abu liko gerokai užpakaly, išgirdau, kaip Justas rėkia pasiutimo pilnu balsu: „Taip nesąžininga!!!! Tu su greičio batais!!!”. Greičio batais?! Kokiais dar greičio batais? Na taip, aš su kedais, bet kas gi jums liepė bėgti su vasarinėm šlepkėm?

Julius irgi nusprendė, kad visa esmė turbūt slypi greičio batuose, tad ilgai nelaukęs nubėgo ir atsitempė savo kedukus. Justas ir toliau buvo nusiteikęs bėgti su šlepetėm. Išsirikiavom ir pradėjom bėgti antrą kartą. Ir vėl pasigirdo įsiūčio pilnas rėkimas. Šį kartą rėkė Julius: „Tu mosuoji rankom bėgdama!!”. Dar gražiau. Lyg tai kas nors tau trukdytų mosikuoti.

Kadangi man akyse taip ir stovėjo jų džiugesio pilni veidai, vieną kartą, turiu prisipažinti, šiek tiek pristabdžiau tempą ,ir leidau laimėti. Juliui. Nes Justas, jau seniai susinervinęs, nebelakstė.

O vat savaitgalį turėjau progos įsitikinti, kad jeigu priekyje rimtas tikslas – nei greičio batų, nei rankų mosavimo nebereikia.

Bet, kaip paprastai, apie viską iš pradžių.

Juliaus gimtadienis turėjo būti Vilkų. T.y. kokį gerą mėnesį laiko žinojau, kad turiu ruošti Vilkų šventę. Tada kokius gerus keturis mėnesius žinojau, kad gimtadienis bus Grybų Karo (čia jau pagal spektaklį). Jau net užvedžiau failą kompiuteryje pavadinimu „4_metu_gimtadienis_Grybu karas“, ir pradėjau galvoti užduotis, kai Julius dar kartą persigalvojo, ir pareiškė, kad jo gimtadienis bus Robotų. Tikrai tikrai ir galutinai. Ilgai tuo netikėjau, ir nieko nedariau, tačiau šį kartą Julius nebepersigalvojo: gimtadienis ir buvo Robotų.

Vat šiandien ir bus įrašas apie tą Robotišką gimtadienį.

Kuo toliau, tuo labiau mane pradeda žavėti tematinės smulkmennos, į kurias anksčiau nekreipdavau jokio dėmesio. Pavyzdžiui, jau nebeįsivaizduoju gimtadieninio stalo be tematinių papuošimų. Ir prieš šį gimtadienį visi draugiškai susėdę karpėme robotus bei klijavome juos prie smeigtukų - jais buvo papuošti visi gimtadienio maistai (keksiukai, sumuštinukai ir mini picos). Gaila, nufotografuoti niekam nekilo mintis.

Labai superiniai pritaikiau ir nusižiūrėtą sulčių indelių idėją: taurių sultims namuose neturime daug, tad sulčių buteliukai, papuošti robotų paveiksliukais, tiko šventei tiesiog idealiai. Ir nebūtų buvę gaila, jeigu kuris nors būtų sudužęs netyčia. Nuo šiol visada sulčių buteliukus vaikiškiems gimtadieniams taupysiu.

Na, o štai ir šventės scenarijus – paskutiniu metu man taip jau gaunasi, kad galutinai scenarijų sulipdau tik pačios šventės metu.

Istorija:

Sukviečiau visus vaikus į ratuką, ir papasakojau istoriją: taip jau atsitiko, kad vienas galingas robotas buvo siųstas į žemę, tačiau įvyko katastrofa ir jis krisdamas sudužo, išsibarstydamas į dalis (čia jau aliuzija į mūsų vaikinukų labai mėgstamą „Plieninio milžino“ filmą). Iš roboto liko tik pilvas (čia jau va ta dėžė, kur prie manęs stovi). Robotas labai prašo pagalbos, surenkant visas jo dalis į vieną ir žada ne tik atsidėkoti, bet ir pasakyti paslaptį, kur slypi paslėptas žemėje lobis (na, kaip gi be jo!)

Visi vaikai, aišku, su džiaugsmu pasižadėjo padėti ir užtvirtindami savo pažadą pasigamino asmeninius robotukus, kuriuos su pasididžiavimo sukasė į žemę (kas kur norėjo).

Robotukams pasinaudojau šiuo maketu:

Pirmoji užduotis

Norint surasti pirmąją roboto detalę (ranką), reikėjo atlikti pirmą užduotį: surinkti visus išsimėčiusius roboto varžtus ir sujungti juos su veržlėmis. Man pasakojant vaikams istoriją, Aušrinė visame kieme primėtė didelių varžtų (pirkau skirtingų rūšių, kad būtų įdomiau jungti juos su veržlėmis, tačiau rinkausi tikrai pačius didžiausius, kad paskui nebūtų taip, kad kuris nors netyčia įsipainioja mums į žoliapjovę). Išgirdę užduotį, vaikai iš karto pasileido po visą kiemą ieškoti varžtų, ir ilgai tikrai netruko, kol juos visus surado (galėjome tikrinti pagal tai, ar tikrai jau visos veržlės yra susuktos, nes veržlių nemėčiau ir laikiau pas save dubenėlyje).

Užduotis tikrai smagi, bet kitą kartą ją šiek tiek modifikuočiau, nes šį kartą ji truko per trumpai, kai kurie vaikai nerado nei vieno varžto, o kai kurie vienu metu atnešė penkis... Todėl kitą kartą arba padalinčiau vaikus į komandas ir liepčiau eiti ieškoti varžtų susikibus po 2-3, arba liepčiau suradus vieną varžtą būtinai grįžti į pagrindinę bazę (t.y. pas maneJ), užsukti varžtui veržlę ir tik tuomet grįžti ieškoti kitų. Na, bet šį kartą kaip jau buvo, taip jau buvo.

Kai buvo baigta užduotis, vaikai vėl puolė į paieškas – šį kartą ieškoti roboto rankos (kurią nutaikius progą jau buvo kieme numetusi Aušrinė)

Antroji užduotis buvo irgi robotiška: nužingsniuoti kaip robotams (nelankstant kelių ir rankų) iki tvoros ir atgal tris kartus. Žingniavo visi robotukai su nepaprastai dideliu užsidegimu. Po šios užduoties buvo rasta roboto koja.

Trečioji užduotis – karštas varžtas. Žaidžiasi taip pat, kaip ir „Karšta bulvė“: vaikai sustoja ratuku, kas nors iš suaugusių (pas mus tas vaidmuo teko Aušrinei) stovi nusisukęs į ratelį. Iš rankos į ranką yra perduodamas varžtas, o kai nusisukęs žmogus sušunka „Karšta!“ tas, pas kurį liko varžtas, iškrenta iš ratuko. Na... mes neiškrisdavomeJ. Nes nei vienas vaikas nesutiko išeiti iš žaidimoJ.

Užbaigę užduotį, vėl vaikai puolė ieškoti roboto dalies, ir rado dar vieną ranką.

Ketvirtoji užduotis vėl buvo žaidimas: „Robotas sako“ (taip pat žaidžiasi, kaip „Simonas sako“). Visi sustojo prieš mane, ir laukė nurodymų. Jeigu pasakydavau: „Robotas sako – palieskite galvą“, visi turėdavo paliesti galvą. O jeigu sakydavau tiesiog: ‚Palieskite galvą“, visi turėdavo stovėti kaip įbesti. Žaidimą aš dar ir sunkindavau: pati sakydavau vieną, o liesdavau kitą. Vaikai... Kartodavo viską pagal maneJ. Pažaidę, radome antrą koją.

Penktoji užduotis – mūsų standartinė ir pati smagiausia "Balionų užduotis": išsirenkamas balionas, susprogdinamas bei atliekama balione rasta užduotis. Po šios užduoties buvo rasta ir roboto galva – paskutinė detalė.

Toliau turėjo sekti Roboto žadėtas atsidėkojimas, o tam buvau pasiruošusi super nerealią idėją-siurprizą. Tai yra, pagal mano pradinį užmatymą, vaikams įvykdžius paskutinę užduotį, dėžėje paslaptingai turėjo atsirasti Pop-Corn‘ų dėžė: (tą skylę Roboto pilve Aušrinė iškirpo tikrai sąmoningai). Buvo planuota, kad jau sudėjus visas detales į vieną, pasiūlysiu vaikams kišti ranką pro skylę Roboto pilve, ir pažiūrėti, ką Robotas paruošė dovanų. Tačiau šioje vietoje, kaip Laima įvardijo, „kontrolė iš mano rankų išslydo“J. Man nepavyko gauti stačiakampės dėžės (na, per vėlai iš tiesų pradėjau ieškoti, ir neypatingai labai daug pastangų tam įdėjau), tad dėžė buvo be viršaus. Skylė irgi gavosi pernelyg žemai... Todėl tai, kad kažkas viduje yra, vaikai pastebėjo iš karto. Ir iš karto griūdami vienas per kitą bandė mane perversti ir per viršų pasižiūrėti, kas ten yra. O kai jau užmatė, kad pop-corn‘ai, greitai sumetė, kad daug daugiau pop-cornų gali užgriebti per viršų, nei per mažą pilvo skylutęJ. Tačiau siurpizas tikrai pasiteisino: pop-corn‘ai buvau didelėj paklausoj ir vaikų, ir suaugusių.

Ir vat dabar atėjo lobio eilė: vaikams buvo pasakyta, kad lobis paslėptas kažkur kieme. Justas jau iš ankstesnių patyrimų žino, kad aš stengiuosi, jog lobį atrastų jubilijatas, todėl nuo Juliaus nesitraukė nei per žingsnį. Ir girdėjo, kaip prie Juliaus prisiairtino Paulius, ir šiam šnipštelėjo, kad bėgtų ieškoti lobio šuns būdoj (neturim mes šuns, tik būdąJ). Ir vat tada galėjau stebėti vaizdelį, kaip Julius, visa galva mažesnis už Justą, bėga taip, kaip turbūt iki tol niekada nebuvo bėgęs: kulnai tik švytravo. Ir jokių greičio batų nereikėjo. Justui, kuris be visa ko dar bėgo smarkiai ši pykčio rėkdamas: „Taip nesąžininga!!! Paulius jam pasakė!!!!” pavyti Julių nebuvo jokių šansų.

Lobis buvo sąžiningai padalintas visiems robotukams, tačiau gimtadienis sulyg tuo nesibaigė.

Tradiciškai, į dangų paleidome linkėjimų balionėlį.

Ir dažėme robotiškus sausainukus.

Laiko buvo dar iki soties, tad dar žaidėme aibę žaidimų: kartu su tėveliais visi robotukai spardė kamuolį, gaudėme gyvatės uodegą (kai visi vaikai įsikimba vienas į kitą sudarydami gyvatėlę, o gyvatės galva turi pagauti uodegą) bei žaidėme žaidimą, kurį vėliau Justas įvardino kaip “patį smagiausią gimtadienio žaidimą” (vidury kiemo buvo pastatytas kibiras, po kuriuo buvo paslėpta kinder kiaušinio dėžutė su saldainiukais. Vaikas su užrištom akim ir kardu rankose turėjo apsisukti tris kartus aplink save, tuomet eiti į priekį ir bandyti su kardu pataikyti į pastatytą kibirą. Jeigu pataiko, po kibiru esantis siurprizas tenka jam. Vaikams šiek tiek eiti tikslo link pagelbėdavo, o vat iš Pauliaus su Aušrine “grybavimų” juokėmės už pilvų susiėmęJ)

Kaip nekeista, šiemet net pavyko pakiloti Julių (tai jau kaip ir tradicinis gimtadienių atributas). Ne iš pirmo karto (nes nepatiko pasiūlyta kėdė), tačiau Julius vis dėl to ant kėdės (savo paties išsirinktos) užsiropštė. Ir net liko patenkintas:)

Kepiau ir robotišką tortą. Ir čia turiu pasidalinti dar viena istorija. Kelios savaitės iki gimtadienio gavau draugės Rasos klausimą: “Kaip manai ar aš sugebėčiau iškepti tokį tortą dukros gimtadieniui?”. Ir prie laiško buvo prikabinta gražaus Torto-Šuniuko nuotraukytė. Aš atsakiau taip, kaip yra iš tikrųjų: “Tortą-Šuniuką, manau, tikrai be problemų iškeptum. Bet bent jau aš tai niekada nesitikiu, kad man pavyks iškepti tortą identišką norimam”.

Rasyte, specialiai tauJ

Štai tortas, kurį norėjau iškepti:

O štai tortas, kuris gavosi:

Juliui tortas labai patiko, o vat Ineta tai mane įskaudino, pareiškusi, kad “Anksčiau gi tau taip jau neblogai sekėsi tortus kepti…”. Va, koks palaikymas šeimojJ

Ačiū, Aušrinėle, nežinau, kaip be tavęs būčiau susitvarkius:)

Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:

4-erių metų Indrės "Pasiklydusi Žirafėlė" gimtadienis

Justo 5-erių metų Piratiškas gimtadienis

Juliaus 3-ų metų gyvačių gimtadienis