Aš
turiu tobulą darbą. Ne tik įdomų, bet ir leidžiantį man karts nuo karto
ištrūkti iš namų. Turiu omeny, ne tokį ištrūkimą, kai ryte išeini iš namų, ir
vakare sugrįžti į juos, bet tokį, kai jau taip kaip reikiant ištrūksti. Aiškus, tas darbas
„tobulas“ tik man. Manau, Nerijus apie jį taip neatsilieptų:)
Tas mano blog‘as šiek tiek juda kruta irgi turbūt vien dėl
tų mano "ištrūkimų" iš namų. Nes taip jau paskutiniu metu gaunasi, kad įrašus ruošiu arba
viešbučiuose, arba aerouostuose. Na, tuo
metu, kuomet turiu daugiausia laiko.
Va ir dabar, sėdžiu sau Lenkijoje. Ne ta šalis, kur trūks
plyš norėtum nuvažiuoti, bet juk ne visada pasirinksi. Rinkčiausi Graikiją,
jeigu jau taip manęs klaustųs, bet kartais gaunasi, taip, kaip gaunasi.
Tačiau ir Varšuvoje yra gražu. Ir oras nepakartojamas (nors,
sako, ir Vilniuje šiandien super)
Gerai, nebesiplėskim. Visuose savo įrašuose stengiuosi ne
tik „pasipasakoti“ (na, juk kaip ne kaip, tai yra „asmeninis virtualus
dienoraštis“:) ),
bet ir pasidalinti kažkuo, kas gali būti naudinga ir kitiems. Kuo nors, ką išmokome, išbandėme ar pamatėme.
O dalintis tikrai turiu kuo. Pavyzdžiui, šiandien norėčiau
pasidalinti tuo, kad savaitgalį gaminom karūnas. Nes Justui baisiausiai reikėjo
tapti karaliumi. Taip baisiai reikėjo, kad net iš darželio kepurę nukniaukė.
Tokią, kuri panašiausia jam pasirodė į karališką.
Bet apie viską iš pradžių.
Pakvietė mus Saulė į gimtadienį. Į Fėjų gimtadienį. Justas
iš karto susinervino: „ Fėjų? O tai kaip man rengtis?“. Sakau: „Nežinau. Bet
gal nori karaliumi būti? Bus tuomet fėjos, princai, karaliai – visi galingiausi
ir įtakingiausi“. Justas nieko man neatsakė, bet matomai šita idėja jam patiko.
Taip patiko, kad po dviejų dienų, eidamas iš darželio, į kišenę slapta ir vieną
nusižiūrėtą kepurę įsigrūdo. Būtų
išsinešęs jau sekančią dieną, bet taip jau išėjo, kad bet dar tuomet nežinojo,
kad kepurę reikia bandyti išsinešti slapta ir buvo pastebėtas auklėtojų.
Aišku, geruoju jam tas išsinešimas tikrai nesibaigė, nes
paskui turėjo atlaikyti pokalbius ir su auklėtojom, ir su manim. Su manim ne
tiek dėl to, kad kepurę išnešė, kiek dėl to, kad nesikreipė į mane, jeigu konkrečią problemą
turėjo.
O problemas aš mėgstu spręsti greitai.. Todėl labai greitai
išsiaiškinom, kodėl Justui reikalinga buvo būtent darželio kepurė, o ne namuose
turima beveik identiška jai (aišku, identiška tik mano akim žiūrint). Pasirodo,
esmė yra karoliukuose/veidrodėliuose, kurie blizga ir su kuriais saulės
zuikučius gali gaudyti (nu kaip gi kitaip – ne gi dėsis karalius karūną, su
kuria saulės zuikučių neįmanoma gaudyti?!)
Justas buvo
iki sielos gelmių sukrėstas, kai pamatė, kad vos per porą valandų (na,
gerai, truputį daugiau ne tiek, jeigu ypač skaičiuotumėm laiką praleistą
parduotuvėje besirenkant karoliukus) galima jam suorganizuoti kepurę, kuri
turėtų tokį patį funkcionalumą!
O kadangi pas mus
namuose nieko nėra po vieną, nėra ko net stebėtis, kad jau siūdama kepurę
Justui žinojau, kad su viena karūna neprasisuksiu. Ir namie dabar turime du
išsipusčiusius turtais pertekusius karalius. Laukiančius fėjų šventės.
PS. Man būtinų būtiniausiai reikia išmokti rašyti trumpus
įrašus. Manau, tokiu būdu turėčiau daug daugiau galimybių spėti sekti įvykius:)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą