Pagaliau pagaliau įrėminau metriką Justui, kurį siuvinėjau jo gimimo proga. Taip sakant, nepraėjo du metai, ir metriką jau įrėminau. Nepraeis ir dar du metai, ir jį kur nors pakabinsiu (aha, apie tai kada nors vėliau – turiu vieną tokį šedevrą, kurį siuvinėjau tam pačiam Justui kol dar laukiausi jo, ir kuris iki šiol dar plėvelėje guli – taip, kaip parsinešiau iš rėminimo centro).
Bet turbūt nieko nebūna be reikalo. Na, pavyzdžiui, kad ir šiuo atveju: išsitraukiau iš spintos siuvinį, išploviau ir jau pasiruošiau nešti rėminti. Bet... kažko labai jau įtartinas gimimo laikas man pasirodė. Išsiuvinėta buvo „19.45”. Atrodo, na kaip gali neprisiminti, kada gimė sūnus?! Ot, pasirodo, gali. Nežinau, kaip čia man taip gaunas, bet pastoviai turiu pagalvoti, kokiu metu gimė Justas: ar buvo be penkiolikos aštuonios, ar be penkiolikos devynios. Bet dabar turbūt jau visam laikui atsiminsiu, nes patikrinus dokumentus paaiškėjo, kad įtarimas pasitvirtino: išsiuvinėjau su klaida. Ir kvailiausia, kad šiuo atveju ne tik turėjau išardyti parašytus skaičius, bet ir perdaryti rodyklių poziciją pačiame laikroduke. Ir dar atkasti siūlus, kuriais siuvinėjau prieš du metus. Žodžiu, turėjau linksmo darbelio.
Tačiau kita vertus, manau, kad jeigu būčiau nešusi rėminti būtent tada, kada išsiuvinėjau, apie klaidą būčiau net nesusimąsčius. Nes po ilgo ilgo žiūrėjimo į vieną daiktą, tu tiesiog pradedi nebepastebėti detalių. Arba esmės. Kartą jau turėjau tokios patirties. Parsinešiau įrėmintą paveiksliuką su katinais (ai, patalpinsiu ir šitą paveiksliuką, nors čia visai ne į temą), kuriame virš katinų turėjo būti išsiuvinėta „Murkiantiems pasiekiama viskas“. Ineta atėjo ir sako: „Tu čia specialiai su klaida parašei „Murkantiems“, o ne „Murkiantiems“? Aha, tikrai specialiai. Kaip susinervinau! Puoliau ardyti, ir iš pradžių galvojau tą nelemtą „i“ tiesiog įsprausti kaip nors. Bet... žinojau, kad jeigu padarysiu bet kaip, tai paskui visą laiką mano žvilgsnis ir užklius už tos vietos. Todėl tiesiog išardžiau ir padariau taip, kaip ir turi būti.
Bet turbūt nieko nebūna be reikalo. Na, pavyzdžiui, kad ir šiuo atveju: išsitraukiau iš spintos siuvinį, išploviau ir jau pasiruošiau nešti rėminti. Bet... kažko labai jau įtartinas gimimo laikas man pasirodė. Išsiuvinėta buvo „19.45”. Atrodo, na kaip gali neprisiminti, kada gimė sūnus?! Ot, pasirodo, gali. Nežinau, kaip čia man taip gaunas, bet pastoviai turiu pagalvoti, kokiu metu gimė Justas: ar buvo be penkiolikos aštuonios, ar be penkiolikos devynios. Bet dabar turbūt jau visam laikui atsiminsiu, nes patikrinus dokumentus paaiškėjo, kad įtarimas pasitvirtino: išsiuvinėjau su klaida. Ir kvailiausia, kad šiuo atveju ne tik turėjau išardyti parašytus skaičius, bet ir perdaryti rodyklių poziciją pačiame laikroduke. Ir dar atkasti siūlus, kuriais siuvinėjau prieš du metus. Žodžiu, turėjau linksmo darbelio.
Tačiau kita vertus, manau, kad jeigu būčiau nešusi rėminti būtent tada, kada išsiuvinėjau, apie klaidą būčiau net nesusimąsčius. Nes po ilgo ilgo žiūrėjimo į vieną daiktą, tu tiesiog pradedi nebepastebėti detalių. Arba esmės. Kartą jau turėjau tokios patirties. Parsinešiau įrėmintą paveiksliuką su katinais (ai, patalpinsiu ir šitą paveiksliuką, nors čia visai ne į temą), kuriame virš katinų turėjo būti išsiuvinėta „Murkiantiems pasiekiama viskas“. Ineta atėjo ir sako: „Tu čia specialiai su klaida parašei „Murkantiems“, o ne „Murkiantiems“? Aha, tikrai specialiai. Kaip susinervinau! Puoliau ardyti, ir iš pradžių galvojau tą nelemtą „i“ tiesiog įsprausti kaip nors. Bet... žinojau, kad jeigu padarysiu bet kaip, tai paskui visą laiką mano žvilgsnis ir užklius už tos vietos. Todėl tiesiog išardžiau ir padariau taip, kaip ir turi būti.
Na as vis negaliu atsiziureti i tuos vezliukus,labai jau grazus:)
AtsakytiPanaikintiLabai labai grazu!
AtsakytiPanaikinti