Namai namučiai. Tai yra, nauji namai namučiai!

Taigi, viskas - išsikraustėme iš butuko, kuriame vos tilpome ir įsikraustėme į namą. Arba dar kitaip tariant, uždarėme vienas duris ir atidarėme kitas. Ir, kaip kad visada būna per didesnes permainas gyvenime, su dvejopais jausmas širdyje. Iš vienos pusės, be abejo, kad labai smagu ir kad mintyse jau piešiame rožinį ateities gyvenimą: kaip bus gera lauke vasarą kepti šašlykus, žiemą per penkias minutes atsirasti su rogėmis ant kalno, o per šventes pasikviesti daugiau nei keturis žmones. Iš kitos pusės... atsisveikinti su tam tikru etapu visada būna šiek tiek liūdna.

Pirma savaitė įsikrausčius buvo tiesiog žiauriai sunki. Neišpasakytai. Baldų beveik neturėjome (tiesą pasakius, neturime ir dabar), todėl norint surasti kokį daiktą reikdavo pirmiausia perknisti eilę dėžių. Pirmame aukšte buvo baisiai šalta, antrame baisiai karšta. Vienoje vonioje buvo veidrodis, kitoje – vanduo. Todėl praustis dantų tekdavo eiti į vieną vonią, dažytis – į kitą. Net ir toje vonioje, kuri vis tik turėjo veidrodį, dažytis galėdavau tik „spėjimo“ būdu, nes apšvietimo beveik nebuvo. Šaldytuvas neveikė, todėl visus maisto produktus dėliodavome garaže ant palangės, kur nors šiek tiek šalčiau. Televizijos neturėjome, interneto (o čia jau mano didžiausias siaubas) irgi. Kai po kraustymosi savaitgalio nuėjau į darbą visa tiesiog kunkuliavau pykčiu.

Nors negalėčiau sakyti, kad jau įsikūrėme ir viskas pas mus puiku, vis tik, padėtis jau normalizavosi. Namuose jau šilta – kartais net per daug. Arba, dar kitaip pasakysiu, vienuose kambariuose labai karšta, kituose labai šalta. Niekas nesupranta, kodėl nešyla radiatorius vaikų kambaryje, nors anksčiau jis šilo. Šaldytuvas jau irgi veikia (pasirodo, baldininkai buvo nusukę magnetinę juostelę nuo durų, ir jis automatiškai išsijungdavo). Televizoriaus man netrūksta, o internetą (kad ir ne patį geriausią) jau turime.

Jau net, turiu pripažinti, galiu pavardinti tam tikrų privalumų, kuriuos jau spėjau patirti.

Visų pirma, niekada nebereikia pergyventi dėl to, ar bus kur pastatyti mašiną grįžus namo. Tiesa, mane žiauriai užknisa tai, kad kiekvieną kartą turiu išlipti iš mašinos, prasidaryti vartus, grįžti į mašiną, įvažiuoti ir vėl eiti uždaryti vartų), tačiau, taip sakant, nereikia pradėti varyti dievo į medį.

Dar galima plaunant indus stebėti prie maisto stryksinčias zylutes. Kartais tiek užsispoksau, kad net ir suplovusi indus toliau lieku prie lango. (Nesijuokite, prašau, iš mūsų lesyklėlių – su laiku, tikiuosi, turėsime geresnes:)). Bijodama netekti užburiančio zylučių vaizdinio, saulėgrąžas parduotuvėje perku jau ne pakeliais, o maišais.

Naktį, gulėdama lovoje, galiu matyti per stoglangį žvaigždes. Guliu po pačiais Grįžulo ratais! Įkritę į lovą dieną galime skaičiuoti praskrendančius paukščius. Tiesa, vasarą šis privalumas turbūt per gerklę išlįs (todėl trūks plyš turiu kaip galima greičiau suorganizuoti žaliuzes ant stoglangio!), bet kol kas jausmas nerealus.

Iš ryto galiu išeiti į lauką, užvesti mašiną, ir grįžti atgal gerti kavos - kol mašina sušils pakankamai. Mano viena draugė ir bute gyvendama taip elgiasi, bet aš taip nedrįsdavau :)

Į lauką galime išeiti kada tik panorėję. Pareiti irgi. Nes jeigu Justas nori grįžti namo, o Julius dar nori pačiuožinėti nuo kalniuko, namo Justas kuo puikiausiai pareiti gali vienas pats.

Ar yra trūkumų? O kaip gi! Pavardinsiu ir juos.

Anksčiau po darbo grįžusi namo rasdavau Nerijų ruošiantį vakarienę. Dabar grįžusi namo, randu jį lauke kasantį sniegą. Spėkite, kuris variantas man labiau prie širdies? :). Šlepečių jau nebeturiu. Tai yra, turiu tris šlepetes, ir visos jos iš skirtingų porų. Neturiu supratimo, kur galėčiau ieškoti jų porininkių. Vaikai, nepratę prie tokių erdvių, tiesiog lipa galvom, todėl daugumą kambarių (ir dėl saugumo, ir dėl tvarkos) jau rakinu. Mane pačią didelė erdvė irgi slegia. Todėl kur buvus, kur nebuvus, nurėplioju į vaikų kambarius. Nei vienas iš vaikų tuo pernelyg nesidžiaugia ir varo mane lauk:). Net nesinori galvoti, kiek užtrukčiau apsiėmusi išplauti viso namo grindis. Todėl neplaunu iš vis:). Jeigu naktį išgirstu ką nors krebždant pirmame aukšte, bijau eiti pažiūrėti, kas ten yra, todėl drebu rankose laikydama telefoną ir pasiruošusi skambinti į policiją:).

Smagiausia (čia jau sarkazmas, nepriimkite rimtai), kad po dviejų savaičių nuo persikraustymo, Nerijus išvažiavo slidinėti į kalnus. Norit paklausyt, kaip mums sekėsi atlaikyti tą savaitę? Tuoj.

Visų pirma, dieną iki Nerijaus išvažiavimo, mano mašina nebeužsivedė. Kitą dieną ją vis tik Nerijus pakrovė, tačiau taip sustresavau, kad pačiu šalčiausiu metu galiu likti viena su trim vaikais ir be mašinos, kad visą savaitę įvarydavau ją į garažą, ir ten net ir šildytuvą išnešdavau, kad tik ji, vargšė, nesušaltų (na gerai, gerai – taip tik vieną kartą dariau. Kai Nerijus sužinojo, liepė liautis išsidirbinėjus ir patikino, kad jeigu laikysiu garaže, problemų su užsivedimu tikrai neturėsiu).

Nerijus išvažiavo penktadienį. Šeštadienį ir Julius, ir Justas ryte atsikėlė su 39 laipsniais temperatūros. Sekmadienį temperatūros nebuvo, bet nei pirmadienį, nei antradienį vaikų į darželį dar nevedžiau – prižiūrėti anūkų atvažiavo Nerijaus mama. Trečiadienį mažiukus jau nuvedžiau į darželį, o ketvirtadienį su temperatūra atsibudo jau Paulius.

Bet nepaisant visko, žinote, ką? Savaitę mes atlaikėme puikiai! Atšventėme Pauliaus gimtadienį,

išrinkome visiems kambariams užuolaidas, užsakėme vaikų kambario baldus ir netgi pradėjome seno buto remontą (na, reikia juk nors minimaliai jį sutvarkyti, kad būsimi nuomininkai iš karto nebėgtų neatsigręždami:) )

Šiandien naktį mūsų tėtis turėtų grįžti. Atšilti turėtų ir orai. Pasiilgom. Ir tėčio, ir šilto oro:)