Apie Mylimukus, praradimus ir atradimus

Kuo labiau artėja gimtadienis (jis jau praėjo, tad negalvokit, kad šiuo įrašu tiesiog noriu susilaukti sveikinimų gimtadienio progaJ ), tuo labiau depresinė nuotaika mane apninka. Net nežinau, kodėl, nes šiaip, atrodo, nieko prieš gimtadienius neturiu... Bet gal čia ne man vienai taip būna?

O vat prieš šitą gimtadienį dar ir labai nesisekė. Visų pirma, pamečiau telefoną. Užtrukau gal tik dvi minutes iki jo pasigedau (nes prieš išlipdama iš mašinos dar šnekėjau su drauge, o dar nepriėjus buto durų pastebėjau, kad telefono neturiu), bet tiek užteko, kad kažkas jį pasisavintų (įtariu, kad bomžas, nes kaip tik tuo metu knisosi kiemo šiukšlių konteinery). Aišku, telefoną praradau kartu su visais kontaktais, draugų gimimo dienom ir taip toliau, nes kiekvieną dieną tik PAGALVODAVAU, kad reiktų persikelti duomenis į kompiuterį.

Bet telefono praradimas buvo visiškas niekis, palyginus su Meškiuko pametimu.

Turime mes tokį Meškutį, kuris yra Justuko “vaikas” (taip jį ir vadina). Tas “vaikas” keliauja su mumis visur: į parduotuvę…

į lauką…

į spektaklius

Būna šalia ir kasdieninėje veikloje (pvz žaidžiant žaidimus)

ir vykstant neeiliniams įvykiams (pvz. sulaukus Senelio Šalčio).

Apie miegą net nešneku – be abejo, kad miega kartu. Ir kuomet, užmigdžiusi Julių, ateinu pagulėti šiek tiek pas Justą, šis taip ir sako: “Miegame visi trys: mamytė, aš ir meškiukas”. Na, dar kartais ir Juliuką prie kompanijos prijungia, tuomet sako: “Miegame visi kekaji”.

Bet vat būna, kad išeiname kur nors su meškiuku, o grįžtame… jau be jo. Vieną dieną net tris kartus turėjau apsisukti ir važiuoti atgal, iš kur buvau jau išvažiavus, nes vis sugebėdavom jį palikti (pirmiausia darželyje, paskui kirpykloje ir galiausiai pas dantistę). Bet visada apsisuku ir važiuoju atgalios, nes žinau, kad kitaip namuose bus ŠAKĖS J.

Ir vat šitas Justo “vaikas” visai prieš mano gimtadienį ėmė ir dingo. Baisiausiai pykau ant savęs, kad net negalėjau prisiminti, kada paskutinį kartą jį mačiau – žinojau, kad iš darželio grupės jį tikrai paėmiau, bet ar išėjome su juo kartu iš darželio, ar vis tik palikome kažkur ten, niekaip negalėjau atgaminti. Pasigedome jo prieš pat pietų miegą, kai Justas pradėjo blaškytis po namus: “O kur gi mano meškiukas?”. O kur – niekas nežino. Dvi dienas verčiau visus namus, kelis kartus ieškojau darželyje – meškiukas dingo be pėdsakų. Nu aš nuotaiką praradau nerealiai. Na, turbūt įsivaizduojat, kaip sunku kiekvieną kart klausytis: “O kur gi mano meškiukas? Verkia dabar turbūt…”.

Bet tuo momentu, kai jau susiruošiau kabinti skelbimus darželyje (nesijuokit, aš kartais tikrai atkaklumo turiu ir greitai rankų nenuleidžiuJ ), meškiukas ėmė ir atsirado. Pasirodo, į lego dėžę buvo nugrūstas (ir kaip gi niekam ten nešovė į galvą pasižiūrėti?!). Džiaugsmo buvo kaip iki mėnulio ir atgal – va, ką reiškia susigražinti į namus Mylimuką. Tiesą pasakius, žinokit, pirmą kartą susidūriu su tokia meile konkrečiam žaisliukui – tik skaičius apie tai buvauJ.

Nu va kaip būna: gimtadienis praeina, ir gyvenimas vėl stoja į savas vėžes, o nuotaika sugrįžtaJ. Geros dienos visiems, ir linkiu nepametinėti daiktų! J