Darbuojamės vąšeliu: nertos kepuraitės

Net ir pagal įrašus blog'e galima akivaizdžiai pajusti Nerijaus savaitės nebuvimo namie įtaką - kai jo nėra, prie kompo prisėdu daug dažniau (kai jis namie, jungtis prie kompo bijau - bamba paskui:) ).

Šį kartą labai jau noriu pasigirti savo naujausiais rankdarbiais, kurių vis nepatalpindavau į blog‘ą.

Tie „naujausi“ tai jau kokių gerų keturių mėnesių senumo, ale vis tiek, jeigu jau padariau, tai negi nepasiskelbsiu ir neapsirodysiu visiems?!

Taigi, pristatau savo naujausią ligą: nertas vaikiškas kepuraites. Na, turiu pasakyti, nerealiai greitai ir smagiai nusineria – viens du, ir jau koks vaikas gali išdidžiai ant galvos maukšlintis ryškiaspalvę kepurėlę.

Aišku, kvailai gavosi, kad susirgau šia liga jau visai rudeniui įpusėjus, bet ką gi dabar jau padarysi – maniškiai vaikai ir namie kuo puikiausiai jas nešioja.

Pirmoji kepuraitė nutūpė Justui ant galvos. Kadangi Justas nusprendė, kad nori ją papuošti laivu, tai taip ir padariau. Antroji buvo skirta Juliui – su lėktuvu.Trečiąją Kalėdų proga (jaučiat, kokį gerą humoro jausmą turiu – viduržiemį vaikui dovanoti vasarinę kepuraitę? :) ) dovanų gavo krikštadukra Paulina. Su boružėle. Nes man dabar boružėlių manija :).
Kad neatsiliktų nuo kompanijos, gimtadienio proga (irgi per patį viduržiemį) dar vieną vasarinę kepuraitę gavo ir kita krikštadukra Indrė (pozuoja Julius:) ).Nu nu, kam čia dar nunerti? :)