penktadienis, lapkričio 08, 2013

Rėmelis su vaikų "Kalbos perliukais"


Tai turbūt bus viena labiausiai nenusisekusių mano komandiruočių... Visų pirma, žmogus, turėjęs paimti mane iš aerouosto, galiausiai atvykti nebegalėjo. Į viešbutį nuvykau taksi, ir taksistas ne tik kad apgavo duodamas gražą (na, čia aišku tik save galiu kaltinti), bet ir išrašė labai jau įtartiną čekį. Vakare, besivalydama dantis, pajutau, kad kažkas ne taip. Puoliau iš naujo apžiūrinėti dantų pastos dėžutę ir, savo dideliausiam siaubui, supratau, kad „Extra strong hold all day long“ reklamuoja visiškai ne dantų pastą, o... protezų klijus. Nu ir apsirik tu man taip!!! Suplanuotas rytinis susitikimas vėlavo, nusiplūkiau lakstydama iš vienos vietos į kitą (juk reikėjo dantų pastą iš ryto įsigyt:)), abi kojas nutrynė, tad dabar vos bepasivelku (ačiū dievui, nors ne su aukštakulniais buvau). Ne, Ispanija mieloji tu mano, velniop tą tavo šiltą orą, aš geriau grįžtu namo:)

Tačiau komandiruotė kaip visada yra tinkamiausia proga pasidalinti idėja, kuri jau seniai laukia savo eilės. Šį kartą – apie citatų paveikslą.

 
Apie vaikų kalbos perliukus jau esu rašiusi - man be galo patinka juos rinkti. Nors tas procesas niekada nėra baigtinis, ir mūsų „Kalbos perliukų“ archyvas pastoviai yra pildomas, neseniai surinkau smagiausias savo trijų berniukų citatas ir sudėjau į tokį bendrą „paveikslą“. Man žiauriai patinka. Ir tie, kurie apsilanko mūsų namuose, kikena skaitydami. Vat tik viena bėda – skaityti kol kas galima tik atsitūpus, nes paveikslas gavosi pernelyg didelis, ir Nerijus atsisako jį kabinti – neva nei viena mūsų namo siena tam nepritaikyta. Pykstu. Žiauriai.
 
PS. Jeigu netyčia kiltų klausimas, kodėl kai kurie citatų lapeliai taip keistai priklijuoti, tai paaiškinimas būtų toks: šitas visas rėmas stovėjo priremtas prie žemės gerus pusę metų. Ir gerus pusę metų aš zyziau, kad jį pakabintų. Nepakabino. Toliau sekė visiškai logiška pabaiga: vieną dieną Julius jį netyčia užkabino, ir visas stiklas skilo.
 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą