Rašau nacionalinį diktantą. Nes esu Lietuvė!

Мan labai svarbu, kad mano vaikai žinotų, jog jie yra lietuviai. Tai yra, ne tik žinotų, bet visa širdimi jaustų tai. Bet iš tiesų, kartais pagalvoju, kad nors man tai yra labai svarbu, nelabai ką darau tautiškumo skatinimo lаbo link.

Pavyzdžiui, šiemet, kaip tik po vasario 16-osios, perskaičiau, kad kai kurios šeimos per Lietuvos valstybines šventes kepa sausainukus su Lietuvos trispalve. Man ši idėja labai patiko, nes kaip tik esu prisipirkusi maistinių dažų, su kuriais labai mėgstam terliotis, ir jau buvau pasiryžusi kovo 11-osios proga tokių sausainiukų iškepti, bet... Kovo 11-oji yra kaip tik diena prieš mano gimtadienį, ir nors gimtadienių niekada ypatingai nešvenčiu, vis tik ir šiemet užsiknisau tarp įvairiausių buitinių reikalų, ir kovo 11-oji pas mus praėjo be tautinių sausainių.

Už tat šiandien, kaip tikra lietuvė, patraukiau rašyti nacionalinio diktanto.

Tiesą pasakius, nacionalinį diktantą planuoju (mintimis) rašyti kiekvienais metais, tačiau dar niekada nebuvo pavykę (tiksliau, kartą rašiau, bet tai buvo visai ne nacionalinis, o miesto diktantas ir dar tai buvo labai labai seniai). Nes arba būna labai labai šalta, ir atsikėlus ryte net galvot nenoriu apie nosies kišimą iš namų. Arba būnu kur nors išvykusi. Arba pabijau važiuoti, nes paprastai labai jau sudėtinga mašiną prie savivaldybės priparkuoti.

O vat šiemet, kai diktantą nukėlė iš žiemos į pavasarį, labai apsidžiaugiau. O kai dar sužinojau, kad rašyti galima ne tik savivaldybės salėse, bet ir vidurinėse mokyklose (o viena jų visiškai šalia mūsų namų) nusprendžiau žūtbūt eiti ir rašyti. Ir nuėjau. Nepriklausomai nuo to, kad Nerijus visokiausiais būdais bandė mane nuo to atkalbėti (juk tai, kad aš šeštadienį išeinu rašyti diktanto, iš esmės reiškia, kad jis šeštadienį leidžia vienas su vaikais namuose). Iš pradžių bandė kalbėti griežtai: „Niekur neisi, kažkokią nesąmonę sugalvojai. Jeigu nori, sėdėk prie radijo ir rašyk!“. Vėliau (čia jau šiandien t.y. diktanto rašymo dieną) bandė apsimesti, kad nieko neprisimena, ir džiugiai skubino visus iš pačio ryto: „Koks gražus oras lauke! Greitai visi ruošiamės ir varom kur nors!”. Galvojo, kad būsiu pamiršus. Aha, kad tik nepamiršus! Аš net ta proga lietuvių kalbos gramatikos taisyklių knygą vakar vakare išsitraukiau – taip atsakingai ruošiausi! О jeigu rimtai, nacionalinis diktantas man buvo gera proga pagaliau paskaityti, kaip taisyklingai reikia rašyti visokius „Iš tikrųjų“, „Vis gi“, „Dėl to“ ir panašius, bo jau atsibodo, kad draugės, skaitydamos blog‘ą, juokiasi, jog matosi, kad tam tikras lietuvių kalbos pamokas mokykloje esu praleidusi. Taigi, pagaliau išsiaiškinau, kad visokie "gi", "iš" ir panašūs žodelyčiai rašosi atskirai nuo pagrindinių žodžių. Tik su tuo „Dėl to“ iki galo neįsikirtau – kažkaip vis tiek nesuprantu, kada jį reikia rašyti kartu, o kada – atskirai. Na, gal kitų metų diktantui jau detaliau pasinagrinėsiu.

Rašyti diktantą man labai patiko. Buvo viskas taip, kaip ir įsivaizdavau: atėjo įvairiausio amžiaus žmonės, nuotaika buvo puiki, jausmas vėl atsisėsti į mokyklinį suolą ir imti plunksną į rankas – nepakartojamas. Gaila tik, kad Paulius su muzikos mokykla išvykęs į festivalį Čekijoje – būtų buvę labai smagu eiti rašyti su juo.

Lapo viršuje reikėjo nurodyti, dėl kokios priežasties atėjai rašyti diktantą. Parašiau paprastai, tą patį, ką ir atsakiau Nerijui, kai jis vis klausė, kam man to reikia: „Nes esu Lietuvė!“. O lietuviai šiandien rašė diktantą.