Lėlės. Mamoms?! O kodėl gi ne! :)

Šiaip įdomu: ar jūs turite namie lėlių? Na, aišku, suprantu, kad tos, kurios augina mergaites, tikrai turbūt turi, bet vat būtų įdomu, ar turi namuose lėlių tos, kurios augina vien berniukus?

Atvirai pasakius, savo berniukams (nors ir žinau, kad stereotipai yra blogai, kad berniukai irgi mielai žaistų su lėlėm, jeigu tik jų turėtų, bla bla bla) nesu pirkusi. Tiesa, vieną lėlytę Juliukui padovanojo močiutė:

Kitą tokią kaip ir lėlytę, bet iš tiesų Buratiną, Julius atsitempė į Vilnių iš Kurtuvėnų. Iš pradžių nesitraukdavo nuo jo nei per žingsnį – ir valgyti, ir miegoti kartu eidavo (nuotraukoje žemiau pagautas kadras, kuomet abu vyrukai - vienas su Buratinu, o kitas su savo meškinais) žiūri filmukus) Justas su savo meškiuku), tačiau vėliau ėmė vargšui Buratinui rankas kojas išsukinėti, tad konsifkavau kuriam laikui.Iš tiesų, lėlės yra mano silpnybė. Ne itin stipriai išreikšta, bet vis tik. Todėl lėles aš perku. Ne savo berniukams. Sau.

Kuomet buvau maža, turėjau mylimiausią lėlytę Kristinutę – visiškai mažytę lėlytę, kurios nepaleisdavau iš rankų. Kitos lėlės irgi turėdavo savo vardus, bet tik šį, kuris man buvo pats gražiausias, iki šiol prisimenu. Tuo pačiu vardu vadinu ir vienintelę ir vaikystės išsaugotą lėlę. Turbūt, iš įpratimo.
Ir sėdi ta mano Kristinutė pas namuose vaikams nepasiekiamoje vietoje – aukštai ant lentynos. Užėjus nostalgijai, karts nuo karto nusikeliu ją ir peršukuoju. Ir vėl atgal pastatau. Berniukai žino, kad ši lėlė – mamos. Bet to nežino svečiai. Todėl būna kartais, kuomet pas mus svečiuojasi mažos mergytės, kad jų tėvai tiesiog, nieko bloga negalvodami, nukelia ją nuo lentynos ir paduoda merginoms tąsyti. Nieko nesakau, bet širdy apsidžiaugiu, kai kas nors supratingesnis lepteli: „Klausyk, juk jeigu ta lėlė sėdi ten aukštai, kad niekas nepasiektų, tai ne be priežasties turbūt!”.

Iš naujo meilė lėlėms atgijo (ką tik atgijo, tiesiog suvešėjo!) ruošiantis Indrutės krikštynoms. Ta proga ne tik įsigijau lėlę Indrutei, bet ir dvi sau. Tiesa, ne abi jas pirkau.

Indrutei lėlės ieškojau ne tik per pardavėjus internete, bet ir verčiau Kurtuvėnų žaislų lobynus. Va ten ir užtikau lėlytę, beveik tobulai atitinkančią mano idealios lėlės apibrėžimą: vidutinio dydžio, minkštučiu kūneliu, kurį malonu „čiūčiuoti“. Tačiau krikštynoms man netiko dėl to, kad buvo šviesiaplaukė, o man buvo reikalinga tamsiaplaukė. Bet nesusilaikiau, ir priglaudžiau šią lėlę pas save. Nusprendžiau, kad bus Darata (ir tikiuos, kad nepamiršiu, bo man dažnai pasitaiko sugalvoti vardą ir paskui jį pamiršti – gal dėl to dauguma mano lėlių yra Kristinutės).
Ieškodama lėlės krikštynoms, buvau prisiregistravus supermamose lėlių temoje. Neišsiregistravau, todėl ir toliau gaudavau pranešimus apie parduodamas lėles. Likimo ironija: iš karto po krikštynų atsirado skelbimas su tobulai mano įsivaizduojama lėlyte! Vėl nesusilaikiau. Cha... Tik dabar, berašydama, pagalvojau, kad jai vardą irgi buvau uždėjusi, bet jau nebeprisimenu. Et, išrinksiu kokį kitą. O dabar įdomioji dalis...Matėte, kokiais baisiais rūbais mano Kristinutė aprengta? Ilgai ilgai ruošiausi tam procesui, ir pagaliau jis atėjo: išsitraukiau vašelį ir pagaliau nunėriau bent kiek padoresnius rūbelius savo lėlei. Juokėsi visi, kas tik netingi, žiūrėdami į mane, susirangiusią fotelyje su neriniu rankose, bet man buvo vis vien. Už tai dabar ne tik Kristinutė, bet ir ta kita, bevardė, gali nesigėdydamos į žmones išeiti :)