Savaitgalis sau Romoje

Banalu, aišku, būtų eilinį kartą teisintis, kad visiškai nebeturiu laiko: visada mėgau sakyti, kad laiko visi turime vienodai. Tik paskirstome jį skirtingai. Ir vat man paskutiniu laiku jau gaunasi viską paskirstyti, kad blog‘ui laiko nebelieka.

Tačiau nemoku apsakyti, kaip ilgiuosi rašymo ir kaip noriu pasipasakoti. Šį kartą – apie Romą. Iš tikrųjų, ir įspūdžių turiu daug, ir laiko: ar taip, ar taip sėdžiu aerouoste ir dar kokias geras porą valandų sėdėsiu...

Taigi, esu Italijoje.
Išvykau darbo reikalais, tačiau nusprendusi, kad tokią progą nuodėmė būtų praleisti, likau ir savaitgaliui. Kviečiausi Nerijų, nenorėjo, bandžiau pakalbinti keletą draugių, irgi nepavyko, taigi Romoje buvau viena.

Iš viso Romoje turėjau praleisti keturias dienas: atvykti vėlai vakare trečiadienį, ir išvykti vakarop sekmadienį. Man, pripratusiai ypač skrupulingai planuoti laiką, tiek dienų atrodė tarsi visa begalybė!!! Numačiau, kad Romoje perskaitysiu dvi knygas (dėjausi į lagaminą tris, bet paskutiniu momentu vieną išėmiau), surūšiuosi nuotraukas spaudinimui, rašysiu blog‘ą bei susiplanuosiu Kalėdas. Be abejo, dar buvau nusiteikusi daug „šopintis“ (todėl ir lagaminą vežiausi tik pustuštį, kad visos nusipirktos gėrybės tilptų), valgyti daug itališko maisto ir aplankyti visas įžymiąsias vietas. Tai gerai, kad dar kokių virbalų ir siūlų nesugalvojau pasiimti... Nes matomai, kad visai su protu susipykau ir laiko pojūtį praradau: iš tikrųjų, keturios dienos, iš kurių dvi – darbinės – tikrai nėra daug.

Bet pradėsiu nuo pradžių.

Dar nerašiau (ir jeigu nepamiršiu, prie progos parašysiu), bet prieš kelias savaites pas mus vis tik atvyko giminės iš Venesuelos. Na, tie - naujai atrasti – giminės, apie kuriuos prieš kelis metus dar nieko net ir nežinojome. Ir taip jau išėjo, kad jie skrido pas mus iš Romos, taigi, galėjau iš pirmų lūpų išgirsti galybę patarimų. Ir vienas iš patarimų buvo: nesėsti Romoje į taksi. Neva dėl to, kad italų vairuotojai yra plėšikai, ir jeigu matys, kad esi užsienietis nuplėš iš tavęs nerealius pinigus (kaži, ir ką man tai primena? :) ). Ir dar dėl to, kad viešasis transportas Romoje yra stebuklingai paprastas ir patogus (čia man taip venesueliečiai gyrė).

Prieš tęsiant toliau, būtina pasakyti, kad iš tiesų tai yra pirmas kartas kuomet keliavau viena (Estijos ir Latvijos neskaičiuoju). Na, taip, kuomet buvau šešiolikos, skridau į JAV, tačiau ten man pačiai vienai viso labo reikėjo persėsti iš vieno lėktuvo į kitą. Viskas – daugiau absoliučiai visose kelionėse keliaudavau arba su Nerijum, arba su kelionių agentūra, arba su kokia drauge ar kolega. Turint omeny tiek šį faktą, tiek tai, kad aš esu absoliučiai nesiorientuojanti apylinkėse ir žemėlapiuose, sprendimas nusileidus Romoje ne sėsti į taksi, o keliauti viešuoju transportu visiems mane pažįstantiems turėtų pasirodyti mažų mažiausiai keistas, bet būtent taip aš ir pasielgiau.

Ir dabar klausykit, kaip aš keliavau.
Pirmiausia, nusprendžiau, kad nesuksiu galvos dėl ateities, ir sprendimus darysiu tik vienu žingsniu į priekį: tai yra, tik įveikusi vieną etapą galvosiu, kaip judėti toliau. Todėl, vos išlipus iš lėktuvo, ramiausiai nužygiavau ieškoti lagaminų – toks buvo mano sugalvoto „plano“ pirmas žingsnis. Sulaukus savo lagamino, pasukau ieškoti informacijos. Nieko jie ten man nepagelbėjo, nes išsiaiškinau tik tai, ką ir anksčiau žinojau: į savo viešbutį galiu arba vykti taksi (maždaug 40,00EUR), arba važiuoti viešuoju transportu. Kiek kainuos viešasis transportas nežinojau, bet nusprendžiau, kad 40,00EUR yra tikrai daug, ir pasukau neaiškiom kryptim, ieškodama, už ko dar užsikabinti.

Ačiū dievui, pasitaikė superinis bilietų į traukinius pardavėjas, kuris man išaiškino, kad geriausia man būtų keliauti traukiniu iki Ostienses stoties, iš ten eiti į Palasporte ir sėsti į metro, o tada jau – pėstute arba autobusu iki viešbučio. Ir dar viską ant lapelio gražiai surašė, nes matė, kad grybauju. Blogiausia buvo tik tame, kad pas tą superinį pardavėją palikau savo viešbučio vaučerį, taigi, nebežinojau savo viešbučio adreso. Bet pavadinimą žinojau, tad judėjau pagal planą toliau: įsėdau į traukinuką ir, pusvalandį padardėjusi, išlipau reikiamoje stotelėje. Išlipusi apsidairiau ir, nusižiūrėjusi labiausiai patikimą vyriškį, pakišau jam po nosim traukinių prižiūrėtojo prikeverzotą lapelį ir – voila – paaiškėjo, kad šis vyriškis irgi eina į metro! Tas vyriškis ne tik kad padėjo nusigauti į Palasporte, nupirko man metro bilietą, bet ir vėliau prižiūrėjo, kad tikrai išlipčiau ten, kur reikia, tad iki šios vietos sekėsi tiosiog nerealiai.

O vat paskui prasidėjo smagumas smagumėlis... Kiek klausiau žmonių, visi sakė, kad tas mano viešbutis nuo metro stotelės yra netoli, ir galima nueiti pėstute. Arba galima važiuoti autobusu. Tingėjau aiškintis, kur yra autobuso stotelė (visi turbūt žinot, kaip gerai italai šneka angliškai ir kokia tikimybė ant angliakalbio pataikyti), tad nusprendžiau žygiuoti pėstute. Juk visi sakė, kad netoli! O buvo jau nelabai toli vidurnakčio... Įsivaizduojat, kokia drąsuolė atsirado?!

Taigi ėjau. Ėjau ir ėjau, ėjau ir ėjau, o gal nebuvo matyti. Žingsniavau vos ne kažkokio greitkelio pakraščiu – karts nuo karto kokia mašina prašvilpia, žmonių beveik nematyti. O baisu… Staiga užvystu stotelę, ir joje laukiančias merginas. Trys sėdi ir kikena kiek toliau, viena – stovi pačioje autobuso stotelėje. Galvoju, o, super, - paklausiu, ar dar toli viešbutis. Tačiau mums prasilenkiant toji, stotelėje, pakelia ranką, norėdama sustabdyti mašiną, ir, šiai nesustojus, keikdamasi ranką nuleidžia. Ir tik tuomet, atsisukdama, užmato mane. “AUKA!” – perskaitau iš jos žvilgsnio ir momentaliai suprantu, ir kas čia per moteriškės, ir ką jos vidurnaktį čia veikia. Greitindama žingsnį, prasilenkiu. Kažką man jos dar šaukė, bet jau nesiklausiau (aišku, jeigu ir būčiau klausiusis, vis tiek nebūčiau nieko supratusi), nes jau bėgau kiek kojos neša. Turiu omeny, tiek “bėgau”, kiek galėjau: kur ten labai jau pabėgsi su kompiuterio kuprine ant nugaros, rankinuku ant vieno peties, fotoaparatu ant kito ir lagaminu rankose - būtų norėjusios, tikrai būtų be vargo prisivijusios.

Paaiškėjo, kad nuo metro stotelės iki viešbučio – 1,7km. Nei daug, nei mažai, taip sakant. Bet tikrai nebenorėčiau tokios avantiūros pakartoti.

O viešbutyje dar kartą susinervinau. Nes kambarį gavau tokį, kad blogiau jau nebūna. Tik įsivaizduokit: pakylate viršų į antrą aukštą, ir matote, kad į kairę ir į dešinę nuo lifto yra koridorius su kambariais. O vat mano kambarys buvo nei į kairę, nei į dešinę, o iš karto prie lifto! Dar daugiau: prie pat kambario durų radau pilną cigarečių peleninę, kas reiškia, kad čia dar ir rūkomasis, o ant sienos kabėjo telefonas – na, tas, kuriuo susiskambina viešbučio darbuotojai. Tiesiog visas komplektas „privalumų”!. Norėjau iš karto kambarį pasikeisti, bet visas viešbutis buvo užimtas tad vieną naktį vis tik teko pakentėti.

Va šitaip mane pasitiko Roma :)

Tačiau toliau viskas buvo nuostabu. Na, beveik.Jau pirmą dieną supratau, kad Romoje šilta. Ir kad su savo aukštakulniais žieminiais batais tiesiog numirsiu. Todėl nieko nelaukusi, nusipirkau naujus. Pačius pigiausius, nes man tik rūpėjo, kad jie būtų be kulnų ir ne su kailiu.

Darbinė kelionės dalis praėjo tiesiog nerealiai: ne tik susipažinau su kitų šalių kolegomis, bet ir be galo smagiai praleidau su jais laiką šlifuodama naktinę Romą. O nuo šeštadienio likau viena ir, pasiėmusi Ž. įdėtą žemėlapį su TOP 10 lankytinų vietų, nuo pat ankstyvo ryto išsiruošiau į Romos centrą.

Jau nežinau, kada paskutinį kartą tiek buvau vaikščiojusi... Vatikanas, Panteonas, Koliziejus, Trevi fontanai... – man atrodo, kad visas TOP 10 vietų ir aplaksčiau, o į dienos pabaigą kojų jau tiesiog nejaučiau. Negalėjau atsidžiaugti naujais batais, nes be jų tikrai būčiau neatlaikius.

Bet nepavyko išvengti ir taip vadinamų "spąstų turistams". Ir taip sugadino nuotaikąi!
Papasakosiu. Žodžiu, maklinėju sau aplink Koliziejų (į vidų eiti nesiruošiau), o aplinkui visokie ala karžygiai-romėnai nusifotografuoti kviečia. Vienas pristojo, kad nusifotografuočiau kartu. Sakau, nenoriu – atstok. Ne, vis tiek jis aiškina, kokia aš be galo graži ir bla bla bla. Į tas jo kalbas nekreipiu dėmesio (ir arkliui gi aišku, kad visom tą patį sako!), bet paskui kažkaip įsišnekam (nes man reikėjo pasiklausti kelio prie kito objekto), ir jis lyg tarp kitko sako: „Ai, einam, nusifotografuosim kartu prie Koliziejaus“. Kaip kokia kvaiša nuėjau, tas gražuolis mano fotoaparatą įdavė savo kolegai ir kad pripleškino jie man aibę durnų nuotraukų: vienoj aš iškėlus kardą jam virš galvos, kitoj jis man bučiuoja ranką, trečioj šiaip kaip nors vypso – nu žodžiu, tokių foto, kurias iš karto ištrint galima. Net ir norėjau taip padaryt, pykčio pagauta, bet paskui susilaikiau, pagalvojus, kad gal vėliau gailėsiuos. Žodžiu, prisifotkinam, ir tada tas jo kolega kaip niekur nieko sako: „20,00EUR“. Vos iš klumpių neiškritau. Aišku, tiek net nesiruošiau mokėt. Bet ir dėl tų 10,00 EUR, kuriuos
atidaviau, vis dėl to buvo pikta. O įdomiausia, kad viena iš tų dviejų knygų, kurias įsidėjau į Romą ir kurią jau tąkart buvau perskaičiusi, vadinosi „Manipuliacijos vadovas: kaip neįkliūti į pinkles“. Ir kokio velnio tokias knygas reikia skaityti, jeigu vis tiek nieko neišmoksti? :).

Šeštadienio vakare buvau tokia pavargus, kad nuo bet kokios minties apie vaikščiojimą jau vemt vertė. Tačiau kaip tik tą vakarą dar nusprendžiau įlįsti į internetą, ir pasitikrinti, ar tikrai visas rekomenduotinas vietas aplankiau, ir užtikau, kad dar yra kažkokia „Teisybės burna“, į kurią galima įkišti ranką ir, jeigu esi melagis, liūtas ją nukąs. Nu trūks plyš užsimaniau prie tos galvos atsirasti. Įtariau, kad čia bus panašiai kaip su šunimi Tokijuje (turiu aš tokią istoriją, kaip visus Japonijoje priverčiau klaidžioti, ieškant ypatingosios šuns statulos, kuri pasirodė nesanti niekuo ypatinga, tad iki šiol visi tie mano bendrakeleiviai per dantį mane traukia), bet savęs perkalbėti nepavyko. Todėl iš ryto išsiregistravau viešbutyje ir, su visa savo manta, patraukiau dar kartą
Romos centro link. Pliaupė lietus, mano batai klapsėjo, pati visa išvargau nerealiai, bet „Teisybės burną“ suradau. Tiesa, rankos nekišau (nes buvau tvirtai nusprendusi pinigų tądien neišleisti nė cento, o mačiau, kad visi žmonės, prieš kišdami ranką, turi įmesti monetą), tad taip ir nežinau, būtų nukandęs ar ne.Tai va taip prabėgo tos mano kelios dienos „sau“ Romoje.
PS1. Naujieji batai neatlaikė – suplyšo dar prieš atvykstant į aeruostą. Todėl vėl užsidėjau savuosius žieminius, ir dabar jau esu ramiai nusiteikusi pasiekti Lietuvą.
Tikiuosi, be nuotykių :)

PS2. Iš tikrųjų, vienai keliauti nėra taip jau smagu, kaip buvau nusiteikusi. Kažkaip... ne taip, ir viskas.

PS3. Iš tikrųjų, dabar jau esu ne be Romoj, o Rygoj. Tiesiog tiek laiko užtrukau, kol prisiruošiau patalpinti aerouoste rašytą įrašą į blog‘ą :)